Lars von Trier nekuria tiesiog filmų. Nepasakoja tiesiog istorijų. Nerodo tiesiog realybės. Lars kuria šedevrus. Kartais, vykusius, kartais ne visai. “Melancholija” – pagaliau vėl vykęs. Šį kartą – paprasčiau, be ryškiai inovatyvios formulės, kaip dviem vaizdo sluoksniais sukalta “Europa”, tūkstančiu video kamerų nufilmuotos tragiškos “Šokėjos tamsoje” scenos, ar kreida nubraižytame “Dogvilyje” pravirkdanti Nicole Kidman. Šį kartą stilius paprastesnis, mažiau transgresijos: “Melancholija” nelaužo ekrano iliuzijos kokia nors avantgardiškai provokuojančia forma, ciniška eilute ar vaizdu.
Na ir kas? Kinas – nebūtinai formalios ir filosofinės inovacijos ir įvairūs jų ornamentai. Kinas turi savo istoriją ir savo kalbą, kurios slapčia pavydi pragmatiški meno teoretikai. Nes geras kinas ir kino kritika Teorijos požiūriu dažnai atrodo naivi ir neadekvati.
Ir ačiū dievui.
„Melancholija“ adekvati, pavadinkim, Kino iš didžiosios K tradicijai. „Melancholija“ semiasi įkvėpimo iš Visconti (Visconti romantiko, ne neorealisto – nuo apsišaukėlių neoneorealistų mane pykina a priori), iš Tarkovskio „Aukojimo“. „Melancholija“ artima visiems režisieriams, kurie tikėjo Kinu ir kurie bandė kurti šedevrus – nuo Antonioni iki to pačio ankstyvojo Godardo. Laikai keičiasi, politiniai įvykiai (68-ieji, 89-ieji, 90-ieji) ir akademinės reakcijos (poststruktūralizmas, postmodernizmas) šedevro sąvoką išklibino. Bet sunkiai patikėsiu, kad Kino istorija šiandien domimės tik istoriškai. Jei taip, tai tada mes jau meno teoretikai (kas nėra blogai, tiesiog kita profesija), o ne sinefilai. Bet sinefilai supras, kad meilė Kinui – ne istoriška. Kaip teigia pažįstamų italų sinefilų Daniele Persico ir Alessandro Stellino Filmidee.it portalo šūkis, „Cinema is not dead, we are“. „Melancholija“ – puikus pavyzdys, kad „cinema is not dead“. Are we?
Justine (Kirsten Dunst) švenčia vestuves, bet nusiteikusi melancholiškai. Nepralinksmina jos nei naivus jaunikio tostas, nei darbdavio, reklamos firmos direktoriaus suteiktas paaukštinimas, nei maištingos išsiskyrusios mamos (Charlotte Rampling) pastabos, kad iš vedybų nieko gero, todėl kol gali – bėk. Justine nebėga, nes jos neapykanta tuštiems socialiniams ritualams negali būti išspręsta maištu – ji apimta apatijos ir melancholijos, jos širdis ilgisi tikros tragedijos, kuri apverstų aukštyn kojomis visą pasaulį. Ir Justine raganiškas noras išsipildys. Pasaulį pasiglemš planeta Melancholija. Žmonijai pasmerkta žūti, beprasmiškai, patetiškai, vienu ypu. Už kadro skambant romantiškai Wagnerio muzikai.
Justine turi sesę, Claire (Charlotte Gainsbourg). Ji visų tuščių ritualų garbingai laikosi. Tai ji suorganizavo ir iš visų jėgų stengėsi išlaikyti orumą nenusisekusiose Justine vestuvėse. Tai ji palūš artėjančios tragedijos akivaizdoje, nes jai prarasti savo mylimą vyrą ir vaiką kartu su visais socialiniais įpročiais – tiesiog liūdna, o ne melancholiška.
„Melancholija“ padalinta į dvi dalis, kurių kiekviena koncentruojasi į vieną šių sesių: Justine ir Claire. Socialinis, mandagus, normalus gyvenimas ir jo panieka, susiliejimas su gamta (chaosu), mirtimi. Taip lyg dvi planetos sukasi dvi priešingos sesės ir jų simbolizuojamos temos. Tai kuri iš jų laimi, taip norisi sužinoti? Manau, nei viena. Nėra teisingo atsakymo, kaip turėtume elgtis mirties akivaizdoje. O mirties akivaizdoje gyvename visi, gal tik gaila, kad ne tokioje akivaizdžioje kaip mirties šokio ritmu į Žemę artėjanti Melancholija.
Taigi „Melancholija“ – pesimistiškiausias Lars von Trier filmas. Dažnai Lars savo šedevrus pabaigdavo paradoksaliai ir perversiškai: „Prieš bangas“ danguje suskamba varpai, kurie sutaurina sadomazohistinį herojės charakterį; „Dogvilis“ priverčia pasigrožėti makabrišku keršto spektakliu. Lieki šokiruotas, bet su viltimi, kad absurdišką gyvenimo programą gali nulaužti netikėtas virusas – menas, Dievas, „laukinė“ moralė. Bet nulaužti pasaulio pabaigos niekas negali. Šįkart Lars von Trier kruopščiai nepalieka jokios vilties: neatsitiktinai Justine, kuri jaučia ir žino dalykus, artėjant katastrofai pasako, kad gyvybė yra tik Žemėje. Ir neilgam.
Ir vis dėlto kad gyvenimas beprasmiškas nereiškia, kad žmogus neieškos prasmės. Žinoma, ieškos – visi tie tušti Claire ritualai ir yra prasmės ieškojimas. Tik melancholikų tokie ritualai netenkina. Nes kai nuolat jauti artėjančią mirtį, ritualų reikia stipresnių. Reikia Wagnerio, reikia nuogai atsigult ant rasos, reikia patoso. Ir reikia Kino iš didžiosios K.
Komentarai