Plačiai nuskambėjęs teismo procesas tapo pretekstu išsamiau panagrinėti neriboto dalijimosi informacija fenomeną. Šiame straipsnyje ORE apžvelgia “Free Software Movement” judėjimą ir gilinasi į klausimą, ar nemokami ir laisvai prieinami intelektualiniai produktai, tokie kaip programinė įranga, muzika ar kino filmai iš tiesų atneša daugiau naudos nei padaro žalos.
Kaip viskas prasidėjo?
Toks Richard Stalman, velniškai talentingas programuotojas iš MIT (JAV), aštuntojo dešimtmečio pradžioje paskelbė vadinamąjį GNU manifestą, kuriame išdėstė, kodėl svarbu ir būtina laisvai dalintis programine įranga.
Internete sklando linksma istorija apie tai, kas R. Stalmaną galutinai išvedė iš kantrybės. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje jis dirbo programuotojų MIT kompiuterių laboratorijoje, kurios darbuotojai dalinosi vienu spausdintuvu, kurio programinę įrangą R. Stalmanas buvo patobulinęs pagal kolegų pageidavimus. Kai senasis spausdintuvas buvo pakeistas nauju ir atėjo metas modifikuoti jo programinę įrangą, gamintojas buvo paprašytas pateikti programos kodą. Tačiau, visų nuostabai, atsisakė tai padaryti. Dėl to R. Stalmanas gerokai supyko ir nusprendė parašyti savo programą (ar tiksliau pasakius, platformą, kurios pagalba galima kurti programas) ir ją nemokamai dalinti visiems norintiems. Taip aštuntojo dešimtmečio pradžioje atsirado GNU, gana plačiai naudojama ir dabar. Beje, specialiai nerašome tikslios šio projekto pradžios datos, nes įvairiuose šaltiniuose ji pateikiama skirtingai.
Galima skirti kelis motyvus, kurie lėmė GNU atsiradimą (teisybės dėlei reikia pažymėti, kad GNU yra ne tik programinės įrangos platforma, bet ir autorinių kūrinių platinimo licencija, bet apie tai vėliau). Visų pirma, kaip rašoma manifeste, mokamos programinės įrangos kūrėjai nori supriešinti vartotojus neleisdami laisvai disponuoti jų programine įranga, nes įsigijusieji programas neturi teisės jų laisvai platinti. Antra, vartotojai negali laisvai modifikuoti parduodamų produktų ir pritaikyti jų saviems poreikiams. Galiausiai, teigiama R. Stalmano parašytame GNU manifeste, kertinis visų programuotojų draugystės akmuo yra dalijimasis programomis ir jų kodais. Mokama ir patentuota programinė įranga, nors ir leidžia kūrėjams uždirbti daugiau pinigų, griauna draugystę ir pasitikėjimą tarp programuotojų bendruomenės narių.
Gerai, akimirkai įsivaizduokime, kad ši idealistišką vizija tapo realybe. Kokią naudą iš to gauna paprasti vartotojai? Pirma, visas programas galima nemokamai parsisiųsti ir naudotis be jokių apribojimų. Antra, turimas programas galima lengvai modifikuoti pagal poreikius, nes jų kodas laisvai prieinamas. Galiausiai reikia pažymėti, kad vartotojai tampa nepriklausomi nuo vieno tiekėjo, nes programinės įrangos gamyba yra decentralizuota, o ne monopolizuota kaip dabar. Norėdamas šią pasaką paversti realybe, Richardas Stalmanas aštuntojo dešimtmečio pradžioje įkūrė “Free Software Foundation” organizaciją, kurios pagrindinis tikslas – populiarinti nemokamos programinės įrangos judėjimą.
Kaip viso to pasiekti?
Free Software Foundation pasirinktas tikslo siekimo kelias gali būti aprašytas taip. Pirmiausia norima kuo labiau išpopuliarinti nemokamą programinę įrangą siūlant ją laisvai atsisiųsti. Taip pat organizacija skatina GNU platformos vystymą ir kūrėjams siūlo naudotis GNU licencija, kuri produktą leidžia platinti be jokių apribojimų. Taigi pagrindinis ginklas prieš mokamą ir patentų saugomą programinę įrangą – nemokamų kūrinių populiarumas. Iš esmės FSF yra lobistinė įstaiga, kurią uždaryti tikriausiai norėtų ne viena populiarias programas kurianti įmonė.
Skirtumas tarp nemokamos programinės įrangos judėjimo platinamų produktų ir kitose interneto svetainėse (torrentuose) randamų intelektualinių produktų gali būti apibrėžtas taip: jei kūrinys turi GNU (arba kitą, pavyzdžiui, Creative Commons) licenciją, tuomet jo autorius neprieštarauja, kad jis būtų platinamas nemokamai. Tačiau didžioji dauguma vakarietiškų filmų ir muzikos (kurie ir yra populiariausi tarp piratų) neturi nei vienos iš minėtų licencijų, dėl to jų platinimas yra nelegalus, t.y. kūrėjas už darbą pageidauja gauti atlygį.
Tačiau koks turėtų būti deramas atlygis? Pavyzdžiui, šiame straipsnyje rašoma, kad intelektualinio kūrinio kaina priklauso tik nuo jo vertės vartotojui, kuri gali būti skirtinga. Dėl to kadaise kontraversiškai nuskambėjęs grupės RADIOHEAD pasiūlymas už albumą susimokėti tiek, kiek nori, dabar atrodo natūralus ir logiškas žingsnis. Kaip vienas iš galimų tokio didelio kainos sumažėjimo paaiškinimų galėtų būti įvardintas interneto poveikis, kūrinių platinimą pavertęs ne tik kone nemokamu, bet ir nepaprastai greitu procesu. Ir vėl, laimi vartotojai galėdami rinktis, o kūrėjai praranda sąžiningai uždirbtus pinigus.
O gal geriau reikėtų sakyti, kad keičiasi intelektualinio kūrimo forma? Kaip aštuntajame dešimtmetyje kalbėjo Richardas Stalmanas, programinės įrangos kodas turi būti prieinamas kiekvienam vartotojui, kad šis galėtų jį keisti pritaikydamas saviems poreikiams. Tas pats galėtų atsitikti ir su muzikos kūriniais ar knygomis… Antai vienas tinklaraštis dešiniajame stulpelyje siūlo kolektyviai kurti istoriją. Žinoma, kol kas meninė tos rašliavos vertė abejotina, tačiau nėra priežasties, dėl kurios panašios kūrybos formos negalėtų tapti lygiavertėmis įprastai vieno asmens kūrybai. Ir žinoma tokios kolektyvinės kūrybos rezultatai būtų platinami nemokamai, juoba kad dabar kaip niekada daug įvairių programų ir įrankių, skirtų palengvinti kolektyvinį bendradarbiavimą.
Kalbant apie muzikos industriją, Rokiškis rašo, kad muzikos industrija su nelegalių įrašų platintojais (kitaip tariant, torrentsvetainėmis) kovoja ne dėl to, kad nelegalios kopijos mažina didžiųjų įrašų kompanijų pelnus. Jos kovoja dėl to, kad didžiosios kompanijos kuo toliau, tuo labiau praranda galią nuspręsti, kuri grupė ar atlikėjas yra verti dėmesio. Vartotojai gali rinktis iš daugybės nemokamai platinamų įrašų. Ir jų sprendimas nebūtinai sutaps su didžiųjų įrašų kompanijų vadovų nuomone, kurią šie bando prakišti savo atlikėjus įgrūsdami į madingus žurnalus, televizijos laidas, naujienų portalus, sienlaikraščius ir blizgančius plakatus.
Akivaizdu, kad interneto dėka atsiradusios naujos kūrybos ir informacijos dalijimosi formos lėtai, bet užtikrintai keičia nusistovėjusią hierarchiją. Tam priešinasi įvairios su piratavimu kovojančios institucijos, tik kad ši kova nelygi. Apie tai, kaip viskas galėtų baigtis Tau, mielas skaitytojau, pasakoja garsiosios Linkomanijos atstovas Tomas…
Komentarai (kalba netaisyta)
ORE: Viešojoje erdvėje apie Jūsų projektą informacijos pakankamai mažai. Gal galėtumėte trumpai papasakoti, kaip viskas prasidėjo, kokie ateities planai?
Linkomanijos atstovas Tomas: Linkomanija gimė labai seniai. Nors domenas buvo įsigytas 2003 metais, pats projektas gyvavo jau kur kas anksčiau. Istorija šito projekto yra tikrai didi, tačiau nei karto nebuvo pilnai užrašyta (gal kada ir bus). Daug vadovų ir komandos narių perėjo tvarkydami ir prižiūrėdami Linkomaniją, tačiau jos pagrindinė paskirtis liko nepakitusi. Linkomanija yra platforma, skirta informacijos dalinimuisi.
Prieš dešimtis metų, mes turėdavome eiti į bibliotekas, ieškotis informacijos, o dabar didžiausia biblioteka yra internetas. Mes pastebime, kad žmonės nori dalintis informacija, tai užkoduota mūsų archetipe. Šiais laikais, kaip niekada to nebuvo, yra kuriama labai daug informacijos, kiekvienas žmogus kuria savo turinį ir mūsų projektas būtent skirtas, kad mūsų bendruomenės naudotojai galėtų dalintis ta informacija tarpusavyje. Mes turime labai daug planų, kuriuos norėtume įgyvendinti, tačiau viskam reikia laiko, o jo visada trūksta.
ORE: Kokia, Jūsų nuomone, turėtų būti teisinga autorių teisių apsaugos politika?
Tomas: Autorių teisės – sudėtingas dalykas. Matome, kaip didelės bendrovės yra sugadinusios jas savo monopolizavimu ir kaip vis dar stengiasi monopolizuoti autorinių teisių įstatymus. Turėdami visą pasaulio informaciją prieinamą taip lengvai, (ko ankščiau mes niekada neturėjom, kadangi į bibliotekas tilpdavo tik labai ribotas informacijos kiekis) jie nori mums uždrausti naudotis ta prieinama informacija. Uždrausti naudotis pačia turtingiausia žmonijos sukurta biblioteka.
Ankščiau mes neturėjome tokių pažangių informacinių technologijų kaip dabar. Jos mums suteikia labai daug galimybių, tačiau tam tikros organizacijos nenori su tuo taikytis. Įstatymai tūri būti kuriami žmonėms, su tikslu ir nauda visiems, tačiau dabartinės organizacijos stengiasi pakeisti įstatymus, taip, kad nauda būtų tik joms. Mes labai gerbiame kūrėjus, tačiau autorių teisės nukrypo ir saugo nebe autorius, o lobistines organizacijos, kurios, kaip spaudojedažnai matome, pačios kenkia autoriams.
ORE: Neseniai tapote lietuviško filmo “Barzda” platintoju. Kaip manote, kokią įtaką pramogų (turiu galvoje filmų ir muzikos) industrijai turi alternatyvūs platinimo kanalai tokie kaip Linkomanija?
Tomas: Mes visada skatiname autorius naudotis mūsų platforma ir kitokiomis alternatyviomis šiuolaikiškomis platinimo platformomis. Kai filmo „Knygnešys“ autoriai atėjo ir pareiškė norą platinti filmą per mūsų platforma, mes labai apsidžiaugėme ir pasistengėme padaryti šiokią tokia anotaciją mūsų vartotojams. Rezultatai buvo nuostabūs. Tokie nuostabūs, kad filmo „Barzda“ komandai pasiūlius tapti filmo platintojais mes iškarto sutikome.
Autoriams tokie platinimo būdai leidžia populiarinti save ir pristatyti savo kūrybą, taip pat kaip ir susirasti naujų gerbėjų. Lietuvoje tokie platinimo kanalai yra eksperimentuojami labai jauname lygyje. Kartu su filmo „Barzda“ pristatymų mes ketiname pristatyti labai daug naujovių šioje platinimo srityje, taip parodydami pavyzdį.
ORE: Ir paskutinis klausimas: dėl alternatyvių platinimo kanalų (tokių kaip Linkomanija) pramogų industrija tampa decentralizuota, didžiosios įrašų platinimo kompanijos praranda galią išpopuliarinti vieną ar kitą atlikėją, nes vartotojai turi beveik neribotą prieigą prie muzikos, filmų ir kt. Kaip manote, kokia šios sistemos ateitis? Ar į Linkomaniją panašūs projektai sustiprės, ar priešingai, bus įveikti autorių teisių gynėjų?
Tomas: Tokios platformos tik padidina platinimo galimybes, jos niekada neatima jų iš platinimo kompanijų. Decentralizavimas parodo, jog tokios sistemos ateityje tik populiarės. Platintojai turi suprasti, kad technologijos jų nelaukia ir juda pirmyn. Kaip gerą pavyzdį matome filmų industrijoje 3D filmus, kuriuos visi žiūri kino teatruose ir kurie muša žiūrėjimo rekordus. Jeigu jie būtų investavę į tokia technologija ankščiau, tai industrija būtų tik iš to pasipelniusi. Platinimo organizacijoms reikia investuoti į tokias technologijas.
Komentarai