Gabrielę Labanauskaitę sau pamenu iš kažkurių 2006 metais Jaunimo ir „Lėlės“ teatruose vykusių pjesių skaitymų. Tuo metu šiuolaikinės dramaturgijos skaitymų ir seminarų būta daug, siekta brandinti jaunų teatro rašytojų kartą. 2005 metais susikūrusiam klubui „D5”, kuriam priklausė ir Gabrielė Labanauskaitė, priklausė ir visadarys Tadas Vidmantas, ir 2006 metais „Versmės“ festivalyje apdovanotas kaip geriausias dramaturgas Marius Macevičius, rašančiosios Aistė Ptakauskaitė, Monika Kutkaitytė.
G. Labanauskaitės pradžią sau atkuriant, iškyla prisiminimas apie dar neprijaukintą teksto pasirodymą scenoje. Rašytoja pati skaitė savo kūrybą, lyg kažkam pritardama, lyg paslėpusi kūną prieblandoje, lyg buvo ir muzikos – miglotai bepamenama. Tačiau pamenu, kad ausys (audealai) nenorėjo praleisti žodžių pro vartus. Kažkas buvo dar nevirš ir ne Taip. Bet branda ir užtikrintumas nujaučiami buvo.
„Avaspo“ pirmąsyk į ausį įsirangė, nusileidusi nuo „Niagaros“. Pamačiusi šį klipą, visai nesipriešinau įgeliama. Net taną būčiau sutikusi nešiotis ilgėliau. Supratau, kad G.L. jau GeLia taikliai. Autentiška povyza ir savivoka, atsakingų muzikantų nimbas aplinkui, ne irisinis santykis su savu tekstu, siekiai.
Rugsėjo 9-tąją pasirodę „Menų spaustuvėje“ AVaspo atidarė menų centro sezoną. Centras – tinkama vieta pasirodyti nesislapstančiai gyvatei. AVaspo yra jungtis ir seka. Jungiasi žodis minties, žodis garso, žodį tarė ir vizualika. Jungiasi į vieną tašką, taikosi į centrą, nes abstrakčiai laižydamasi gyvatė tebūtų atsitiktinė roplė.
Jei Vladas Dieninis (mušamieji), Rytis Koreniukas (sintezatorius), Aivaras Ruzgas (sintezatorius, programavimas) ir Pavelas Kostiukovas (gitara) kurtų atskirai nuo Gabrielės, juos mes galėtume mėgti. Bet tada (nugvelbkime išmanaus kolegos nuomonę) – pasiliksime su Fusedmark‘iškos elektronikos atgarsiais. O kam mums čia panašieji?
Jei klausysime Gabrielės, skaitančios savo poeziją ne muzikos gaubury, gausime šiuolaikinės poezijos radinį, kurių yra ir daugiau. Galėtų greitai mus ir kas kitas kely sutiktas nusivilioti į savo rašto paklotą. Todėl sujungę atskirus ir bendrus turinius bei ženklus į vieną, AVaspo ir įgyja tą autentiškumą. Net atsiranda simbolio galimybė. Atskirai nariai galėtų būti gražūs kaip išnara, bet kažin, ar jiems pavyktų kurti nemirtingai.
AVaspo, kaip audiovizualinės poezijos gyvatės simbolių, koncerto metu tikrai buvo nemažai. Vokalistė rangė sujungtas rankas turbūt jau pritapusiais jų pasirodymuose judesio vingiais, vilkėjo juoda blizgios čežios medžiagos suknele, muzikantai buvo išsidėstę lanku lyg slenkanti orioji G. O ir savo kūrinius grupė atliko su pertraukomis tarp kiekvieno – kuo ne gyvatės dvišakio kyščiojimai? Intarpuose kūrybą pakviestas skaityti literatūrologas Tomas Marcinkevičius buvo toks ne atsinaujinatis, toks naminis, toks publicistinis (ne blogosiomis prasmėmis) palyginus su AVaspo, kad visai gerai leido atsigauti po kiekvienos audiovizualinės kompozicijos, tuo metu pažarstydamas anglis pečiuje. Antraip magijui (ma-tančiam gi-rdinčiam ju-ntančiam žiūrovui) ir pačiam galėtų išsivystyti gyvatė.
Rašalą gerianti Gabrielė Labanauskaitė yra labai graži avaspo, jos balsas toks gaublus, kad vargiai pasipriešinsi, o tekstams tikrai pasisekė – gavę susijungti su kito pobūdžio, bet irgi stiprios kūrybinės parengties garsais, jie įgijo elektroninio tikslumo.
AVaspo yra seka ir jungtis ne tik dėl menų sintetinimo. Grupė pamatinai verčiasi žodžių junglumu. Pirma, tarpusavyje, antra su Kito2 pasauliu, pernešdami žinias iš Kito1 pasaulio, dar – su muzikine medžiaga. Kalbant apie pamatus, gali būti, kad žodis tokios dieviškos prigimties, jog tik manome jį atrandą. Manome sukūrę nematytas sąjungas, surišę nevartotus mazgus, bet o ką, jei kalba tokia plytinti, kad kiekvienas atradimas – turbūt tik kaktomuša į tą erdvėlaikio vietą, kur „atrastojo“ žodžio ramiai būta. Tik kai kurie kažkodėl – sąmoningai ar ne – tankiau trankosi į Žodžio tinklą. Ir išsemia kitiems. Tokia žvejė yra G.Labanauskaitė. Laimei, jos santykis su žodžiu jau ne naujokės santykis. Jau nesiverčiama strimgalviais surišti skautiškiausius žodžių mazgus, tekstas nebežiobčioja gauti oro iš adresantų nuo jų susižavėjimo pūsnių. Autorė tekstą patiekia taip, kad atrodo, jog ji jau rami. Gal nebūtinai dėl potekstčių, bet dėl išradimų. Tiesa, esu klausiusi Gabrielės Labanauskaitės dalyvaujančios poezijos slemuose. Ten nėra avaspo. Ten gyvatė dar rizikuotų pavojingai susiraizgyti – daug moteriško pasąmoninio klampumo dar ten galima užčiuopti. Gal autorė taip tektus skirsto, o gal pastaba ir visai netiksli – gal čia ir yra AVaspo turtybė: jungty žodis nurimsta.
Komentarai