5’nizza susibūrė 2000 ir išsiskirstė 2007 metais. Jie beveik iš karto tapo kultine grupe tiek gimtojoj Ukrainoj, tiek Rusijoj, tiek visoj centrinėj ir rytų Europoj. Mergaitės nemirksėdamos, pabudintos iš kiečiausio miego atsakydavo, kad jų mėgstamiausia grupė – 5’nizza. Ir kurgi negali nepatikt du kūrybingi išvaizdūs jaunuoliai, kurie eina prieš muzikinę pop srovę ir dainuoja melodingai, o kartais labiau chuliganiškai, bet visada nuoširdžiai ir taip minimalistiškai, tarsi čia pat gatvėje galėtum tokius sutikti. Ir buvo laikų kai galėdavai, pamenu berods pirmą kartą į Lietuvą atvykę koncertuot “Kultūros tvarte” po to Vilniaus gatvėse grojo naktį savo gerbėjams. Dainuoja visi, “pojut vsie”, tokie jie ir yra: pavasariškai nutrūkę ir labai mieli.
Po vieną jie irgi kariai neblogi. Sergey Babkin jau įrašė tris solo albumus, o Andrey “Sun” Zaporozhets įsirašė kartu su kita puikia ukrainiečių grupe Liuk, o vėliau pasuko solo keliu suformavęs grupę pavadinimu SunSay. Su šia grupe ir atvyko palepinti 5’nizzos (ir jo asmeniškai) išsiilgusių gerbėjų. Apie šį koncertą išgirdau per Opus3, kuomet Andrey maloniai atsakinėjo į klausimus, o tarp pokalbių viena po kitos plaukė šiltos ir lengvos dainos. Užkabino, nubėgau ieškot internete ir susidūriau su sunkumais, juk skamba tai „sensei“ (nebent visai neturiu klausos) o vat rašosi labiau kaip Sun… Beje, Andrey, kaip matote turi nemažą tatuiruotę, kuri kartu ir „5” ir “S”, tai bet kokiu atveju atitinka grupių kuriose jis dainuoja pavadinimus. Apdairu, kitaip tektų ryžtis dar vienai sakusmingai operacijai…
Kai pamačiau jį atliekantį kūrinius gyvai užbūrė jo skvarbus žvilgsnis, didelė burna ir staigi emocijų kaita. Kartais jis atrodo pyksta, o čia pat užgieda kažką malonaus ir skaidraus. Andrey deklaruoja budistines pažiūras (o gitaristas netgi koncertavo kaktą išsitepęs kaip vienuolis), berods negeria ir nerūko tačiau nepaisant kiek agresyvokos išraiškos formos, dainų tekstuose jis nesmerkia žemiškųjų ydų, tačiau kartais duoda suprast ką galvoja tarkim apie alkoholį “tekilu pyl pyl pyl, tela glupyl” (tekilą gėriau gėriau gėriau, kūną kvailinau). Kalbant apie griežtesnį stilių, tai pirmasis SunSay albumas buvo labiau eksperimentinis, ieškojo savęs punk, industrial stiliuose, tačiau sugįžo prie lengvo hip hop maišyto su reggae, folk motyvais, vienu žodžiu apibūdinami world stiliumi, nors nelabai gal klasikine prasme. Gaila, kad į Lietuvą neatvyko multiinstrumentalistas, suteikiantis visokios egzotikos jų įrašams grodamas įvairiausiais liaudies instrumentais. Daina- himnu jau tapo ir plačiai po internetą paplito SunSay kartu su John Forte siūbuojantis vakarėlio linksmumu klipas “Wind Song”.
Pasirodo, įrašinėjant šią dainą pasipainiojo ir visaginietė Alina Orlova, pamojavo savo garbanom, padainavo ir užbūrė Andrėjų Zaporožetsą. Tai štai ir atvyko jis su grupe pakoncertuot Palangoje ir Vilniuje, o kartu su Alina įrašyt bendrą kūrinį, kurį iš karto po “Wind Song” ir atliko gyvai vilniečiams. Koncertas mokytojų namų kiemelyje buvo šiltai priimtas, daug spalvotų pop hipsterių ir rusakalbės publikos. Po vienintelio sakinio angliškai, Andrey prabilo rusiškai, nes juk “tut vsie ruskyje” (čia visi rusai) jam patarė kažkas iš grupės. Visa minia suošė bet ne iš nepasitenkinimo (kuris visai tikėtinas po tokios frazės Vilniuje), o iš džiaugsmo. Tai štai kaip muzika suartina ir bendravimo pančiai krenta, nepaisant tautybių ar istorinių nuoskaudų.
Deja, bet koncertas netruko žadėtų 2 valandų, nes po kokios 1,5 val. teko skubėti į autobusą, kuris, kaip žinia, net dainuojančių žvaigždžių nelaukia. Teko išgirsti kelias nuoskaudas dėl to, bet dauguma liko patenkinti išgirdę savo pamėgtų 5’nizzos dainų ir naujai pamėgtų SunSay hitukų „wind song“, „daiver“ ir kt. Po koncerto teko užfiksuoti žvaigždišką sceną, kai prie automobilio spiečiasi autografų medžiotojai (-ojos) ir fotoreporteriai. Atrodo daug kas lauks naujo jų albumo ir SunSay sugrįžtant. O dar geriau, jeigu ilgesniam koncertui ir pilnu sąstatu.
Komentarai