Koncertų rengėjai „Gera muzika gyvai“ pamažu, bet nuosekliai ėmėsi mūsų žemelėn diegti pasaulio muziką. Jų sumanyta strategija – rengti tokį nepaliaujamą tęstinį festivalį, kai kas mėnesį įvyksta po vieną pasaulio muzikos atlikėjų koncertą. Tiesa, mane kiek jaudina rengėjų puoselėjami šilti jausmai bliuzui ir siekis žūtbūt jį inkorporuoti į šią renginių virtinę. Juk, kad ir kokios būtų bliuzo ištakos, jis visgi plačiai išsikerojęs, įsisenėjęs ir visiškai savarankišku žanru virtęs. Ir jam visai nebūtina šlietis prie kitų muzikavimo būdų.
Šiuo atžvilgiu Mokytojų namų kiemelyje griežę Markusas Jamesas ir grupė „Wassonrai“ buvo savotiškas kompromisas tarp grynosios pasaulio muzikos (žinia, jei tik tokia išvis yra) ir pačių rengėjų simpatijų, mat gilumoje kunkuliuojančios Malio muzikinės versmės čia maitina bliuzo upės vagą.
Netiesiogiai susipažinti su šiuo kolektyvu galėjome jau kiek anksčiau. Afrikos dienų metu buvo rodytas filmas „Timbuktoubab“, nupasakojęs amerikiečio Markuso klajones po Malį. Ten jis leido laiką muzikuodamas su visokiausiais vietos muzikantais. Na, o Vilniuje dainavusiam ir keliomis gitaromis skambinusiam Markusui akomponavo perkusininkas iš Prancūzijos Gvianos ir puošnų koros moliūginį giminaitį n’goni valdęs šaunus Malio griežikas.
Tai kas vis dėlto suartino tradicinę Malio muziką su bliuzu? Koncerte nesunkiai įminiau tą mįslę. Žinoma, tai – rūsti vienatvė, išgyvenama ir vėjų nugairinto kaubojaus odinėmis kelnėmis, ir dykumų klajoklio, įsisupusio į skaisčių spalvų audeklus. Abu jie gerai žino, kas yra girgždantis smėlis burnoje ir trinantis žirgo ar kupranugario nugarkaulis. Markuso Jameso ir „Wassonrai“ muzika – prisodrinta niūrios, tamsios monotonijos, žadinančios tą ilgame ir sunkiame vyriško gyvenimo kelyje sunokstantį vienišumo pojūtį. Kompozicijos – išplėtotos, ilgos, veikiausiai paremtos improvizacija. Puikus afrikietiško ritmo piešinys, neretai per šaiži gitara, atšiauriai bylojantis vokalas. Geriausiose vietose skambesys – beveik mistiškas, vedantis į savotišką transą, blogiausiose – tiesiog nuobodus.
O, koks trapus lyg paskutinis prieglobstis man pasirodė sostinės kiemelis, išklotas vėjyje banguojančiais žalių vijoklių sieniniais kilimais, palyginti su šitos muzikos brėžiamomis bekraštėmis tolybėmis! Sakyčiau, kad geriausiai Markuso kūrybos baugi gelmė atsiskleistų tam, kuris jos klausytųsi sukriošusiu kadilaku riedėdamas per išdegusius Laukinius Vakarus arba klajoklių palapinėje pasislėpęs nuo smėlio audros.
Nors Markusas ragino publiką šokti ir priminė, kad tiek Malyje, tiek Misisipės slėnyje visi mėgsta smagiai patrypti, sceną įrėmino tik vienišas linguotojas ir vieniša šokėja. Tik finale visi šiaip ne taip sukilo. O man tie šokiai čia atrodė visai bereikalingi. Juk tokio pobūdžio muzika kaip tik tinka sulįsti į savo kiautą ir iškuopti iš galvos mintis. Tuo ir užsiėmiau stengdamasi neišleisti iš akių Malio ritmų takelio ir apeidama bliuzo šalikeles. Tačiau būtent jos, įtariu, trumpam išlygino raukšleles kiemelyje rymojusių brandesnio amžiaus vyriškių veiduose ir sužadino ideomotorinius galvos ar rankos judesius.
Beje, keliskart ruošiausi įsiklausyti, kokie gi Markuso dainų tekstai, bet vis susmukdavau kėdėje lyg per autotreningo pratybas ir bet kokia žodinė informacija eilinį sykį praplaukdavo pro šalį. Užtat nuolat vaidenosi, kad minkštai bumbsi neatskiriamas Malio melodijų elementas – iš ilgmoliūgio pagamintas būgnas kalebasas. Tiesa, ant scenos jo nesimatė, gal, sakau, perkusininkas buvo jį kur užslėpęs.
Tik pasibaigus koncertui, tvykstelėjo žaibas ir ėmė gaiviai lyti. Tad priimkime tai kaip gerą ženklą, laiminantį pasaulio muzikos pasėlius!
Komentarai