Visą liepos 5-osios dieną erzinęs stiprus lietus nežadėjo nieko gera, tačiau „Silence Live“ organizuotame renginyje koncertavę Architecture in Helsinki privertė nekreipti dėmesio į nuo lietaus gęstančias cigaretes ir prilytus alaus bokalus.
Vos užsukus į mokytojų namų kiemelį, ištiko lengvas šokas: kur dingo tas tūkstantis attendinančių klausytojų ir beveik tiek pat dvejojusių. Tačiau greitai paaiškėjo, jog lietus padarė puikų face controlą ir po estų Kosmofon pasirodymo pasigirdus pirmiesiems A in H akordams bene visi mokytojų namuose buvę žmonės tikrąja to žodžio prasme subėgo prie scenos ir.. nuo pat pirmųjų akordų pradėjo šokti pagal „Desert Island“ iš naujai iškepto Moment Bends albumo.
Po gan netikėtos pradžios australai jungė aukštesnę pavarą su hitu „Hold Music“ ir beliko tik dar kartą nusistebėti – įprastai taip žmonės linksminasi arba naktiniame bare klausydamiesi „Wonderwall“ , arba per Flamingo koverių vakarus, tačiau šįkart klausytojus judino ne iki šleikštulio nugludinti indie perlai, o 80‘s įkvėpta sintezatorių garso siena su viena seksualiausių balso savininkių pasaulyje priešaky.
Vis dėlto, savo hitais A in H klausytojus lepino labai saikingai – didžiąją pasirodymo dalį sudarė naujojo albumo pristatymas, kuris.. tikrai geriau skamba gyvai. Po kelių lėtesnių gabalų, per kuriuos gurkštelėjau alaus iš prilyto bokalo (va iš kur tas skonis, juntamas geriant alų vienoje populiariausių Vilniaus picerijų), pasigirdo turbūt geriausias kūrinys koncerte – naujausias australų singlas „Escapee“, pribloškęs savo pozityvumu ir energija gerąja šio žodžio prasme. Kaip gaila, jog įraše nesigirdi tu trijų vokalistų, ką tik nusiplėšusių nuo kūnų polietileninius lietpalčius ir iš jėgos dainuojančių įsimintiną priedainį.
Į koncerto galą, pasigirdo ir patys žymiausi Architecture in Helsinki kūriniai – „Do the Whirlwind“ bei „Heart ir Races“, po kurių neliko nieko kito, kaip tik kviesti A in H sugrįžti. Tiesa, pakviesti nebuvo taip paprasta – šiek tiek juokingai skambėjo grupelės žmonių pabandymas skanduoti pilną australų pavadinimą. Vis dėlto, pasitelkus plojimus, architektai sugrįžo. Sugrįžo su daina iš naujo albumo, po kurios sekė tikras siurprizas žiūrovams – žymusis London Beat šlageris „I’ve Been Thinking About You”, leidęs publikai išlieti paskutinius energijos likučius. Pabaigai – bene lėčiausias, ilgiausias, liūdniausias (o gal vienintelis liūdnas?) „B4 3D“ ir.. namo. Ištvermingiausieji liko klausyti Mario & Vidžio.
PS: Ačiū „Silence Live“ organizatoriams, sugebėjusiems koncerto kainą sumažinti iki juokingos (nuoširdžiai tikiuosi, jog „nesėdot į bačką“) ir Soundboys vyrukams, kurie turbūt išspaudė viską, ką galima išspausti iš mokytojų namų kiemelio.
Komentarai