Pirmiausia bagažas viršija leistiną svorį ir dalį lauktuvių tenka palikti Vilniaus oro uosto kioskininkei, kuri pasižada pasaugoti savaitėlę, tačiau numoju ranka – tegul neša anūkams. Vos lyžteliu suktinukę, jau išgirstu šaukiamą savo vardą – estų linijos darbuotojai laiko atžvilgiu itin pavyzdingi. Tenka brautis per patikrinimo punktą be eilės, nes pavardę skanduoja jau penktą kartą – į oro uosto autobusą įlipu mintyse aidint laukiančiųjų plojimams. Pagaliau pajudame. Mėgstamos knygos, žinoma, užsigeidžiu per patį didžiausią lėktuvo kratymą. Oro duobės stumteli tiesiai ant netoliese sėdėjusio vaikino. Ką gi, puiki proga užmegzti pokalbį – nuraminusi stiuardesę galiu jau ir jo atsiprašyti, kokia aš nevėkšla. „Ne, ne, ne, jūs ne nevėkšla, man irgi taip būna“. – „Dažnai per oro duobes užsinorite paskaityti?“. Visą kelionę prakalbame panašias nesąmones, atsisveikindama sumeluoju savo telefono numerį. Nežinau kodėl – gal kad maniškis įkrito į oro duobę? O gal kad Stokholmą noriu atrasti savaip?
Šįsyk likimas paskyrė konkretų tikslą – Stokholmo Pride savaitę, prifarširuotą seminarų, filmų peržiūrų, parodų, spektaklių, koncertų, eitynių ir naktinių linksmybių. Svarbiausias asmeninis tikslas – mano pjesės „Raudoni batraiščiai“ skaitymas, režisuotas švedų režisierės Analinos Hertzberg, kuri besilaukdama aštuntame mėnesyje vistik sugebėjo ne tik save, bet ir kitus pastatyti ant kojų. Bet šįsyk – ne visai apie tai.
Be etikečių
Pirmiausia susitinkame su švedų aktoriumi Pelle, kuris dėsto Stokholmo teatro akademijoje vaidybą, nors pats yra baigęs dramaturgiją. Pelle nuomojasi dviejų aukštų būstą prestižiniame sostinės rajone, kurio nepajėgtų išlaikyti, jei neturėtų darbo akademijoje. „Tik iš vaidybos Švedijoje nepragyvensi“, liūdnai konstatuoja. Buvęs gėjų aktyvistas, turėjęs ilgametį partnerį, dabar įsimylėjęs moterį. „Niekada negali žinoti, kaip pasisuks gyvenimas“, šypteli. „Ar tau tai kelia problemų?“ – juokaujam. „Man – ne, bet gėjų bendrijai – taip. Reikia laiko adaptuotis. Nors iš esmės manyje niekas nepasikeitė – netapau homofobu, tiesiog myliu kitos lyties žmogų“.
Homonormatyvumas – viena iš karštųjų temų, kuri vis dažniau svarstoma Švedijoje. Kalbama apie tuos stereotipus, pagal kuriuos gyvena ir patys homoseksualai. Pavyzdžiui, kaip turi atrodyti „tikra“ lesbietė – trumpaplaukė, pradurta viena ausimi, vyriškų manierų ir rengimosi stiliaus būtybė? Itin moteriškas lesbietes (o tokių Švedijoje nemažai) Ispanijos klube sušaudytų žvilgsniais kaip parsidavusias patriarchalinio pasaulio normoms. Bet kas yra norma? Man regis, ateities norma – jokių orientacijų nebuvimas. O kol kas – kaip teigia Pelle, tu turi išlikti aiškiai atskiriamas savo bandoje – tik atsispyręs nuo to, kas esi, galėsi stiprinti savo jėgas ir nebebūsi toks priklausomas nuo etikečių. Hmm…
Pažintinė repeticija praėjo ramiai, kramsnojant vyšnias terasoje prieš saulutę.
Surišame žmones, ne siuntinius
Iki skaitymų likus kelioms dienoms ir dar vienam susitikimui su Pelle, galima paplavinėti ir viename kitame seminare. Gaila, kad galėjau rinktis tik tuos, kurie buvo skaitomi anglų kalba, tačiau antra vertus, gerai, kad apskritai tokių buvo. Taigi, pirmasis šiandienos iššūkis – savižudybių tema. Pasirodo, statistiškai žudosi trečdaliu daugiau moterų lesbiečių ir biseksualių, nei neapsisprendusių dėl savo orientacijos moterų, o vyrai – priešingai. Atrodo, kad mūsų visuomenėje vyras turi būti apsisprendęs ir žinoti savo „barikadų“ pusę. Seminaro pranešėja pasakoja apie atvejį, kaip krisdamas nuo Golden Gate tilto savižudis paskutinę minutę apsigalvojo ir… išliko gyvas (žinoma, antraip neišgirstume šios istorijos). Gerai, kad po auksinių vartų tiltu plyti vanduo, o ne asfalto pievos. Tačiau bet kuriuo atveju, šokinėti tam, kad apsispręstum – hamletiška prabanga. Po spektaklio aktorius nusivalo grimą, o valytoja – savižudžio kraują nuo asfalto?
Seminare dalyvavusi psichoterapeutė bandė patarti, kaip padėti jaunam, nusivylusiam gyvenimu homoseksualiam paaugliui. Pažįstama grandinėlė: šeima, draugai, saugios erdvės. Nors internetas buvo įvardintas kaip viena iš saugiųjų erdvių, tačiau dažnai „pasitarnauja“ nusižudymo būdų patarimais . Negana to, randama kolektyvinių savižudybių bendraminčių, darančių spaudimą neapsisprendusiems: „Aš paliksiu šį pasaulį rytoj šeštą valandą. O kada nusižudysi tu?“
Nusipurčiusi einu į „Surišame žmones, ne siuntinius“ seminarą. Gaila, kad vien į teorinę dalį. Į antrą, praktinę dalį priima tik trisdešimt žmonių – gal kaip nors ir prasmukčiau, bet esu pakviesta vakarienės. Tad turiu pasitenkinti sadomazochistinio sekso prieskonių turinčio vadovėlio įvadu. O pasakotojas – ne iš piršto laužtas. Trumpai tariant, viską reikia daryti kuo paprasčiau – jei per daug įmantriai suriši, gali ir nebeatrišti, taip išbaidydamas visą erotiką. Geriausia pasitreniruoti prieš tai. Pasitelkia pavyzdį – simpatišką rubuiliukę, kuri iliustratyviai kaifuoja arba yra nepatenkinta netinkamai jos kūną apjuosusiomis virvėmis. Atsistoję ją stebi daugiausiai heteroseksualios poros. Pasiekus orgazmą pasigirsta audringi plojimai.
+30
Pasižadu sau, kad ir kas benutiktų, vakare išlįsti į miestą. Žinau, kaip būna – tingus ir mielas vakaras vartant naujas knygas, rašinėjant, jaukiai gurkšnojant trauktinę ar naršant po internetą. Tačiau daug pastangų nereikėjo – norvegė Toril, su kuria susipažinome projekto metu, jau buvo užbombardavusi mano mobilų telefoną krūva žinučių. Prasidėti turėtų viskas nuo masinio vakarėlio “Gay Park” (jame įkurtas visas miestelis – vaivorykštės atributika, tatuiruotės, konsultacijos “Kaip flirtuoti”, koncertas ir t.t.). Brūkšteliu raudonai lūpas, įsimetu į kišenę žemėlapį su pasižymėtais intriguojančiais taškais ir sėdu ant dviračio (jį “pasiskolinome” iš mirusio režisierės kaimyno). Prie įėjimo į gėjų parką – nemaža eilutė, tik dabar pastebiu, kad tikrina dokumentus – jaunesnių nei aštuoniolikos metų neįleidžia. “Iš tiesų man jau aštuoniasdešimt, tik esu gerai išsilaikiusi”, – bandau mane čiupinėjančios apsauginės humoro jausmą. “Įleisiu, jei pasidalinsi, kaip tau pavyko”, – atšovė. Nusišypsojom viena kitai ir aš jau viduj.
Susitartoje vietoje Toril nėra, tad stipinėju viena. Priėjusi mergina pasako komplimentą, padėkoju. Nebloga pradžia, bet saldainiai su likeriu – pabaigai. Po vieno kito reperio ir dviejų juokingais kombinezonais apsirengusių juodukių, nieko gero ir nebeįvyksta. Nusprendžiu nuvažiuoti į mergaičių “+30” vakarėlį, tik pasirodo, pamečiau žemėlapį. Užkalbinu tris transvestitus – šios damos tikrai turėtų traukti ton pačion pusėn. Puikiausią britišką ledi stiliuką įvaldžiusios draugytės, pasirodo, jau ruošėsi namo. Tačiau paaiškino, kur galiu rasti ieškomą “Nalen” klubą ir padovanojo žemėlapį. Klubas dvelkia “kam virš 50” atmosfera. Sutraukiu dūmelį, paplepu su pora moterų, kažkodėl praeina noras eiti į vidų. Kaip Pelle sakė, draugauti su jaunesniais nei Kristaus amžius – beviltiškas reikalas. Šie žmonės dar nežino, kas yra rimti santykiai.
Vakaras baigiasi visiškai niekuo neišsiskiriančiame klube “Debaser” (Toril, kurią pagaliau susitikau, užgaida), mat kitur neva nėra vietos. Čia susipažįstu su makiažo specialistu, prieš tai buvusiu elektriku Matthias. “Gerai atrodai, tačiau tavo nosytė blizga”, – raportuoja naujasis pažįstamas. “Tai kas?”. “Reikia susitvarkyti”, – neatlyžta. “Tokiu atveju mane labiau domina elektra, nei pudra” – nueinu prie baro. Tai, deja, nepalengvino mano grįžimo namo. Minu dviratį be lempų, sustabdo šiuo klausimu griežtai nusiteikusi švedų policija. Gražiai be šviesų ir dokumentų išsipirkusi (vis tik – Pride, miesto šventė), nuskrendu nuo žirgelio vos tik geriau įsibėgėjusi, už pusšimčio metrų. Pribėgę žmonės nesupranta mano juoko – ko ši mergiotė, ką tik nusivertusi taip, kad galėtų reikėti greitosios, kvatoja. Esu beviltiška, nors jau trisdešimties.
Pirmyn – Be COCA – COLOS
Po vakarykščių nuotykių karnavalinę aprangą apsirengti tas pats, kaip užsitempti kasdienę suknelę. Pamiršti, kaip atrodai, nes niekas nesistebi, nebado pirštais, neverčia jaustis klounu (net jei tai ir būtų tiesa). Pirmiausia atsistojame parado eitynių pradžioje, kad visais pasidžiaugusios, galėtume įšokti į sūkurio vidurį. Paradą pradeda daikės ant motociklų – spėjau nusifotografuoti su vienu iš jų motociklą puošiančių tigrų. Jaučiu vaikišką nuotaiką ir elgiuosi kaip Bembis. „Ar teta nesupyks?“, – dvejoju brūžindamasi aplink motociklą. „Nesupyks, aš draugiška“, – įtikino raitoji teta. Eitynėse žygiuojantys dalyviai pasiskirstę į frakcijas – be nuobodžiai politiškai kairę ir dešinę atstovaujančių partijų, sudomino gaisrininkų, sadomazochistų, gydytojų, armijos, vaivorykštės šeimynų, mokytojų, policininkų, neįgaliųjų ir besididžiuojančių tėvų eitynės. Ir ko tik nebuvo – emigrantų, jaunimo religinės (!) homoseksualų partijos, įvairių klubų, net ir vieno kito laikraščio ar banko, spėjama, dėl reklamos įlindusių, furgonų. Nors šiemet tokių pokštų, kaip pernai – tuščių, net be palaikymo komandos važiuojančių „Coca – cola“ mašinų nepasitaikė. Už tai „Stokholmo viešojo transporto“ įstaiga, vietoj pernai raumeningais striptizo šokėjais pripildyto sunkvežimio į šiemetinį paradą išsiuntė pustuštį užtamsintais langais autobusą, kurio misija vis tik iššovė paskutiniu momentu, prapliupus lietui, dalinamų lietpalčių pavidalu.
„Su kuria frakcija einate?“, – klausia pažįstama anarchistė. „Nežinau, pagal muziką prisitriname“, – juokauju. „Svarbiausia, kad ne prie policijos ir armijos“. Taip, vis tik esu iš bananų respublikos – mūsuose būtų džiaugsmas, jei policijos gėjai (ar nebūtinai homoseksualios orientacijos valstybės tarnautojai) dalyvautų, o ne dirbtų eitynėse, o čia tai gali būti suvokta kaip politiškai nekorektiškas elgesys – anarchistams jau geriau iš vis jų nebūtų. Kaip ir migracijos tarnybos darbuotojų. Trumpai šnekant, anarchistai slepia pabėgėlius, o migracijos tarnybos juos siunčia namo. „Anksčiau buvo eita už bendrą idėją, dabar kiekvienas eina su savo misija“, – paaiškina. Įdomu, kokia manoji? Pašnekovė sako, kad greičiausiai prisijungs prie anarchistų. Nieko nuostabaus. „Tik kad jau praėjo“, – patikslinu. „Ne, praėjo poligamiją propaguojantys anarchistai, o aš laukiu tradicinių, Pride anarchistų. Beje, ar žinai, kad jie organizuoja atskirą Pride?“. Dabar jau žinau.
Prapliupęs lietus išbaidė dalį dalyvių, tame tarpe ir mane su dviračiu (taip – pirmas paradas minant, ne einant!). Ką gi, gero po truputį. Lagaminas vėl perkrautas lauktuvėmis bei keliomis poromis sadomazochistiškai atrodančių aukštakulnių. Ir minčių – apie homoseksualumą, atvirumą, poligamiją, anarchistus. Įlipu ne į tą autobusą, nors ir oro uosto kryptimi važiuojantį, bet ekspresą. Nieko stebėtino šioje kelionėje. Tačiau vairuotojas leidžia pasilikti: „Mums vis tiek pakeliui“, – pajuokauja. Iš tiesų – pritardama klesteliu ant sėdynės. Jei turėčiau, atsidaryčiau „Coca-colos“ skardinę.
Foto: Gabrielė Labanauskaitė
Komentarai