Caribou, Manitoba arba Daniel Victor Snaith – matematikas ir kompozitorius, kilęs iš dar vieno Londono, esančio Kanadoje. Vienas žymiausių jo darbų – 2010 metais išleistas albumas “Swim”. Šis albumas pateko netgi į Amerikos daugiausiai parduodamų albumų sąrašą Billboard 200, bet skamba visvien psichodeliškai. Galbūt tai nauja mada – nuolankiai priimti įvairesnę muziką, savotiškas pop liberalizmas?
Miglė
Caribou koncertą su vizija į Lietuvą atvežti įdomių atlikėjų (liepos mėnesį laukiami Architecture in Helsinki) pradėjo „Silence“ idėjinis vadas Vidmantas „Vidis“ Čepkauskas. Atrodo, jog tokia vizija pasirodė daug kam aktuali. Po darbų ar mokslų, į “Loftą” Švitrigailos gatvėje pirmadienio vakarą (!) prisirinko pilna salė žmonių. Atmosfera buvo keista: gal į galvą trenkė iš lauko į sandėlį ateinanti saulės šviesa ir viduje leidžiama “kai vakarėlis priartėjo prie paryčių” muzika, gal, jog buvo pardavinėjamas tik Tuborg alus. Žinoma – jie remėjai, tačiau kaip lankytoja racionaliai argumentuoti ir su pasitenkinimu žvelgti į milžiniškas reklamas ar brangų vienos rūšies alų nesugebu.
Praleidom porą DJ, į “Loftą” prisirinko minia, ant scenos užlipo Caribou. Visgi tai buvo ne tik Daniel Victor Snaith, bet ir dar trys muzikantai: gitara, būgnai, klavišiniai ir dar daugybė įvairių instrumentų garsų buvo išleidžiama į orą. Grupė atliko mišinį iš įvairių savo albumų, pavyzdžiui, jau minėto “Swim”, “Andorra”. Kaip tikros žvaigždės, pateisinančios visas liaupses, koncertui pasibaigus, nepagrojo “Sun”, ir buvo darsyk iškviesti į salę. Publika šėlo – tikrai keista ir savotiškai gražu matyti Vilniaus jaunimą besidraskantį ir mėtantį rankas bei kojas pagal, kad ir “Melody day”, skanduojantį žodžius, besiraunantį plaukus.
Prieš einant į koncertą, anksčiau Caribou pasirodymuose buvę draugai kratė galvas ir įspėjo, kad jų live – neįspūdingi. Man buvo įdomu, kaip grupė gyvai atliks visą ganėtinai komplikuotą, šizofrenišką garsų šokį. Visgi pasirodymas nudžiugino: dainos atliktos kokybiškai (nors garso aparatūra nebuvo puiki), ir net įvairūs džeržgesiai traukė klausyti, iš koncerto išeiti nesinorėjo. Paskutinė “Sun” atlikta nuostabiai: gal 10/15 minučių trukęs reivas pirmadienio vakare pastotyje išaugo į masyvų “šokį prie laužo”. Po šios dainos visi sėkmingai išsirikiavo į eilutę ir išėjo namo. Antradienį – į darbą.
Direktorius
Kai beveik prieš metus pasigirdo intriguojantys „Odessa“ akordai, vargu, ar daug mūsų būtų patikėję, kad pamatysime CARIBOU gyvai Vilniuje. Aktualiems garsams Lietuva vis dar užtverta „geležine siena“ su šaltai apskaičiuotu „neapsimoka“. Todėl ir važiuoja tai, kas patikima – savo karjeras bebaigiančios „žvaigždės“. Šiuo atveju „Silence“ kompanija su Vidžiu priešakyje surizikavo ir, panašu, laimėjo. Jei ne pluoštą litų, tai bent riebų Vilniaus melomanų „respektą“.
„Loftas“ perspėjo, kad visi rinktųsi anksčiau, nes pirmadienis ir koncertas prasidės anksčiau. Dauguma patikėjo tokiu viliotiniu ir turėjo dar beveik dvi valandas klausyti Manfredo mikso bei pildyti baro sąskaitą. Arba jaukiai stumdytis per mažame rūkomajame. Juokauta, kad koncertas neprasidės tol, kol baras nepasieks tam tikros apyvartos.
Bilietų kainos užkirto kelią jaunesniems reiveriams, tačiau šįkart užteko ir vyresnių. Įdomioji statistika renginių organizatoriams: koncertą „snukiaknygėje“ aplankė beveik 1800 avatarų, tačiau realiai bilietus nupirko apie 500 žmonių – virtualių ir realių klausytojų santykis apie 3:1.
Prasiskyrus juodoms užuolaidoms scenos gilumoje pasirodė didžiulis apkritimas. Viso pasirodymo metu jis lydėjo baltai vilkinčius muzikantus vienaip ar kitaip keisdamasis. Kartais atrodė, kad tai didžiulis mėnulis, kurio fone matosi CARIBOU siluetai. Kolega iš sūru.lt jau skelbė grupės playlistą iš ankstesnio koncerto – Vilnius tapo ypatingas tuo, jog buvo įterptas vienas papildomas kūrinys.
Tiek grupė, tiek publika įsivažiavo po truputį. CARIBOU nesistengė visų išvesti iš proto ir sumažindavo apsukas, kai jau atrodydavo, kad tuoj smogs. Atrodė, kad jie sąmoningai vengia steady ritmo, kuris būtų bematant visus išjudinęs. Asketiškai pasisveikinę, muzikantai ne daug bendravo ir toliau – leido kalbėti savo kūrybai. Kuri skambėjo kitaip nei studijoje – gyvumo faktorius pakoregavo tvarkingą įrašą ir pridėjo prisilietimų „tarp natų“ bei triukšmo. Priekiniame plane visą laiką buvo grupės idėjų generatorius matematikas, buvęs Manitoba, Daniel Victor Snaith ir energingas būgnininkas. Kanadiečiai natūraliai pasiekė aukščiausią pasirodymo tašką per paskutinį kūrinį „Odessa“, kada visas „Loftas“ iškėlė rankas ir ausis. Daug nesilaužę, CARIBOU bisui sugrojo psichodelinį „Sun“, kuriame turbūt buvo daugiausiai improvizacijos visame koncerte. Kažkodėl tas paskutinis kūrinys, vertas Underworld ir Chemical Brothers viražų, labiausiai ir įsiminė.
Pirmasis „Silence Live“ ciklo renginys nuskambėjo, jau anonsuojamas antrasis – australų Architecture In Helsinki pasirodymas. O išlepinti melomanai jau klapsi ausytėmis – kas bus trečiasis?
Komentarai