Dar prieš audiovizualinio pasirodymo “Waft” gyvą pasirodymą, mąsčiau apie bandymus sujungti folklorą su šiuolaikine muzika. Nori nenori, atmintyje pasigirdo monumentalieji klaipėdiečių Exem “Kuršiai”. Liaudies dainos iškarpos išdėliotos ant elektroninio pagrindo – 1997-aisiais tai buvo nedidelė revoliucija tautinėje popkultūroje. Vėliau pasipylė daug “porno”: Rugiaveidė, ŽAS su V.Povilioniene, “Duokim garo!” smuklininkai ar tiesiog ant prasto pigaus ritmo pamauti liaudies dainų šašlykai. Nuvalkiotą neo-folko vėliavą pakėlė “Dangaus” leidyklos atstovai Donis, Atalyja, Pievos ir kiti priešakyje. Vienu metu net prašnekta apie mistinę amber wave.
Atvėsusio Vilniaus pavasario vakarą Nacionalinio Dramos Teatro mažojoje salėje buvo pristatytas projektas “Waft”, dar prieš kelis metus sugalvotas kultūros vadybininkės Rūtos Virbickaitės. Su šio sumanymo pagrindiniais dalyviais iššamiai pasišnekėjo kolegė Miglė Bareikytė savo interviu “WAFT: elektroninės sutartinės”. Jei trumpai – “waft” (angl. – atsklidęs / atplaukęs kvapas / garsas, trumpalaikis pojūtis; veiksmažodinė forma – sklisti, skrieti, plaukti ore) yra gerai žinomos alternatyvinės audiovizualinės grupės fusedMarc ir sutartinių kolektyvo, vadovaujamo Daivos Vyčinienės, Trys keturiose bendras kūrinys. Gandai apie šį bendradarbiavimą pasklido vos tik jam prasidėjus – vis dėlto fusedMarc gana retai lepina mus nauja kūryba, tačiau jei jau užsiima – lauk kokybiškos garso ir vaizdo sintezės.
Pasikeitimų palyginus su pasirodymu Drezdeno “Hellerau” – ne daug. Jei nekreipsime dėmesio į tai, jog Vilniuje atlikėjai pasirodė keliskart mažesnėje erdvėje – savame krašte pranašu nebūsi. Tos pačios asketiškos pakylos fusedMarc nariams, Trys keturiose giedotojoms, styginių trio muzikantams bei milžiniškas ekranas per visą sieną. Vienintelis esminis skirtumas, jog pirmame koncerte elektroniką valdė Genys, o šiame jį pakeitė iš projektų Dublicate, Left I Right ir kitų pažįstamas Vygis.
Publika mišri – vieni atėjo sutartinių paklausyti, kiti – fusedMarc kūrybos. Pagyvenęs vyriškis sėda prie savo bendraamžės ir sako: “Aš tau pakomentuosiu, kad geriau suprastum”. Jaunesniems tuo tarpu nieko aiškinti nereikia – jie atviri eksperimentams.
Patyrimas prasideda grėsmingu ūžesiu ir tolumoje pasigirstančia sutartine. fusedMarc muzikantai, atrodo, mėgaujasi tuo, jog jų kūryba pakylėta į aukštesnį lygį. Grupės kūrybinis generatorius Denisas atsargiai, tačiau užtikrintai kelia didingas bangas. Kartais tai jau primena eksperimentinės grupės Sun O))) garso masyvų stumdymus. Kad ir ką besakytum apie “Waft”, vis dėlto tai visų pirma fusedMarc vairuojamas laivas. Todėl nieko nuostabaus, kad klausytojai panardinami į grupei būdingą pirmykštę meditaciją, sprogstančią emocijų fejerverkais, lydimais dažniausiai juodai baltų vaizdo koliažų. Pastarieji šįkart susiję su kaimo tematika, juose nuolat šmėžuoja Trys keturiose dalyvės stilizuotais liaudies kostiumais. Grėsminga ir baugi atmosfera puikiai dera su transą keliančiomis sutartinėmis, kurias savo aukštu vokalu apipina Vika. Maloniai keista girdėti ją tariant liaudiškus sutartinių žodžius. Deja, kartais fusedMarc užgožia Trys keturiose savo garso siena – moterys žiopčioja, tačiau jų beveik nesigirdi. Styginių galimybės taip pat išnaudotos iki galo – didžiąją pasirodymo dalį jie prasėdi dyki. Jei “Waft” lemta gyvuoti, būtų gerai, kad fusedMarc susipaprastintų ir duotų labiau atsiskleisti kolegoms.
Grupės vadyba norėtų, kad šis projektas gyvuotų ir galbūt netgi plėstųsi. Tačiau kokybiškam įgyvendinimui reikia paramos. Galbūt tai, jog lietuvių polifoninės dainos – sutartinės pernai įtrauktos į UNESCO reprezentatyvų žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, bus papildomas koziris. Ar kultūros biurokratai įvertins “Waft” kaip UNESCO paveldo niokojimą?
Komentarai