Baltijos autobanu tiesiai iš pagrindinių Lietuvos miestų lengviau, nei lengva pasiekti šių metų didžiausią Baltijos šalių muzikos ir meno festivalį Positivus švenčiantį penkis metukus. Yey! Ore.lt, vis dar garuojant drėgmei nuo festivalinimo įrangos, sėda skrebenti šiųmečio renginio įspūdžių.
Buitis. Pradžiai nuo vietos. Vieta nuostabi tokiam renginiui – festivalis ant jūros kranto, kur jūra yra tiesiai už kopos! Atstumai juokingi, tad kojoms tikra palaima. Malonu ir tai, kad viena scena negožia kitos garso, jei esi pakankamai arti. Kitas geras dalykas, kad paplūdimio muzikinė/klubinė erdvė bumbsėjo tikrai ilgai, tad pilna vietos reikštis, kai pagrindinės scenos užsidaro. Geras dalykas ir iš rėmėjų pusės, kad pritempė krūvą maišų su pjuvenom pasisėdėjimui. Pradžia nuteikia maloniai. Bet tiesa ir ta, kad rengėjai nusipelno keleto akmenukų į savo daržą. Taip, viso labo tik penkti metukai, tai dar patirties trūksta, bet… Didelis minusas – eilės. Epinis minusas – eilės prie tualetų. Kai gamta šaukia, o eilė kaip sovietmiečiu prie duonos, tai joa. Kitas dalykas – kainos. Didelės. Suprantu, kad norisi uždirbti, bet, kai skanus alus kainuoja galingus 9 litus, o sriuba (!) rauna 12 litų, džiaugiuosi, kad yra kiniečių greitas maistas, kurio galima pavalgyt. Toliau tokios smulkmenos, kaip programėlė tik latvių kalba, marios reklamos ir trūkumas aiškios informacijos. Bet užteks burbėti, pirmiausia čia žmonės važiuoja klausytis muzikos, o visa kita tik priedai.
Headlineriai. Positivus šiemet uždėjo nykščius ties Hurts, Editors, James ir Röyksopp. Ore.lt bent trumpam kyštelėjo nosį, akį ir abis ausis visur.
Hurts generavo masiškiausią susidomėjimą visam festivaly. Fotografai rikiavosi į deficitinę eilę, prie scenos šapeliui nebuvo vietos pralįsti, o fanės tempėsi įvairią festivalinę butaforiją ir simpatizavo grupei. Ir cypė. Užteko pakelt ranką ir aplink kilo rankų debesis. Panašu, kad vakaras priklausys synth-pop. Jei ne visas festivalis. Kai pasirodė Hurts, kilo ovacijų cunamis, patvirtinęs įtarimus ir nunešęs mane gilyn į festivalį. Festivalintojai turėjo absoliučiai gerą laiką.
Po synth-pop, ėjo british-indie-rock su Editors. Su redaktoriais likau iki galo ir nė velnio nenusivyliau, nepaisant to, kad prieš pat pradžią pradėjo eiti dangaus dušas, sukėlęs masišką vienkartinių ploščių mieravimosi varžybas. Įgūdis, kuris pasirodys naudingas visą festivalinį savaitgalį. Bet lietus tik dar labiaui pakurstė parterį ir viskas pasileido gerai žinomų hitų srove: An End Has A Start, Munich, Smokers Outside the Hospital Doors, Papillon ir kt.
James, gi, tiek džiaugėsi, galimybe groti, pagrindinėj scenoj, kad vos neįšoko į publiką. Nepaisant to, kad vėl per pasirodymo pradžią pasipylė lietus. Ir pats pasirodymas užtruko vos ne dvi valandas. O jau pačiam bisui, James pasikvietė ant scenos 5-6 žmones, kurie staigiai pasidaugino į tuziną ir bendroj euforijoj pabaigė.
Pagrindinę sceną uždarė Röyksopp, kurie vėlavo kokį pusvalandį dėl užtęsto James pasirodymo ir panašu nebuvo visai tuo patenkinti. Tie, kas tikėjosi Röyksopp night out stiliaus pasirodymo, turėjo nusivilt. Iš What Else is There? padarytas vidutinis klubinis remeikas, tas pats ir su Eple. Į sceną iškurnėjusi komanda, pasislėpusi po skandinaviško stiliaus kaukėmis atrodė keistokai. Tiesa, per fejerverkus paleista mėsmalė visai tiko, bet net iki pusę dviejų neatgroję grybukai liko kurti bisiniams plojimams ir išnyko užkulisių tamsoj. Bijau, kad tenka dėti tik pliusiuką, kad pamačiau Röyksopp bet ties satisfakcijos eilute lieka tuščia.
Geri dalykai. Jų buvo daug. Ypatinga gerų dalykų aukso kasyklą buvo Cesu alaus scena. Visi bandai grojo daugiau-mažiau indie su įvairių žanrų prieskoniais. Kas yra gerai. Bet didžiausią įspūdi paliko du ir dar vienas dėdė bulių scenoj.
Chapel Club – pirma pažintis ever įvyko viso labo prieš dvi savaites Open’er festivaly. Ir kokia tai buvo pažintis! Po dviejų savaičių jau galėjau padainuot vieną kitą priedainį. Tokių kaip aš, susirinko visos dvi eilės. Ir be abejo, dar visas plotas sėdinčiųjų žiūrovų. Kapela pasiguodė, kad vos spėjo lėktuvan, o jų garso inžinierius nespėjo, tai gali būt cirkų. Tų liapsusų gal ir buvo, bet niekas dėl to nepergyveno. Keletas naujų gabalų, vos ne visi albumo Palace gabalai ir pabaigai After the Flood. Vienintelis pasirodymas, kai išstovėjau nuo A iki Z su šypsena nuo ausies iki ausies.
Kitas labai geras dalykas buvo Beach House, uždarę aludarių sceną. Ir tai buvo pasirodymas vertas uždarymo. Lijant postipriam lietui, klausyti Norway atliekamo gyvai, per kelis metrus nuo tavęs. Nežinau ar gali būt didesnė festivalinė privilegija. Latviai Beach House žino – susirinko nemenka minia, kuri kiek praskydo tik prieš Röyksopp.
Gaslamp Killer. Dėdė apie kurį žinojau absoliučiai nieko išskyrus krūvą tvirtinimų ir deklaracijų, kad jis tikrai pasiutės DJ ir jį būtinai reik pamatyt. Tas ir buvo padaryta. Ir, vyruti, žudikas tikrai žudė. Tokios minios prie RBMA scenos nemačiau daugiau tą savaitgalį niekada. Pats grojikas kratėsi greičiau, nei stroboskopai blykčiojo. Reiveriai karėsi ant palapinės stulpų, o tiek iškeltų rankų generavo gal tik Hurts.
Kiti geri dalykai. Neišsiplečiant. OK GO mačiau tik mažą gabaliuką, nes tuo pat metu grojo koplyčios klubas, tačiau kiek pamačiau, užteko suprast, kad chebra geriau linksmina, nei grojo. Kostiumai pabrėžtinai ryškūs, groja tai stiklainiais, tai vidury minios. Bent jau vokalistas trykšta entuziazmu, tad visa ta youtube virusinė epidemija sėkmingai persikelia ir į gyvą pasirodymą.
King Charles davė gitarų kaip turi būt ir dainų apie moteris taip pat. Išsičiustijęs tympom dendis užsikabarojo iki scenos stogo ir ten susikaupęs pjaustė gitara. Bet kuriuo atveju, kai nuvilnijo pirmi Love Lust akordai visi aplinkui sąžiningai partyno.
Mark Ronson ir Ko. džiaugėsi kaip maži vaikai, sakė vos ne geriausiai ever festivalyje, užtikrino, kad čia greičiausiai niekada negrįš, tad reikia tūsintis iki dugno. Festivalintojai tą nuoširdžiai ir darė, klausydami Marko perdirbinių, o viską nunešė vienintelis tikras hitas Bang Bang Bang.
Lietuviai. Lietuvių šį kartą buvo 6 kolektyvai.
Prasidėjo viskas nuo Alinos Orlovos alaus scenoj. Būnant sąžiningu, tai tikriausiai nebuvo pats geriausias pasirodymas bendravimo su publika prasme. Frazių nuotrupos, nerišlus murmenimas ir pan. Tačiau muzika, kaip visada, aukštumoj. Alina prisėdus už vargonėlių savo cypiančios lakštingalos balsu, kaip priklauso išgrojo, jai priklausančias minutes ir dingo.
Brassbastardz pirmieji iš daugelio RBMA scenos lietuvių. Pradėjo lygiai nuo nulio klausytojų (na, nepaisant poros nuobodžiaujančių stoviniuotojų), o užbaigė jau esant visai nemenkai miniai. Nežinia kas čia tuos žiūrovus priviliojo, bet groti ne vien tik sau, o ir kitiems tikriausiai maloniau.
Mondo in Stereo uždarė RBMA sceną penktadienį. Kas ten vyko neturiu žalio supratimo, nes gaudžiau kažkelintą sapną. Bet žinant Mamania, viskas turėjo būt aukštumoj. Be to, po to pasirodymo atsirado ir Mamania lipdukas ant scenos. Šelmiai.
Colours of Bubbles grojo palapinėj, I love you scenoj. Ir kai tik pradėjo vaikinai grot pasipylė lietus, o tai reiškia pilną palapinę klausytojų. Yey! Nors tie tikrieji fanai priekyje mindžikavo dar tada, kai OK GO užbaiginėjo pasirodymą.
Renegades of bump turėjo aštuntą būt RBMA scenoj, bet draugas iš Estijos tiesiog stilingai estiškai vėlavo ir lietuviai beats makeriai gavo pusvalandį šlovės, vietoj žadėtos valandos. Tačiau, tiek pilant liūčiai, tiek nustojus krapint, prie scenos sausakimša nebuvo. Tūsui aštunta vakaro dar ryškiai per anksti.
Vidis & Mario feat. Jazzu pabaigė RBMA sceną, pradžioj kilo kokių tai menkų techninių trukdžių, bet viskas įsibėgėjo į gražų ir teisingą valandos ilgio live su Jazzu priekinėse eilėse. Kiek pamodifikuotas I’ll Be Gone, su gyvu Jazzu balsu skambėjo epiškai, kaip ir visas pasirodymas beje.
Outro. Atlikdamas miegančio stačiom funkcijas, nulingavau iki palapines, už savęs palikdamas ir tuos, kurie miego dozė priėmė grynam ore.
Reziumuojant muzikine prasme festivalis stačiai kalė į paširdžius. Tiek daug visko gero, per tiek trumpą sunkiai įmanoma rast.
Pozityvus dalykas ir tas, kad festivalis praktiškai veikė be sustojimo, gal tik paryčiais truputį prislopo, kas rodo tikrą festivalinimo dvasią. Juo labiau, kad kai pašonėj jūrą, kam tas miegas. Nustebino ir milžiniškas kiekis žmonių, tokios teritorijos renginiui, bet kažkokių pastebimesnių incidentų nesimatė. Kažkiek netikėta, kad nemenką dalį sudarė šeimos su vaikais (ar tiesiog vaikai). Mažieji ugdomi iš anksto, greičiausiai. Totalus gėris – hamakų parkelis. Visad sausakimšas, o rasti laisvą hamaką padėjo nebent Fortūnos ranka. Įdomi atrakcija ir festivalinės tuoktuvių vietos veikimas.
Svarbus klausimas, ar verta? Atsakymas – o taip, jei nebaisu kainos ir eilės. Patogumo vergai, čia gaus menką kirtį, bet muzikine prasme festivalis maloniai stebina puikiai surinktu line-up, kuris galėjo būti ir dar geresnis, jei ne atšaukti pasirodymai. Ar būsim kitąmet? Kai vietą galima pasiekt per keturias su trupučiu valandos, kodėl gi ne, ypač su tokiu line-up
Pilną galeriją rasi ore.lt paskyroje facebook.
Komentarai