Šiais metais alternatyvus kurortas išaugo kaip reikalas. Satta Outside Oficial komentarų duomenimis, festivalyje su besidarbuojančiu ir grojančiu personalu buvo 7 tūkstančiai žmonių (pataisyta, – aut. past.). Line-up žadėjo neprastą elektroninės muzikos kelionę (tikrai stipriausią šiais metais Lietuvoje), su keliais gyvais kompiuteristais ir muzikos grupėmis: čia nagus galando ir Kelpe, ir Gaslamp Killer, ir SRKP, ir Debruit, ir Machinedrum.
Festivalis, kaip ir praėjusiais metais vyko Lietuvos darbo klasės kurorte Šventojoje, kuri sudėta iš kioskelių ir sandėliukų, o nakties kaina čia prasideda nuo 14 Lt. Paprastai, čia koncertuoja Violeta ir jos vyras Tarasovai, kartais ir Džordža, bet ne Brokenchord. Jei niekada nebuvote Šventojoje, čia galite atvažiuoti dėl keistos atmosferos, kuri skleidžiasi kioskeliuose skambant kinietiškoms pincikliuškoms ir ore sklandant rūkytos žuvies kvapui. Pro jus prasiirs šortų subkultūrą atstovaujanti keturių asmenų šeima besinešanti popierinį raudoną „Danijos“ krepšį. Tad šia prasme, „Satta Outside“ Šventajai yra kultūrinis šokas: į gana uždarą ir vienalytį akvariumą prileidžiama naujų žuvų. Naujosios žuvys, tiesa, labai atsargios ir nesileidžia maišomos su senosiomis. Kodėl? Nes naujosios žuvys, savo įsitikinimu, vartoja geriau nei senosios: jos klauso geresnės muzikos, skaito geresnes knygas ir mato geresnius filmus, jų džinsai ne iš turgaus. Jei kada nors buvo laikai, kuriuose žmonės buvo skirstomi pagal tai, ką gero nuveikė, dabartiniai laikai skirsto žmones pagal tai, ką jie vartoja (nuo kompoto iki filmų). Tas festivalines žuvis neblogai aprašė „Love“ agentūros kurti filmukai, jų sąrašas galėtų būti papildytas kampiniais stovėtojais. Tai – grynai vietinių festivalių fenomenas, kai ant scenos ant lempų šviesos pasišildyti ir po ja pašokti tiesiai prieš auditoriją ateina kartais kažkokia chebra. Ar tai scenos darbuotojų draugai – mes dar neišsiaiškinome.
Mes festivalyje nusileidžiame kaip tik beprasidedant Dublicate koncertui. „Maskulinistinė gitarų muzika“, – man į ausį rėkia kolega. Tiesa, emocijų čia ne per daug, melodijų irgi. Tik kietas ir stačias bosinės gitaros garsas. Naujienų per kelis metus „Dublicate“ darželyje nedaug.
Aplankome ir maisto bei gėrimų stovyklą. Čia – viskas puiku, alaus ir maisto įvairovė bei kainų diapazonas patenkins išrankų festivalio lankytoją.
Užsukam pas Digi G’alessio, vaikis kaip voras sukinėja rankenėles ir šoka neįprastą ir energingą dubstepo šokį, o šiaip nieko per daug įdomaus, dubstepą ir iš jo kilusią muziką čia groja turbūt 60 procentų čia apsilankiusių didžėjų.
Toliau pasišlaistę einam žiūrėt Robot Koch, praėjusiais metais jį matėme „Sonar“ festivalyje Barselonoje, setas buvo labai neprastas ir mažutėje redbulio palapinėje užvirė tikrą diskoteką, tad įdomu jį pamatyti ir čia, po vietiniu dangumi. Juolab, kad tąkart, kai Jahcoozi grojo „Milk Bare“, jo nebuvo. Robotas mus aptalžo žemais ritmais, ir duoda neprastos veiklos kojoms, tik va kas tas MC mums niekas nepasakė. Netrunkam tą patį MC sutikti ir pas Flaco, pasirodo tai Project Mooncircle leiblo vadovas.
Šeštadienis festivalyje prasideda nerimu. Festivalio pletkų tarnyba praneša, kad gelbėtojai neleidžia statyti scenos, nes nesigirdės informacinių pranešimų. Scena vistiek galiausiai atsiranda paplūdimyje, o saulei nusileidus vėl susikleidžia ir kartu su daug šiukšlių primėčiusiais satanistais keliauja atgal į festivalį. Tarp nesurinktų festivalio galų – bendradarbiavimas su miestu, įskaitant paplūdimio tvarkymą ir festivalio zonos tvarkymą. Žinoma, viskas susitvarko „po to“, bet gal depozitų sistema už surinktus bokalus (ir aiškus lankytojų informavimas apie tai) irgi pagerintų reikalus.
Grįžtame į festivalio ir upės vingį norėdami pamatyti Despotin Fam and The Big Band. Vietinis repo orkestras – ant scenos jų suskaičiuojame 16. Visiška lietuviško repo super grupė ir, atrodo, nemažą dalį savo publikos jie atsivežė į Satta. Žodžiu, viskas ko nematėme per Messiah Goes Mad Orchestra.
Toliau seka nesvietiško ilgio Ghostpoet garso patikra. Iš tiesų, ilgis gana įprastas daliai grupių, galbūt tik mes pavargę, galbūt tik mes norėtume juos girdėti brėkštant gražiausiai dienai penktą ryto, bet esame čia 24:00 ir dar negalime sau leisti tokių žinomų grupių klausytis ne prime time.
Diena, kurios žiūrėdami į grupių sąrašą laukiame labiausiai – sekmadienis. Čia ir SRKP, ir Brokenchord, ir Gaslamp Killer. Neabejotinai, vienas labiausiai lauktų Ore komandos koncertų – grupės iš Sankt Peterburgo Superficial Random Knowledge Portridge pasirodymas. Shoegaze pastaraisiais metais sugrįžo, kiek kitokia forma, nei tada kai jį grojo My Bloody Valentine ar Cocteu Twins, čia garso siena dar statesnė, daugiau noize, drone įtakų. SRKP atveju shoegaze jungiasi su elektronika, grupė sukuria psichodelinį mišinį ir iš pradžių skystai apgyvendintas amfiteatras, netrunka prisipildyti žmonių. Iškart po jų – Brokenchord – kurį nepaprastai gera matyti didžiojoje scenoje. Tiek SRKP, tiek Brokenchord savo muzika pasakoja istoriją. Tai nėra gabalų kratinys, tai nuoseklus pasirodymas. Mes kaip teatre, čia per vidurį veiksmo negalima eiti užvalgyti, alaus ar į tualetą. Šitus pasakojimus privalu išklausyt iki galo. Setas, kaip visada, puikus. Neįprastas, platus Brokenchord muzikinis matymas daro jį vienu ypatingiausių ir įdomiausių muzikos kūrėjų Lietuvoje ir tikrai išskirtiniu Europoje. Dabar jį, turbūt, matysime daug rečiau, nes vaikinas išvažiuoja į Londoną. Verksime tavęs čia, Brokenchordai.
Deja, su garsu amfiteatre sekmadienį kažkas negerai, jei SRKP skamba per tyliai ir per žemai, Brokenchord užkelti bosai virpina ausų būgnelius iki diskomforto. Taip, kad tenka pasinaudoti senais gerais festivaliniais draugais – ausų kišktukais. Juk žinot, kad klausos pažeidimai yra negrįžtami, ane?
Drąsiai geriausiu vasaros koncertu tituluojame The Gaslamp Killer. Šito Lietuvoje dar nebuvo ir, turbūt, greitai nebus. Pergrūsta Amfiteatro scena ošė nuo pat dugno iki pat viršaus, ošė ir už scenos. Visiška eklektika, neleidžianti nė minutei sustoti, prarasti ryšio su tuo kas grojama. Čia net su draugais pasišnekėti nėra laiko, gaudant naujus bytus ir naujas sekundines melancholijas. Pašėlęs kileris šoka tokį šokį, kurio judesių net norėdami negalėtume atkartoti, atrodo, kad energijos burbulas – saulė – ne nusileido, o jis ją prarijo. Vizualizacijos drabstosi mergomis, vintažinėmis reklamėlėmis ir net bybiais. Viskas užia ir rėkia, minia išprotėjo, bičas su finger emotions daro fokusus, viduje karšta ir net jėgoms išsekus norisi, kad šitas setas niekad nesibaigtų.
vr
Jau seniai aišku, jog nėra ką rašyti apie “Satta Outside” festivalį, nes jis jau tapo lygių Lietuvoje neturinčiu renginiu, pasižyminčiu šviežia ir marga programa, teisingu ir laisvu vaibu, alternatyvaus meno idėjomis, krūvomis draugų ir t.t.
Šiandien vis dar kratau smėlį ne tik iš konversų, bet ir kuprinės, plaukų ir ausų. To anksčiau nebuvo, nes nesivoliodavau paplūdimyje iki saulėlydžio skambant tobulai paplūdimiui tinkantiems, “Club Tropicana” jaunimo vartomiems riebiems ritmams. Nesivoliodavau ir ant žolės pačiame festivalyje, nes ne “Kauno” alų pardavinėdavo.
Sunkiai pasisekdavo ištraukti ir iki sekmadienio paryčių, o jau antri metai kaip pirmadienį paryčiais dar ant kojų, nes ypatingos vinys kala ne naktį iš šeštadienio į sekmadienį. Šiemet kalė iš širdies, ir iš peties: pradedant odą nuo nugaros nuplėšusiais rusais Superficial Random Knowledge Porridge, po to mėsmalės vairą perėmusiu Machine Drum bei baigiant absoliučiu metų favoritu mother fucking Gaslamp Killer, apsireiškusiu mesiju fanko, roko, bass ir visokios kitokios netikėtos muzikos pavidalais, pagerintais atlikėjo šukuosenos šou.
Atrodo, jog būtų užtekę vien sekmadienio, ar ne?
Panašu, kad ne. Festivalis yra festivalis, todėl jis turi tęstis mažiausiai dvi dienas. O tris švenčia profesionalai-reiveriai. Tam, kad jos būtų įdomios reikia taip pat padirbėti. O darbo įdėta tikrai daug ir jos vertos aplodismentų atsistojus. Daugiau nei susilaukė Gaslamp Killer. Na, bent jau taip atrodė pažiūrėjus į vardus. Tačiau kalbant apie turinį, išgirstą realiu laiku, pasirodė kiek kitaip.
Lietuviška elektroninė muzika yra nuobodi. Atskirais gabalais per geras ausines, naršant internete arba kankinant kaimynus ji šauni, tačiau jungiant į vientisą pasirodymą arba showcase ir perkėlus viską ant normalios garso sistemos bei dideles erdves, ji tiesiog praranda savo dėmesio trauką. Galima kalbėti apie Lietuvos jaunosios scenos palaikymą ir pan., galima vėl kalbėti apie varymą ant savų, bet gal jau užteks.
Tikrai gerbiu ir skatinu jaunuosius kūrėjus, tačiau akivaizdu, jog bendrame kontekste vyrauja menkumo sindromas ir nesėkmingi bandymai kopijuoti skirtingus stilius atstovaujančias ikonas. Tai pasireiškia baime eksperimentuoti, ką jau teko pastebėti 2010-ųjų “Satta Outside”. Šiemet tuo įsitikinau nuo estrados atidarymo pradžios, kai pirmą kartą išgirdau (beveik) gyvai užgrojusį savo labai mėgstamą atlikėją Noythe. Kūriniai visai įdomūs, tačiau bendras pasirodymas paskendo didžiulėse erdvėse, tai tapo plaukimu pasroviui be jokių ryškesnių temos vystymų.
Po to ant scenos užlipęs Fingalick su jau kiek per daug užgazuotu romantizmu, penktadienio alkio rimtam trankymui akivaizdoje mane išmušė iš vėžių itin skysta pradžia ir niekaip nesibaigiančiu giedojimu. Dublicate yra iuberprofesionalu, tačiau tikrai nieko naujo: daug smarkių rifų, neužgrieniančių už kiaušių taip, jog norėtųsi klykti, o per nugarą bėgiotų šlapimą varantys pagaugai. Apie “Ritmo kovas” (nepaisant to, jog publikos palaikymas prilygo geram gangsta tūsui) viską pasakė teisėjo verdiktas, jog turinys per daug popsovas. Trūksta gero ir riebaus šūdo.
Viską galima užbaigti į aukštumas užkelto Brokenchord pasirodymu, kuris iš festivalio pradžios praėjusiais šiemet pompastiškai užprogramuotas į patį galą su visomis žvaigždėmis. Puoliau į depresiją po pusės valandos modernios laidotuvių muzikos. Sunku pasakyti, kas atsitiko, bet prieš metus girdėtas chaotiškas Brokenchord man labiau patiko nei šiandieninis išravėtas ir ilgai ilgai vystantis temą. Kam sekmadienį norisi makaluotis purve? Bent jau man norėjosi kraujo.
Čia verta prišokti ir prie užsienio programos, dalis kurios be perstojo murkdė į beats, hiphopo ir panašaus lėto kliurkesio nuobodulį. Pradedant Paul White ir Robot Koch (pastarasis dar buvo pakenčiamas iki kol ant scenos nepradėjo maskatuotis kažkoks čiūvas ir rėkauti į mikrofoną, mėtyti plokšteles ir marškinėlius į publiką – wtf?), baigiant manęs niekada taip ir nesužavėjusiu Ghostpoet nei kažkodėl rimtai akiratin nepakliuvusiu Mike Slott. Šie vardai tikrai skambūs, bet ne tiek, kiek jų muzika “Satta Outside” kontekste.
Gal nebūtų taip nuobodu, jei didžiojoje palapinėje vietos būtų atradę ir į kempingo pašonę sugrūsti gyvi atlikėjai, kur nesinorėdavo eiti dėl šlapio ir kreivo praėjimo, dėl girtų vaikų, rėkiančių “pavasarot” ir dėl prastai sureguliuotos garso sistemos. Praėjusiais metais grynai gyvoji programos dalis dalinosi tą pačią sceną su elektronikos atlikėjais. Už ką jie buvo ištremti į tą velnio subinę? Taigi gitaros duoda tiek daug kraujo!
Kad ir kiek pesimistiškai nuskambėjo pastaroji dalis, turite patikėti, jog iš širdies mėgavausi festivaliu bei jo sukurtu atotrūkiu nuo civilizacijos ir tai darysiu dar tūkstantį supistų kartų, kol būsiu gyvas, kaip sakė Gaslamp Killer. Tad iki sekančių.
Tomas Savickis
Komentarai