Kanadoje ir Europoje dalinęsis scena su Princesse Rotative, Cex, Andrew Duke, Maladroit, Botborg, the Shearing Pinx, Sam Shalabi, Knurl, Emil Beaulieau ir daugeliu kitų atlikėjų tiek skvotuose, tiek ir klubuose, kiemuose ar patiltėse, spalio 8 dieną festivalyje „Centras11“ Holzkopf susitiks su Lietuvos multimedia meno ir muzikos kūrėjais. Plačiau apie svečio planus ir patirtis kviečiame susipažinti turtingame interviu.
Labas! Visų pirma norėčiau pasveikinti sugrįžtant į Lietuvą. Kiek žinau, daug keliauji – kaip tai veikia tavo muziką?
Kelionės yra esminė mano gyvenimo, taigi ir mano muzikos, dalis. Iš tiesų tai reiškia, kad keliauju per daug, kad galėčiau sau leisti kaupti daug madingos ir įrašų parduotuvėse plačiai prieinamos muzikos, tačiau dėl to daugiausia remiuosi kartais beprotiškai skirtingais regioniniais stiliais ir mano aplankytose vietose gyvenančių žmonių požiūriais. Nemažai pasirėmiau Baltijos šalyse išgirstu dark ambient ir įdomiais new age kūriniais. Arma iš Agharta Booking man suteikė galimybę pasiklausyti daug tokių kūrinių, ir jo platinama muzika man yra svarbus šaltinis. Kitoje planetos pusėje man įtaką daro Kanadoje įprasta pankroku ir roku grindžiama noise muzika ir į elektroninę kūrybą susitelkę mano pažįstami Prancūzijoje ir Vokietijoje, kurių muzikos ištakos yra techno ir breakcore. Kiekviename regione muzikos klausymasis grindžiamas savita logika. Skirtinguose regionuose esama skirtingų lūkesčių ir skirtingi dalykai stebina, žavi ar atstumia. Keliavimas iš vienos vietos į kitą suteikia mano paties kūrybai labai prieštaringą logiką, kuriamą iš gabalėlių ir fragmentų, kurie man tapo reikšmingi ir kuriuos pamėgau savo kelionėse.
Papasakok apie vietą, iš kurios esi kilęs. Kaip aplinka ir tavo šalis veikia tavo muziką?
Gimiau ir užaugau Saskatune, Saskačevane, Kanadoje. Radus naftos ir pradėjus kasti uraną, ši vieta ėmė turtėti, tačiau mano vaikystės ir ankstyvos jaunystės laikais rasti darbo buvo beveik neįmanoma. Daug dienų praleidau ištisą dieną sėdėdamas kavinėje ir pliaukšdamas niekus su draugais. Keli iš mūsų, besidominčių noise ir eksperimentine muzika, rengdavo koncertus. Vyresni to nedarė, jokios vietinės įtakos nebuvo ir neturėjome kas mus pamokytų, kaip tai daryti. Turėjome išrasti savo būdą ir, man rodos, tai mums suteikė daug kūrybinės energijos. Taisyklių nebuvo. Tame pačiame koncerte galėjo groti crust punk grupė, noise projektas, šiek tiek IDM, ambient, shoe gazer rock and roll ir breakcore muzikos. Saskačevanas yra labai plokščias ir platus. Už Lietuvą daug kartų didesnėje teritorijoje gyvena vos milijonas žmonių. Dėl tokios izoliacijos taip pat atsiranda gilus egzistencializmas. Manau, kad tai padarė didelį poveikį humoro jausmui toje scenoje. Koks keistas yra tas išskirtinis, beveik betikslis humoras, suvokiau tik iš namų išvykęs į kitus miestus.
Šiuo metu gyvenu Vankuveryje, Britų Kolumbijoje, Kanadoje. Jis labai skiriasi nuo mano gimtojo miesto. Jame neįtikėtina etninė įvairovė. Jį supa kalnai ir drėgnasis vidutinių platumų klimato juostos miškas. Čia taip pat didžiausias Kanadoje skirtumas tarp turtingųjų ir vargšų, ir ši problema labai akivaizdi. Vakarinė miesto pusė nepriekaištinga, žmonės vilki brangius drabužius ir išleidžia daug pinigų. Rytinėje pusėje yra zonų, kur būriai narkotikų prekeivių nesislapstydami parduoda kreką ir heroiną. Taip pat ten daug prostitučių. Aprašymu man nepavyks tinkamai to atskleisti, bet perėję Hastings gatve nuo vieno galo iki kito pamatytumėte, kaip turtingiausia Kanados sritis pereina į vargingiausiąją. Mane veikia įtampa tarp turtingųjų ir vargšų, tačiau man įtaką daro ir tos vietos grožis, taip pat grass roots muzikos kultūra. Vankuveryje grass roots kultūra muzikoje ir politikoje visada buvo labai stipri. Miestas turi ir reikšmingą eksperimentinės muzikos istoriją, ir, nors vietos scena nuolat keičiasi, ją sieja istorija, priešingai nei Saskatune, kai ten gyvenau. Esama lūkesčių, kokie garsai turėtų būti derinami su tam tikrais kitais garsais ir kaip turėtų atrodyti tam tikri pasirodymai. Aš vis dar mokausi orientuotis Vankuverio muzikos scenoje, bet taip pat esu gana užsispyręs…
Kaip paaiškinti vardą „Holzkopf“?
Šį vardą pasirinkau paauglystėje. Visada naudojausi tuo pačiu vardu kurdamas visą savo muziką: ar tai būtų ambient, ar abstrakčios garso skulptūros, ar sunki šokių muzika. Man patinka toks vardo nuoseklumas. Be to, vaikystėje maniau, kad „Holzkopf“ būtų geras tagas, tačiau kurti grafitų taip ir nesiėmiau. Visada domėjausi repu ir hiphopu. Pasirinkti šį vardą mane įkvėpė mano pirmoji meilė meno srityje – dada judėjimas. Skirtingi autoriai yra sukūrę kelis kūrinius pavadinimu „Holzkopf“. Vokiečių kalboje šis žodis yra įžeidimas. Tai reiškia idiotą arba kvailį medine galva. Man atrodė, kai tai tinka prie mano savamokslio stiliaus. Tačiau pasirinkdamas šį vardą nemaniau, kad kada nors grosiu Vokietijoje. Berlyne klausytojams pranešęs (labai kanadietiška anglų kalba), kad esu „Holzkopf“ iš Kanados, išgirdau kikenimą. Man tai patinka.
Kada pradėjai kurti muziką? Kokia yra (buvo) tavo motyvacija? Papasakok mūsų skaitytojams šiek tiek apie save ir apie tai, kodėl pradėjai kurti muziką.
Tiksliai nežinau, kodėl pradėjau, tik prisimenu save paauglystėje valandų valandas jungiantį radiją prie delsos efekto pedalų, miksavimo pultuose kuriantį grįžtamojo ryšio kilpas, darantį kasečių kilpas. To buvo neįmanoma suvaldyti. Sėmiausi įkvėpimo iš draugų. Nuolat mėginome rasti ir vienas kitam pagroti keisčiausios, beprotiškiausios muzikos. Tarsi varžėmės, kuris ras trenkčiausio šūdo. Kai jau manydavome, kad pasiekėme ribą, kažkas užtikdavo „Yamatzuka Eye“ albumą, visą sukurtą pagreitinus įrašą, kokių rimtų mikrogarsų, far out free jazz ar gniuždančio aštraus noise, nustatydavusio naują ekstremalumo standartą. Ne žiauriausia tikrovė, o muzikinis patyrimas tave perkraudavo ir krušdavo tavo protą, kol grodavo kasetė, kompaktinis diskas ar įrašas. Man tai sukėlė priklausomybę ir ji niekada nepraėjo. Manau, kad didelę dalį savo muzikos kuriu siekdamas padaryti tai, ko norėčiau klausytis, bet tai dar neegzistuoja.
Kadangi šioje muzikinėje scenoje niekam (ar beveik niekam) nepavyksta uždirbti daug pinigų, gal gali papasakoti, kokį darbą dirbi?
Dirbu benamių prieglaudoje. Ten kasnakt apsistoja apie 50 žmonių, neturinčių kur daugiau eiti. Mes juos maitiname, užtikriname elementarią medicininę priežiūrą ir padedame susirasti nuolatinę gyvenamąją vietą. Daugelis jų aktyviai vartoja heroiną ir kreką ar daugybę kitų narkotikų. Prieglaudoje nekritikuojame žmonių ir nesakome jiems, kad vartoti narkotikus blogai. Priimame žmones tokius, kokie jie yra, priimame tai, ką jie nori savyje pakeisti, bet nespaudžiame jų spręsti visas jų problemas. Laikau privilegija dirbti tokioje bendruomenėje. Turiu langą į gatvės kultūrą, kurio daugelis žmonių neturi. Praleidžiu daugiau laiko bendraudamas su dirbančiomis merginomis, narkomanais, buvusiais bankų plėšikais ir kitais nusikaltėliais, nei su bet kuo kitu.
Papasakok apie instrumentus, techninę įrangą ar priemones, kuriuos naudoji.
Naudoju semplerį „Yamaha SU-200“, būgnų mašiną „Zoom“ ir grįžtamojo ryšio kilpų tinklą savo miksavimo įrenginyje. Naudodavau daug kasečių, kuriose būdavo įrašyti namie sukurti triukšmo koliažai, tačiau šioje kelionėje jų nenaudoju. Tačiau triukšmui kurti vežuosi mažą analoginį sintezatorių. Tiesiog išbandau kažką kito. Savo vokalą apdirbu iškraipymo pedalu ir savo semplerio efektais.
Ar kaip muzikantas ir garso menininkas dirbi vienas, ar grupėje, ar groji su kitais muzikantais? Jei turi dvejopos patirties, kokį matai skirtumą, kaip dirbti tau patinka labiau?
Grodamas su kitais improvizuoju, ir didelės mano kaip „Holzkopf“ solinės kūrybos dalies struktūra yra laisva, paliekant daug galimybių keisti dalykus tą pačią akimirką. Man patinka dirbti su kitais, bet noriu tik įjungti prietaisą ir labai atvirai nusiteikęs žiūrėti, kas gausis. Man nepatinka stengtis sukurti kažką konkretaus. Grojant su kitais svarbi laisvė. Šiuo metu pradėjau groti su keliais muzikantais Vankuveryje. Grojau su puikia vokaliste Lief Hall ir būgnininku Johnu Brennenu. Trise surengėme aštraus noise punk koncertą su būgnais, vokalu ir elektronika. Be gitarų. Manau, kad man grįžus tęsime šį projektą.
Panašu, kad rengi daug gyvų pasirodymų. Kokius skirtumus matai tarp savo šalies ir Europos, Lietuvos ar kitų šalių? Gal gali papasakoti geriausius ir blogiausius atsiminimus iš gyvų pasirodymų?
Dauguma man labiausiai patikusių mano pasirodymų buvo labiausiai netradiciniai, nesvarbu, kurioje šalyje jie būtų įvykę. Vos praeitą savaitę grojau pramoninėje zonoje po metaline iškyša greta baldų fabriko Šiaurės Prancūzijoje. Lijo ir, kol vyko pasirodymai, žmonės pamainomis valė vandenį nuo scenos. Prieš dvi dienas iki to grojau po tiltu Nante. Prieš tai grojau skvoterių darže Šveicarijoje. Prisimenu, kaip Edmontone, Albertoje, Kanadoje per vieną dieną sugrojau dviejose vietose: namo virtuvėje ir patiltėje. Abiem atvejais pasirodė policija. Mane įkvepia žmonės, kurie myli muziką, todėl daro tai bet kuriuo atveju, nors ir neturi tinkamų patalpų. Todėl jei kas nors man pasiūlo surengti koncertą jų name ar bute arba jų ūkyje ar po tiltu prie jų namų, negaliu atsisakyti. Energija, kai padarai, kad kažkas tokio įvyktų, yra labai gera.
Papasakok apie Kanados muzikinę sceną, kurios dalis esi. Ar tavo muzika populiari?
Kanada labai plati. 25 milijonai žmonių gyvena beveik Rusijos dydžio teritorijoje. Nuo vieno didelio miesto iki kito gali tekti važiuoti kelias dienas. Dėl to scena yra neįtikėtinai regioninė. Vakarų Kanadoje gyvenantys žmonės gali neturėti menkiausio supratimo, kas vyksta Rytuose, ir atvirkščiai. O ar aš populiarus? Atrodo, kad man atvažiavus į kokį miestą, žmonės mane atpažįsta, tačiau tai undergroundo scena. Koncertai nedideli, tačiau rengiami su didele meile. Vis dėlto niekada nebuvau nuvykęs į rytus toliau Monrealio, o už jo Kanada driekiasi dar 2000 km, taigi manau, kad privalau kada nors leistis į tą kelionę.
Ar ketini išleisti albumų ar naujų įrašų? Jei taip, kaip skambės tavo nauja muzika, palyginti su kai kuriais senesniais tavo darbais?
Toliau leidžiu seriją „Sober Materials“, kurioje šiuo metu susitelkiu į savo kuriamą noise beat muziką. Dabar išleista 5-a „Sober Materials“ dalis, o kai pernai buvau Lietuvoje, man rodos, buvo išleista tik 2-a ar 3-a. Kitų metų pradžioje išleisiu 12 colių įrašą. Turiu įrašęs medžiagą ir grosiu ją festivalyje „Centras“. Tikiuosi, kad kažkiek įrašų kitais metais pasieks jūsų šalį. Jei ne, kitą kartą pats jų atvešiu.
Kaip pradėjai bendradarbiauti su Arma iš Lietuvos? Ar planuoji išleisti albumą jo kompanijoje „Agharta“?
Jau kelerius metus Arma rengia mano koncertus Lietuvoje. Man rodos, šioje šalyje lankysiuosi jau ketvirtą kartą. Ilgai to nežinojau, bet Arma sako, kad mano pirmasis pasirodymas Kaune buvo ir pirmasis jo surengtas koncertas. Leisti įrašų leidybinėje kompanijoje „Agharta“ neplanuoju, bet ji ir toliau bus nuostabios muzikos, kurios klausysiuos namie, šaltinis.
Kaip žinome, tavo gyvuose pasirodymuose daug spontaniškos išraiškos. Iš ko semiesi įkvėpimo? Pastebėjome, kad tavo koncertai yra ne tik muzikinis, bet ir vizualinis patyrimas…
Tai tik išraiška. Neplanuoju pasirodymų scenoje. Iš tiesų tik groju muziką ir šoku aplink. Kartais dirbu su videomenininke iš Vankuverio Shawna Mclellen. Dėl ryškių spalvų, okultinių vaizdų ir grįžimo prie acid kultūros mūsų estetikos jausmas sutampa.
Daugelio nešiojamaisiais kompiuteriais grojančių muzikantų muzika grindžiama tvirta filosofija. Ar turi savo filosofiją? Ar galėtum ją paaiškinti festivalio „Centras“ publikai?
Na, negroju nešiojamuoju kompiuteriu (kompiuterį naudoju labai retai), tačiau galiu šiek tiek papasakoti apie savo filosofiją. Daugiausia bendrumo jaučiu su folkloro muzikantais ir pankais. Nors mano dainų tekstai migloti, jos yra apie mano patyrimus, keliavimą. Kartais dainuoju net apie meilę ir širdgėlą. Daug įtampos mano gyvenime kelia tai, kad aplink mane daug psichinių ligų, ir didelė mano muzikos dalis yra apie tai arba ja tvarkomasi su tuo kituose žmonėse. Pavyzdžiui, viena daina yra apie tai, kaip darbe tapau gana žiaurios savižudybės liudininku, o kita – apie į savižudybę linkusią draugę ir čia aš tiesiog išreiškiu norą kitą kartą susitikęs pamatyti ją gyvą. Tačiau man svarbu, kad, nepaisant šitų bėdų, mano muzika išreikštų džiaugsmą. Noriu atskleisti gyvenimo ir patyrimo meilę. Žmonės man sako, kad mano muzika jiems padeda jaustis gerai. Dėl to jaučiuosi pasiekęs savo tikslą, bet taip pat nenoriu atimti gerbėjams malonumo pasakęs „O taip, ta daina, dėl kurios jautiesi nuostabiai, yra apie visą tą juodą mėšlą“. Todėl dažniausiai pasilieku tai sau. Bendra emocinė pasirodymo atmosfera yra gerokai svarbesnė už detales.
Interviu pabaigoje papasakok, ko galime tikėtis iš „Holzkopf“ Lietuvoje. Naujos programos? Ko nors ypatingo? Gal turi kokių pageidavimų, ką norėtum pamatyti Kaune?
„Centre“ grosiu daug naujos medžiagos, šiek tiek iš praeitų metų, bet daugiausia naujos. Labai noriu pamatyti kitų festivalio vakarų renginius. Paskutiniai mano turai buvo labai intensyvūs: grojau beveik kas vakarą ir daug keliavau. Dėl pervargimo per turą dukart nualpau; kartą tai įvyko prieš pat mano pasirodymą (po to vis vien sugebėjau pagroti). Todėl šis turas man labiau atostogos ir stengiuosi dirbti lėtesniu tempu. Nuo 2006 metų Kaune praleidau vos kelias valandas ir, man rodos, prisimenu puikų parką netoli pagrindinės aikštės (su bažnyčia ir meno galerija). Vaikštinėti yra mano aistra ir šioje kelionėje taupau laiką, kad galėčiau pasivaikštinėti kiekviename mieste, kurį aplankau.
Komentarai