Kiek atsimenu, mano šeimoje netrūkdavo diskusijų apie Lietuvą. Pirmąsyk išvykusi ilgesniam laikui į užsienį – metams į Vokietiją, nervindavausi, kuomet žmonės nežinodavo, kas yra Lietuva, kokia kalba lietuviai kalba, nemanydavo, kad Stalinas toks pat blogas kaip Hitleris, ir panašiai.
Laikui bėgant mintys šia tema kito. Supratau, kad pasaulyje nutinka daug įvykių ir kasdien sukuriama daug informacijos. Tokiame kontekste negali iš kiekvieno sutikto asmens reikalauti, jog jis atitiktų tavo standartus, vertybes, patirtį. Berlyne laiptinėje matau užrašą “nie wieder Deutschland” (maždaug “Vokietija – niekada daugiau”), girdžiu pasakojimus, jog socialinių mokslų studijoms skirtose knygose Lietuva pateikiama kaip puikus modernaus nacionalizmo pavyzdys. Kai atkreipiu dėmesį, matau, kaip Lietuvos žiniasklaida pumpuoja įvairias ryšių su visuomene akcijas apie tai, kokia ši šalis puiki ir kaip ją reikia mylėti. Šiandien delfi.lt skelbia, jog visuomenei reikia pakelti dar vieną realybės šou “Aš myliu Lietuvą”, dar vienoje dainoje Mikutavičius šoka, o Lietuvos vėliavas plaiksto vėjas, kuomet statistinis dvidešimtmetis vaikinas ir mergina lipa laiptais, į lėktuvą.
Kartais man sunku suprasti, kodėl žmonės skanduoja tautinius šūksnius, bando saugoti tradicijas, tuo pat metu priešindamiesi vadinamam globalistiniam blogiui. Šitame diskurse globalizacija tampa viską apimančia konspiracijos teorija, kuri neša blogį bei žlugdo vadinamą tradicinę visuomenę. Galbūt tokios idėjos teoriniame lygmenyje ir pateisinamos, tebūnie. Visgi praktikoje tai neveikia: jei tu, kaip sako kritikai dešinieji – globalizacijos simptomas, pavyzdžiui gėjus ar liberalas, mano supratimu, tai nereiškia, kad neturi vertybių ar niokoji visuomenę.
Galbūt tada, kai nesugebi aprėpti bei apdirbti vis daugiau informacijos, kuri patenka į tavo komforto zoną, norisi skirstyti pasaulį į blogą ir gerą. Tuomet tenka susikurti lentynėles, ir į jas sudėlioti viską, kas vyksta aplink. Jei bent vienas įvykis ar idėja nepateks į lentynėlę…turi patekti, kitaip vientisas pasaulio vaizdas bus sužlugdytas. Tokiu atveju žmogui bus sunku orientuotis, panašiai kaip nuvykus pirmąkart į didelį miestą užsienyje be žemėlapio.
Mano manymu, stiprūs ir žmogiški bando išgyventi pasaulyje, kuris tikrai nėra vientisas ir tolygus. Tokie žmonės nesmerkia tų, kurie bando gyventi kitaip, o eina savo keliu. Galbūt kartais susikalbėti sunku, tačiau bandyti bet kokiu atveju geriau, nei smūgiuoti į veidą. Visgi daug žmonių jaučiasi nesaugūs tokioje visuomenėje, kurioje gyvename: vieniši, sunkiai užmezgantys ilgalaikius kontaktus – su draugais, darbdaviais ir panašiai. Tuomet norisi vėl prisiminti pasaką apie tvarkingas lentynėles ir susikurti vientisą, saugų pasaulį, į kurį pasaulio chaosas netelpa.
Man įdomu, kodėl žmonės palaiko vienas, o ne kitas idėjas. Kartais, išrėkus didingus šūkius, nebelieka energijos sugalvoti juos palaikančius argumentus: tai būdinga bet kokiai politinei krypčiai, be to – ir žiniasklaidai. Visada paprasčiau pateikti skandalingą antraštę apie įvykį, nei įsigilinti, kas vyksta iš tiesų. Neretai, kuomet įsigilinama į situaciją, dingsta ir pati sensacija. Visas šis monologas – savotiškas paaiškinimas, kodėl atsirado žemiau pateikiamas tekstas.
Norėjau iš arti pakalbinti vieną, aktyvią ir vis augančią organizaciją – Lietuvos tautinio jaunimo sąjungą bei sužinoti jų nuomonę apie įvairius reiškinius. Su operatoriumi Danieliumi Buckumi (ANTI-TV) apsilankėme viename organizacijos rengtame minėjime. Apie tai – trumpas reportažas. Edmundas Girskis iš LTJS sutiko atsakyti į interviu klausimus.
Miglė: Papasakok, kaip įstojai į Lietuvių tautinio jaunimo sąjungą (LTJS): kada, kas paskatino? Ką galvojai apie organizaciją prieš stodamas, ir ką pamatei bei patyrei, kai tapai jos nariu?
Edmundas: Ateinantį lapkritį, Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga ruošiasi minėti dešimties metų sukaktį, tačiau 2008, kai aš atėjau į organizaciją, ji buvo beveik numirusi. Per ilgus metus organizacija buvo apmirusi, ir aš buvau vienas iš naujos bangos žmonių, kurie pastatėme LTJS ant kojų. Atgimimas prasidėjo kartu su legendine 2008 metų kovo 11-osios eisena, kada buvo pamatyta, jog judėjimą būtina stipriai tvarkyti, reikia burtis į organizaciją ir t.t. Palaida bala gyvavęs nacionalistinis jaunimas dažnai nukrypsta į nereikalingus kraštutinumus – tai matėme ir tose nepamirštamose eitynėse.
Stodamas į LTJS puikiai žinojau, kokioje padėtyje yra organizacija. Būtent ir ėjau su iniciatyva atkurti sugriuvusią organizaciją – iš jos nieko nesitikėjau, nes visada galvojau, kad organizacija bus tokia, kokią mes ją padarysime. Tikėjausi vieno – aktyvaus narių antplūdžio, nes lankydavausi koncertuose, ir matydavau šimtus jaunimo, garsiais šūkiais ir antsiuvų gausa skelbiančiais, jog gali kiekvieną sekundę mirt dėl Tėvynės.
Deja, ilgainiui idealizmas blėso, supratau, kad 90% visų to koncertų lankytojų ar eisenų „ėjikų“ (būtent – „ėjikų eisenose“) nacionalizmas ties tuo ir pasibaigia – koncertai, baliai, antsiuvai ir eisena susikišus rankas į kišenes.
Kai supratome, kad greičiau jau kiaulės ims skraidyti, nei masiškai sujudės Lietuvos patriotai, nusistovėjome ties nedidelės tautiškos organizacijos vizija, ir dirbame su tais resursais, kurie mums prieinami. Panašiai tuo laiku, kai sukosi mintys apie kažkokią veiklą, įsivėliau į istoriją: lengvabūdiškai ir neapgalvotai internete parašiau šį tą apie homoseksualus, už ką šiandieniniai mano šalies įstatymai, pasirodo, baudžia. Jaučiausi nekaltai apkaltintas (o vėliau ir nuteistas), nes nesiūliau nieko mušt, naikint ir t.t. – tiesiog išreiškiau nepasitenkinimą artėjančiu homoseksualų paradu, todėl „tolerancijos, (nuomonių) įvairovės ir (žodžio) laisvės“ vardan buvau paduotas į teismą ir nuteistas. Tada pats asmeniškai supratau, kad nėra jokios realios jėgos, kuri gali atstovauti mano nuomonę, visa galva pasinėriau į veiklą.
Tai, kuo aš tapau – lyg savotiškas kerštas mane „užkabinusioms“ jėgoms. Jau ketvirti metai maluosi daugumoje nacionalistinių Lietuvos iniciatyvų, organizacijų ir t.t. Tam atidaviau labai daug laiko ir jėgų, tačiau dar daugiau iš to gavau. Susiformavo tvirti gyvenimo principai, pasaulėžiūra, įgavau daug patirties – prieš įsiveliant į judėjimą, buvau žalias ir naivus provincialas, atvykęs į sostinę studijuoti. Atsisukau į įvairius dvasinius dalykus, sveiko gyvenimo būdas ir t.t. Tiesa, net būsimą žmoną susiradau bemojuojančią vėliava ir skanduojančią „Lietuva – lietuviams“.
Miglė: Kokie LTJS tikslai, ko siekiate? Už ką ir prieš ką pasisakote?
Edmundas: Pradėkime nuo to, kad LTJS yra nepolitinė jaunimo organizacija. Todėl labai giliai į politiką mes nelendame. Nors, žinoma, polika gi yra visur, tačiau įsprauskime šį žodį į „partijų, rinkimų, seimo“ ir panašius rėmus. Stengiamės išlikti savarankiška organizacija, veikianti per pilietines, kultūrines iniciatyvas. Pagrindinis tikslas – suburti kuo didesnį kiekį tautiškai nusiteikusio jaunimo, ir bandyti kelti Lietuvą iš duobės, bei priešintis neigiamiems išorės veiksniams.
Pagrindinis priešas – globalizmas. Į tai susiveda visos šiandienos blogybės. Yra jėgos, kurios norėtų vientiso, vienodai prognozuojamo, vienodai galvojančio, vienodų poreikių turinčio pasaulio. Mes esame tie, kurie to nenori. Mus dažnai kaltina tuo, jog „nekenčiame įvairovės“, tačiau čia yra eilinis „1984-ųjų naujakalbės“ pavyzdys, žaidimas terminologija.
Mes pasisakome už įvairovę – mes norime nuvykti į Tibetą, ir ten rasti Tibetą, Prancūzijoje – Pranzūziją, o grįžę į Lietuvą – rasti Lietuvą. Mūsų priešininkai, kalbiantys apie „įvairovę“, nori padaryti (pabrėžiu žodi „padaryti“) visą pasaulį vienodą, kuriame išnyks visi skirumai, visi papročiai, išnyks etninis mentalitetas, šalies ir etnoso veidas – kur čia įvairovė? Pasaulis taps vienodas – sumaišytas.
Yra daug kalbų apie mūsų neapykantą kitoms tautoms (kaip ir yra žmonių, kurie duoda peno toms kalboms), tačiau atmetęs šitas vapaliones, norėčiau apibrėžti, kad mes esame jaunimas, kuris tiki, kad pasaulis yra padalintas į tautas – ilgainiui susiklosčiusias, savitas ir nepakartojamas, kultūriniais ir istoriniais ryšiais sujungtas žmonių grupes.
Manome, kad taip padalinus pasaulį, galima jį išlaikyti gražų ir įdomų. Kartą jau stebėjome, kaip sekasi tiems, kurie kūrė „laisvą“ visuomenę be „tautinių, religinių, šeimos rėmų“ – šiandieninis vadinamasis „būdulis“ – būtent tos visuomenės reliktas.
Dabar, tie kūrėjai, iš raudonų, vėliavas perdažė žydrai, ir kuria lygiai tokį pat pasaulį – be etninių ir dvasinių vertybių. Tai ta pati ideologija, tik prispaustuosius darbininkus pakeitė prispaustosios mažumos, engėjai buržujai dabar jau „heteronormatyvistai“ (ir eilė kitų debiliškų terminų), troškimas išsivaduoti, kurti naują pasaulį, kuriame „kas buvo niekas, bus viskuo…“ Prieš šitą perkonstruojamo pasaulio idėją ir pasisako musų organizacija. Žinoma, tvirtai tautai niekas nieko nepadarytų, tačiau tauta, taip vieningai iškovojusi Nepriklausomybę, dabar žūva akyse. Esame visiškai praradę imunitetą, praradę vienybės jausmą, solidarumą. Todėl šiuos dalykus skatina mūsų LTJS. Raginame žmones atsigręžti į tūkstantmetę mūsų istoriją, papročius, dvasinius dalykus – ten ieškoti tvirtybės, tikrų, o ne blizgančių ir butaforinių pseudovertybių, lipti lauk iš pražūtingo hedonizmo liūno, ir kurti savo šalį, tautą, kurti lietuvį.
Miglė: Kiek turite aktyvių narių? Ką veikiate kartu?
Edmundas: Šiuo metu, organizacijai priklauso apie pusantro šimto žmonių, tačiau aktyvus ir kasdien veikiantis branduolys, būtų apie penkios dešimtys tautiškai nusiteikusių jaunuolių. Veikiame septyniuose Lietuvos miestuose, taip pat turime išsibarščiusių pavienių narių, palaikančių ir draugų.
Ką mes veikiame – tai turbūt pats sudėtingiausias klausimas iš visų, kurio niekaip nesugebu atsakyti kitaip, kaip tik „viską“. Nes organizacijos veiklos spektras tikrai labai platus. Dažniausiai pas mus ateina asmenys, kurie jau kažką veikia, tai mes greitai apvelkame „Ltjs marškiniais“. Na, tarkime, yra žmonių kurie organizuoja „andergraundinius“ koncertus. Jie, atėję į organizaciją, tai ir daro – kasmet rengiame didelį roko koncertą Kaune „Iš kartos į kartą“, planuojame dar daugiau renginių.
Sukonkretinus į keletą bendrų veiklos krypčių, galima sakyti, jog organizuojame renginius, susitikimus su žmonėmis (čia laikomės Ltjs politikos – paminėti ir pagerbti žmones bei įvykius, kurie nutylimi ir pamiršti oficialiuose renginiuose ir visų atmintyje. Randame kokį seną, visų pamirštą buvusį partizaną, aplankome jį, užrašinėjame jo pasakojimus, paminime mažai žinomas istorines datas ir t.t.), rengiame stovyklas vaikams, sau patiems, leidžiame laikraštį, vykdome dažnas gatvės akcijas, pasisakome įvairiais mums aktualiais klausimais viešojoje erdvėje, dalyvaujame gamtosauginėse akcijose, rengiame žygius, sportuojame ir t.t. Čia paminėjau dalį mūsų veiklos, kviečiame aplankyti mūsų svetainę patiems ir įvertinti, kokie mes esame baisūs neonaciai – www.tautosjaunimas.lt
Miglė: Kaip suprantu, LTJS – dešinieji. Koks platesnis dešiniųjų veiklos kontekstas Lietuvoje? Kokios grupės, pavieniai asmenys veikia, ką galėtum išskirti, norėdamas supažindinti nieko apie dešiniuosius nežinančius žmones? Kokios tendencijos?
Edmundas: Tai, jog LTJS dešiniaisiais – nelabai tikslu. Jau seniai vyrauja nuomonė, jog šiandien skirstymas į kairę/centrą/dešimę yra atgyvenęs. Ypač tai pastebima Lietuvoje: „kairieji“ socialdemokratai – susirišę su galingomis korporacijomis, „dešinieji“ konservatoriai – laimina homoseksualų paradus ir t.t. Viską būtų galima suskirstyti į kitus du flangus – idealistai ir realistai.
Tačiau taip, pagal senąjį skirstymą, LTJS visgi galima priskirti dešiniųjų politinei srovei. Visgi mūsų organizacijos viduje yra galybė įvairių žmonių, kuriuos labai netolerantiški ir siauražiūriai žmonės suplaka į vieną grupę – į gyvenimą visi organizacijos nariai žiūri skirtingai. Tai akivaizdu, kai kalba pakrypsta apie ekonomiką, kur daugiausia ir pasireiškia skirstymas į kairę ir dešinę.
Taip jau yra, kad visi turtingų tėvų vaikai mirksta savo klubuose ir uosto narkotikus tėvų vasarnamiuose, ir LTJS nariai dažniausiai kilę iš paprastų žmonių, darbininkų ar inteligentų šeimų. Todėl absoliuti dauguma neatmeta ir kai kurių kairiojo sparno idėjų. Iš esmės, geriausiai viską pasako šūkis „Tautinė valstybė, socialinė teisybė“. Greičiau mes būtumėme priskirti prie vadinamojo „third way“ ar krikščioniškosios ekonomikos sparno, tačiau atmetame tiek lietuvių įveiktą komunizmą, tiek žvėriškąjį ir šiandien Lietuvą dar labiau žudantį kapitalizmą, nepaliekantį vietos jokioms vertybėms, žmogiškumui ir tautiškumui.
Miglė: Pamenu, pasakojai, jog didžiausi tavo priešai – ne mažos, dažnai įtakos socialiniam ir politiniam gyvenimui (ypač Lietuvoje) neturinčios grupelės (pavyzdžiui, kairieji, antifašistai), bet bankai, korporacijos, kapitalizmas, vertybių neturinčios visuomenės grupes. Ar gerai supratau tavo teiginius? Pakomentuoki juos plačiau.
Edmundas: Taip, visi mažai suvokia, kas yra tikrieji „vakarėlio užsakovai“. Tai tikrai nėra nei gėjai, nei imigrantai, nei juo labiau keturiolikmečiai skiauterėti paaugliai. Visas šitas grupes, galima greičiau palaikyti aukomis ir įrankiais tų, kurie nori perkonstruoti pasaulį. O nori dėl labai aiškios priežasties – KA-PI-TA-LAS.
Kas pigesni darbuotojai fabrikuose? Imigrantai. Kas geresni pirkėjai – madų žurnalus apsikabinę, šeimoms jėgų/pinigų/laiko neskiriantys homoseksualistai ir t.t. Kur lengviau prakišti savo prekę: pasaulyje, kuriame kiekvienoje šalyje yra savita kultūra, galinti atmesti tavo siūlomą produktą, ar visur vienoda ir niekuo neišsiskiriant rinka?
Žinoma, šiandieniniams globalistams reikia vienodo, sumaišyto pasaulio, kuriame nebus jokios vienybės (nes vienijančius veiksnius mes naikiname kaip „fašistinius rėmus“ – tautiškumą, šeimą, religiją) ir t.t. Bus vientisa, hedonizme skendinti visuomenė, kurią kažkada auklėjo minėtieji veiksniai (tauta, šeima, tikėjimas), o juos sunaikinus, jų vietą užims kiti – televizorius ir panašūs smegenis plaunantys reiškiniai.
Viskas, kas dabar vyksta pasaulyje, yra dėl vieno – dėl besaikio pelno troškimo. Todėl aš ir laikausi nuomonės, kad tie, su kuriais mes kartais susiremiame pečiais, nėra tikrieji priešai. Jie greičiau hedonistinio gyvenimo vizijos apakinti asmenys, patys nesuprantantys, kad eina į pražūtį.
Kai auskarų skylės ausyse nukars, kai tatuiruotės suglebs, kai sulauksi senatvės, ir pajusi naturalų norą sėdėti prie židinio ir žaisti su anūkais, suprasi, jog gyvenimą nugyvenai lyg burė, blaškoma vis naujų pasaulio vėjų ir malonumų, taip ir nesupratęs kas tu toks, kokia tavo misiją šiame pasaulyje, ką tu po savęs paliksi. Tada dauguma supras, kas čia visgi buvo teisūs. Kas buvo teisūs, mes sužinosime ateityje, o kas yra laimintys – matome jau dabar plika akimi. Tai jėgos, kurios perkonstruoja pasaulį taip, kaip jiems patogu. Didžiausias kliuvinys jiems – tauta, religija, tradicijos. Žmogų turi auklėti televizorius, o ne šeima, žmogus turi tikėti televizoriumi, o ne Dievu, žmogus neturi sėdėti susikaustęs ties kažkokia atgyvenusia tradicija – jis turi griebti naujoves, kurias tik jam siūlo… supermarketas.
Kaip LTJS ir pats asmeniškai žiūri į homoseksualų eitynes? Už ar prieš, o gal – tai tik dar viena, nereikšminga demonstracija iš daugelio, ir kodėl?
Pasakysiu tiek savo, tiek visos LTJS nuomonę – ech, kad tie paradai būtų tik paradai… Užtenka panagrinėti Vakarų šalyse vykusius scenarijus: eisenos-partnerystės-santuokos-vaikai-diktatūra. Taip, tai yra diktatūra. Vakaruose jau seniai visuomenė nutvirkinta iki tokio lygio, kad jeigu tu nenori, jog tavo keturmetė dukra mokytusi apie sodomiją (homoseksualus seksas), iš tavęs tą dukrą atima. Čia tik vienas iš milijonų pavyzdžių, į ką pavirto viuomenės, kurių „wind of change“ prasidėjo su nuskriaustų, niekam nieko blogo nedarančių ir mielų homoseksualistų paradėliu.
Nenoriu gyventi visuomenėje, kurioje yra skatinami nukrypimai nuo normos, nes tai neabejotinai veikia, dabar, kai tai tapo „madinga, populiaru, modernu ir t.t.“, tokių žmonių kiekis auga. Nušaukite mane, bet niekada nepatikėsiu, jog Žalgirio mūšyje buvo 20% homoseksualų… Žinoma, visada buvo žmonių, kurie gimsta su negalia, akli, kurti ar su lytinės raidos sutrikimais. Tokiais žmonėms reikia gerai pasirūpinti, atjausti. Ne juos reikia kelti ant pjedestalo ir rodyti, kaip visuotinę siekiamybę… Tai skatina žmones nerti į hedonizmą, kuriame, kaip matome, atsipalaiduoja žemiausieji žmogaus dalykai.
Kartais pajuokauju, jog kada nors, siekdamas įrodyti, kad tik dalis homoseksualų jais gimė, o absoliuti dauguma – jais tapo, pradėsiu gyventi eilinio „klubinio“ hedonisto gyvenimą, įsitrauksiu į tą visą pornografinį pasaulį, stengsiuosi „pozityviai žiūrėti į tokius modernius reiškinius kaip homoseksualizmas“, ir neabejoju, kad po kokių penkių metų „tūso“ aš tuo gėjumi ir tapsiu. Įtikinsiu save juo esąs, nes jeigu žmonės sugeba save įtikinti, jog jie gali nejausti skausmo vaikščiodami per žarijas, tai įtikinti save, jog mane traukia vyrai, neturėtų būti sunku. Tačiau dar nesugalvojau antros eksperimento fazės – kaip be pasekmių grįžti atgal į normalaus žmogaus būseną, taigi kol kas bandymas atidedamas…
Miglė: Ką manai apie teiginį, jog organizacija gali būti stipri, t.y. turėti vientisą identitetą, ideologiją, tik tuomet, kai išorėje suras tam tikrus priešus, prieš kuriuos reikia atsilaikyti, su kuriais reikia kovoti?
Edmundas: Žinau, jog šitokie klausimai yra geras kabliukas, siekiantys kompromituoti, nes jeigu judėjimas apsiriboja tik rėkimu ant priešų ir nieko pozityvaus bei kuriančio nesiūlo – koks jis judėjimas. Čia būtų galima gilintis į LTJS, nes pas mus taip pat dažnai raginama daugiau teigti, negu neigti. Tai aš laikau normaliu dalyku, ypač dėl to, jog tokie diskredituojantys klausimai dažnai pasigirsta iš mūsų oponentų, kurie taip pat save įsivardija kaip “anti-fašistai“, „anti-autoritarai“ ir t.t. Aš manau, jog normalu, kad jeigu tu laikaisi kažkokių įsitikinimų, tai tau lengviausia įdentifikuoti tai, kas tave puola. Čia reikia žymiai mažiau kūrybiškumo, o ir saviraiška lengvesnė. Pamatei ir puoli. Ir nors aš laikausi nuomonės, kad čia yra normalus kiekvieno judėjimo reiškinys (žaliųjų tikslas kovoti su gamtos kenkėjais, nes jeigu tokių nebūtų, gamta klestėtų, tai ir tų žaliųjų nereiktų ir t.t.), visgi mes taip pat stengiamės kuo daugiau savęs atiduoti kuriant kažką teigiamo, nors į kameras visada pateikiame, kai rėkiame ir svaidome į ką nors piktus žvilgsnius.
Miglė: Man įdomu, kaip skirtingi žmonės apibrėžią tam tikrą šalį ir tautą. Benedict Anderson teigimu, tauta – tai įsivaizduojama bendruomenė. Įsivaizduojama visų pirma todėl, kad niekuomet nesutiksi visų, gyvenančių tam tikroje teritorijoje. Jo argumentas eina toliau. Anderson teigia, jog tautinė valstybė Europoje susiformavo kaip imitacija imdama pavyzdį iš europiečių, gyvenančių Amerikoje, kurie pradėjo formuoti politinius vienetus, vadinti save tauta. Kitaip tariant, anot Andersono, nacionalizmas – amerikiečių išradimas. Be to, tokios 18-19 a. susiformavusios tautos, įsivaizduoja savo praeitį, kuria didingas istorijas, kurios nebūtinai turi kažką bendro su tikrais įvykiais ir jas adaptuoja tam tikriems tautinių bendruomenių (politinių vienetų) tikslams pasiekti, ideologijai skleisti. Kai kas pasakytų – žmones apsvaiginti dar viena ideologija, tam tikru pasakojimu. Ką manai apie šiuos teiginius? Kas tau yra Lietuva, lietuviai, lietuviškumas?
Edmundas: Žinoma, teorija apie „dar vieną ideologiją, kuri apsvaigina žmones ir juos sukausto“ skamba neatremiamai, ir nors turėčiau ką pasakyti ir šioje vietoje, visgi nematau prasmės gilintis. Jeigu mes su Benedictu Andersonu dėl kažko ir sutartumėme, kažkas tuoj vėl pultų griauti tą mūsų sutarimą, ir taip be galo ir be krašto (beje, ar žmogų, kuris išsikelia užduotį sugriauti nacionalizmo teoriją, negalima apkaltinti priešo išsikėlimu ir jo puolimu?). Aš pasakysiu taip – net jeigu kažkas man ir sugebėtų įtikinti, jog tai, kuo aš tikiu, yra iliuzija ir visiškai netikra, aš vistiek tikėsiu šita iliuzija, nes jeigu aš tuo netikėsiu, brangūs skaitytojai, mano galva tuščia ilgai nebus. Labai greitai ji bus prikišta kitų iliuzijų ir ideologijų.
Jeigu aš tvirtinsiu, kad tauta – melas, aš gan greitai pradėsiu tikėti melu, kad aš ir koks nors Afrikos gyventojas esame vienodi, nors visi mano pojūčiai šauks, kad mes labai skiriamės (jau nekalbant apie biologų ir genetikų ataskaitas). Jeigu aš tvirtinsiu, jog Dievas yra melas, kita ranka aš tikėsiu, jog pora besidulkinančių vyrų yra šeima (nors pagrindinio šeimos bruožo – gyvybės, jie nekuria). Jeigu aš teigsiu, jog religija yra netikra, aš vistiek klūposiu prieš teliką ir imsiu į save man brukamą ideologiją.
Kitaip tariant, nemanau, kad kažkas gali gyventi „nesvaiginami ideologijos“ – tokių žmonių aš dar nemačiau. Todėl aš jau geriau tikėsiu melu, kuriuo tikėjo mano tėvai, seneliai ir proseneliai, kurie nugyveno prasmingus ir turiningus gyvenimus, geriau tikėsiu melu, kuriuo tikėjo didingos asmenybės, apie kurias dabar kuria filmus ir stato paminklus. Geriau aš tikėsiu melu, dėl kurio žmonės padarė neįsivaiduojamus dalykus, ir milijonais ėjo į mirtį, nei įsiliesiu į dar klaikesniu melu ir tuštybe grįstą šiandienos ideologiją, kuri nesuteiks man nei tvirto pagrindo po kojomis, nei sielos ramybės, nei pilnavertiško gyvenimo pojūčio, nei leis man kažką palikti po savęs. Aš ir mano draugai tikime tuo melu, kam tai nepatinka – ateikite ir uždarykite mus į kalėjimą. Tik leiskite priminti, kad mes savo melu mes tikime labai tvirtai, ir jį mes pasiruošę ginti.
Miglė:Ar nemanai, jog šiandien idėjinio nacionalizmo ideologija pasmerkta žlugti? Lietuviai emigruoja iš šalies dėl įvairių priežasčių. Atsiradus darbo jėgos trūkumui, Lietuvoje padaugės atvykėlių iš kitų šalių, kis tautinė gyventojų sudėtis. Atsirandant komunikacijai su įvairiomis kultūromis (o tai remia ir Europos sąjunga) idėjos, jog vienos tautos pasaulis, kuriame palaikomos tik tam tikros tradicijos ir normos – sunkiai išsilaikys, ir galbūt to net nereikia. Galbūt vertėtų atmerkti akis, pažiūrėti, kokioje situacijoje gyvename: yra gėjų, yra imigrantų, yra dar kitokių žmonių, ir šiandien jų visų iš tiesų nesugrūsi į vieną grupę, kuri rems vienas tradicijas, normas. Galbūt reikia ieškoti naujų būdų, kaip žmonės galėtų komunikuoti, o ne smerkti vienas kitą dėl savo kitoniškumo. Ką manai apie šiuos teiginius?
Be jokios abejonės, nacionalimo ideologija yra pasmerkta žlugti. Lygiai taip pat, kaip yra pasmerkta pati žmonija, ir kiekvienas iš mūsų, ankščiau ar vėliau mirsiantis. Tačiau žinodami, kad ankščiau ar vėliau, vistiek ateis pabaiga (o ji ateina viskam), mes vistiek gyvename čia ir dabar, bandome tą pabaigą atitolinti (slapčia tikimės, kad ji net apskritai mus aplenks), stengiamės kurti ir tikėti. Mūsų karta vargu ar pamatys visišką nacionalizmo išnykimą, kurį aš įsivaizduoju, galbūt, tada, kai žemėje bus 50 milijardų gyventojų, ir viskas klostysis lyg filme „Mad Max“, todėl kol mes esame čia, kol dar yra ką ginti, ką puoselėti ir ką kurti, tai ir darysime.
Tačiau, leiskite priminti, jog būtent dabar, visoje Europoje, nacionalistinės partijos ir pavieniai politikai, skina pergalę po pergalės, elektoratas auga. Žmonėms nusibodo tai, kur nuvedė „multikulti“ utopijos kūrėjai, kaip dabar populiaru sakyti – Europa bunda. Tai gal visgi, nėra dar taip viskas galutinai pasmerkta ? Yra protingų žmonių, kurie teigia, kad etninė priklausomybė, ir iš to išplaukianti pasaulėžiūra, gyvenimo būdas ir t.t. – natūralus žmogaus poreikis, ir kad mankurtu būti nėra taip jau puiku. Viltis miršta paskutinė, o ir Europos „renesanso“ požymiai jau šiek tiek matomi.
Didelė klaida manyti, jog įvairios globalistinės organizacijos užsiima „kultūrų sąveikos“ skatinimu. Jos užsiima tų kultūrų naikinimu. Tikroji kultūrų sąveika, tai ilgus šimtmečius besiklostantis procesas. Milijonas afrikiečių Paryžiuje per dešimt metų – tai nėra kultūrų sąveika. Tai socialinis sprogimas, kurio pasekmės – akivaizdžios, ir kiekvienam mano akimis besirūpinančiam „tolerastui“, siulyčiau pačiam atmerkti savąsias – nuvykti pasivaikščioti kai kurias Londono, Paryžiaus rajonais, padiskutuoti su kai kuriais „naujaisiais Europiečiais“ apie moterų padėtį, toleranciją ir religiją. Tačiau gyvename pasaulyje, kuriame apsimetame esantys kvailiai, ir nenorime pripažinti, kad tokiu greičiu pakeitus visuomenės sudėtį, kaip ji pasikeitė Europoje po 1968 metų, laukia tik viena – katastrofa (kurios galas pakankamai aiškus – fundamentalaus islamo dominavimas Europoje, ir liūdnas galas visiems homoseksualistams, feministams, pliuralistams ir t.t. – tiems, kurie ir kūrė šį „kultūrų sąveikos rojų“). Kas nutinka, kai staiga pasikeičia šalies gyventojų sudėtis, aš visada iliustruoju Libano istorijos puslapiu: toje šalyje labai taikiai sugyveno VIETINIAI krikščionys ir musulmonai. Gyveno tikroje idilėje ir taikoje. Staiga, labiausiai rasistinės, fašistinės (ir daugybė kitų klaikių epitetų) valstybės – Izraelio agresijos akivaizdoje, į Libaną plūsteli keli šimtai tūkstančių Palestiniečių. Kaip tai šaliai sekėsi toliau – pasidomėkite patys. Tačiau linksmų puslapių ten nerasite…
Komentarai