Poezija – tai sraigė: keletas žodžių apie naujas poezijos knygas

Prabėgusios vasaros (gilus atodūsis…) būna ne tik braškių, geros muzikos festivalių, nerūpestingo čilinimo lauko terasose, bet – bent jau man – ir įnirtingo knygų skaitymo metas.

Per metus susikaupę norimų perskaityti knygų pavadinimai kruopščiai pildytame sąraše būna dailiai užbraukiami raudonu flomasteriu, nors… per šiuos tris mėnesius storieji knygų tomai taip ir liko lentynoje, o skaitymo alkį dažniau malšino poezija. Ir kadangi tokie wanted poetai kaip Paul Valéry, Stéphane’as Mallarmé vis dar laukia talentingo vertėjo (bet, rodos, visiems laikams ir liks tais – neišverčiamaisiais), o kalbos barjeras neleidžia imtis originalo, kadangi jau nežinia kelintą kartą pradėjęs skaityti Ezros Poundo „Cantos“ vėl strigau pusiaukelyje (poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas savo dienoraštyje apie amerikiečio giesmes veik beviltiškai prasitaria: „… kiek įgalėsiu, aš jo dabar dažnai skaitau tik žodžius, nejungdamas jų į sakinius“; beje, puikus patarimas) ir kadangi skaityti verstinę poeziją visgi labai rizikinga, grįžau prie savųjų, lietuvių. Ir štai keli vardai – debiutantų bei pripažintųjų – ir pastebėjimai, nepretenduojantys į išsamią ir apibendrinančią 2011-aisiais pasirodžiusių poezijos knygų apžvalgą.

Debiutanto, Pirmosios knygos konkurso laimėtojo, Mindaugo Nastaravičiaus poezijos knygoje „Dėmėtų akių“ („Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“), kaip trumpa knygos anotacija išsitaria Aidas Marčėnas, žodžių dar kiek per daug. Tiesa, pasakomas ir kitas dalykas – tai jau gali vadintis poezija. Toks pripažinto kūrėjo žodis debiutantui tarsi byloja – jis vienas iš mūsų, poetų. Matyt, neatsitiktinai pristatymą knygai rašė Aidas Marčėnas. Pats Mindaugas Nastaravičius šį autorių cituoja ir mini ne viename eilėraštyje – kaip tą, kuriuo sekama, kuris įkvepia, kuris yra vienas tikrųjų. Šiuo atžvilgiu įdomus atrodo eilėraštis „norėtųsi“: jame išvardinami lietuvių poetai (Aidas Marčėnas, Sigitas Geda, Sigitas Parulskis, Vytautas P. Bložė, Gintaras Grajauskas, Donaldas Kajokas), apie kuriuos norėtųsi parašyti trieilį ir jiems padėkoti. Eilėraštyje atvirai deklaruojamos garsių poetų įtakos („… trumpą trieilį, kažką apie įtakas“, p. 16), perskaičius visą knygą, visgi neįmanoma pavadinti aklu epigoniškumu: autorius ieško ir bando kurti savitą poetinę kalbą. Šį bandymą tarsi žymi pirmojo skyriaus pavadinimas – „dėkoti ir rašyti“. Dėkojama ne tik minėtiems poetams, bet ir tėvams, lietuvių kalbos mokytojai, kaimynui, draugams. Asmeniškos patirtys, intymūs išgyvenimai susumuojami, transformuojami ir įrašomi į tekstą. Pats poetinis rašymas, noras rašyti, negalėjimas nerašyti, pastanga save steigti per rašymą tampa vienomis svarbiausių temų, besikartojančių daugelyje eilėraščių.

Daug kalbėjimo apie save ir kitus – mėginant suprasti, bet galiausiai liekant nesuprastam (trečio skyriaus pavadinimas – „likti nesuprastam“) ir nesupratusiam. Autoreferentiškumas neabejotinai tampa vienu pagrindinių stiliaus bruožų, kūrybos dominante. Ieškoma ir eksperimentuojama su forma: šalia trumpų, vos kelių eilučių kūrinių atsiranda ilgų, beveik du puslapius užimančių eilėraščių. Tiesa, vietomis, kaip taikliai pasakė Aidas Marčėnas, per daug žodžių: jaučiamas noras kuo daugiau iš(si)sakyti, taip pametant eilėraščio ritmą, apkraunant jį besikartojančiais, daugelyje vietų tiesiog pertekliniais žodžiais. Visgi reikia pripažinti – debiutas brandus ir daug žadantis. To įrodymas – ir Zigmo Gėlės premija už geriausią šių metų debiutą. O paskutinis eilėraštis, reflektuojantis pabaigos ir pradžios dualumą, verčia tikėtis, jog tai nebus pradžios pabaiga, ir laukti pasirodant antrosios poezijos knygos.

Jau nuo seno žaviuosi Ilzės Butkutės poezija, ir tebuvo laiko klausimas, kada eilėraščiai bus atspausti ant popieriaus. Ir štai – „Tyto alba“, neseniai pradėjusi seriją „Nauji vardai“, išleido „Karavanų lopšines“. Knyga liūliuoja nuo pat pradžios – savo struktūra (ir viso rinkinio, ir atskirų eilėraščių atžvilgiu), tikslumu, pavydėtinai lengvai išaugintais vaizdais, metaforomis, prie kurių nori nenori sustoji, stebėdamasis – viskas tobulai išgryninta: rodos, nė vienos nereikalingos eilutės, žodžio. Ilgesys, vienatvė, kelionės/klajonės, sapnai, meilės (ne)išsipildymai – visame rinkinyje besikartojančios temos. Eilėraščių kalbėtoja viena po kitos keičia kaukes, neretai kalba „mes“ vardu, keliauja miestais, naktimis, leidžiasi į katakombas, vėl išnyra į šviesą, nuolat besiblaškydama, (iš)(si)pasakodama esančiam šalia, bet kartu nepasiekiamai nutolusiam klausytojui.

Atmosferiškumas – taip į vieną žodį būtų galima redukuoti visą knygą. Jis pirmiausia gimsta iš kalbėjimo vienas kita keičiančiais vaizdais, kaip anotacijoje rašoma, prisodrintais daiktiškumo. Ir talento susidoroti su šiais vaizdais, sujungti juos į vieną eilėraščio audinį Ilzei Butkutei tikrai nestinga. Tiesa, ne visuose eilėraščiuose šis daiktiškumas vienodai paveikus (eil. „Nemigos kvapas“, „Gervuogės anapus pilnaties“). Be to, rimas bei ritmas, skaitant eilėraščius vieną po kito, truputį įgauna monotoniškumo (patarimas: skaityti lėtai, per dieną – vieną, du eilėraščius), tačiau užtenka atsiversti mano mėgstamiausią, apokaliptinę, „Lijundrą“ ir tie nežymūs minusai kaip mat atsiperka.

Jei kitą poetą, Marių Buroką, geriausiai prisimeni iš gražaus ketureilio apie laiką („laikas – / vynuoginė sraigė / kurios kojelei / šalta šliaužti“) ar, mano manymu, labai vykusių, įtaigių eilėraščių, pavadintų „Interjerais“, serijos (knyga „Būsenos“), tai naujausia, trečioji, knyga „Išmokau nebūti“ („Tyto alba“) žavi truputį mažiau. Kaip ir antrąją, taip ir šią knygą drąsiai galima pavadinti „Būsenomis“, prirašant numeriuką – 2. Ir naujausių eilėraščių subjektas – atidus stebėtojas, dažniausiai prisiimantis autsaiderio, nesuprasto, keistuolio (įžanginio eilėraščio pavadinimas „Weirdrodis“) poziciją. Stebi ir fiksuoja daiktus, reiškinius, nors dažniausiai visgi save. Miestas su savo sienomis, tvoromis ir tiltais, butas, kambarys – tai besikartojančios erdvės, neretai kalinančios, ribojančios, atskiriančios kalbantįjį nuo truputį nesvetingo pasaulio. Tuomet belieka nerti į vidines tuštumas: „Kaip nusinuodyti savimi? / Senu amžinu nuomojamų / Baldų laku. / Graudžiom dainom iš prasto / Kompiuterio. / Kreivom nerakinamom durim. / Prageriama sąžine. Jos košmarais / Žiojinčia tuštuma. Visada. / Visada. / Kaip nusinuodyti savimi? / Surūdijusia sąžine. Jos košmarais. / Baimę visų. Visada / Erdve, pakišančia tau koją. / Laiku. / Laku.“ p 42.

Tačiau skirtingai nei Nastaravičiaus ir Butkutės atveju, Buroko rinkinys man pasirodo ne toks konceptualus. Nors eilėraščiai ir suskirstyti į penkias, tik skaičiais numeruotas dalis, bet nei tematika, įvaizdžiais, kūrinių struktūra ar kitais elementais šios dalys viena nuo kitos nesiskiria ir greičiau kuria kiek padriką bendrą rinkinio vaizdą. Nelygiaverčiai atrodo ir patys eilėraščiai – nuo trieilių, ketureilių iki labiau proziškas miniatiūras primenančių kūrinių („Mongolai užkariauja Savanorius“, „Uroboras“, „Skruzdėlyno statybos instrukcija“ ir kt). Pastarieji, Mariui Burokui visai nebūdingos formos eilėraščiai – vieni įdomiausių visoje knygoje. Panašūs eilėraščiai galėtų tapti puikiu skiriamuoju poeto ženklu, nauja kūrėjo poetine kalba. Aš būčiau už.

Iš kitų dviejų poetų, Eugenijaus Ališankos („Jeigu“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) ir Donaldo Kajoko („Kurčiam asiliukui“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), naujausių knygų gavau tai, ko ir tikėjausi – kokybišką poeziją. Abu lieka ištikimi sau – vagabondas, pasakorius, nemėgstantis skyrybos ženklų Ališanka vėl leidžiasi į asociatyvias keliones po vaikystę ir svetimas šalis, o subtilusis, dalelyčių ir pauzių mėgėjas Kajokas, kurio poezijoje brūkšniai, taškai ar kableliai lygiaverčiai žodžiams, vėl „supasi valtelėje“ ir medituoja ties Niekiu. Matyt, tikėtis radikalių pokyčių iš šių poetų būtų neteisinga. Turbūt ir nereikia. Bet kartais norėtųsi…

Nors „Kitos knygos“ Aušros Kaziliūnaitės „20 % koncentracijos stovyklą” išleido 2009 m., bet keletas pastebėjimų, manau, bus neprošal. Juolab kad visą vasarą knygelė gulėjo ant stalo ir buvo pakartotinai skaitoma.

Prieš ketverius metus debiutavusi „Pirmąja lietuviška knyga“, po kurios švelniai provokaciniu pavadinimu slėpėsi kvietimas „imti ir skaityti“ (kas paėmė ir skaitė, spėju ir tikiuosi, patyrė malonumą), jaunoji poetė grįžo su eilėraščių pluoštu, pakištu po ne ką mažiau išradingai suregztu pavadinimu. Tiesa, naudodamasi plačiu kultūriniu kontekstu, aliuzijomis į kitus tekstus ir mitus, daug dėmesio skirdama eilėraščių struktūrų vingrybėms (skaitant vis neapleido mintis – poetė yra tiesiog puiki eilėraščių meistrautoja), labirintiškumui, Aušra Kaziliūnaitė šiek tiek kartojasi, nors naujoje knygoje, ką vertinčiau itin teigiamai, ji kiek nuosaikesnė – savitikslių eksperimentų stebėtinai mažiau.

Kaziliūnaitės eilėraščiai – spalvingi žodžių kaleidoskopai, kuriuos iš visų pusių vartydamas atveri netikėčiausias prasmes. Judesys į šalį, ir atsipalaidavusios įprastinės žodžių reikšmės-stikliukai susidėlioja į naują koliažinį vaizdą. Todėl patartina nedidelio formato knygelę sklaidyti ne iš eilės, nesistemingai, maišyti lyg kortų kaladę, atsiduoti atsitiktinumui ir žaidybiškai nuotaikai. Mat žaidimas, kaip vienas esminių postmodernaus meno bruožų, ir naujos knygos puslapiuose skaitytoją kviečia „apversti pasaulį“ ir karnavališkai juoktis. Nepamirštant – po juoko kauke slypi rimti dalykai. Nenustebkite, jei „tėvo veido mina / dar nesprogo“ (eil. „Upelyje ant kranto“), o „vyras prarijo / tiltą, / nuo kurio / nušokusi saulė / kadaise gavo / didžiulį invalidumą“ (eil. „Tūkstantis ir viena mirtis“), nes „čia visi driežai – / musulmonai“ (eil. „Tylos parduotuvėje“), nes čia staiga suklupdamas „įsipjauni / į dievą“ (eil. „Minotauro atostogos“). Nesuklupti skaitant Kaziliūnaitės poeziją neįmanoma, tačiau suklupimas dažniau veikia kaip neabejotina teksto vertybė. Nori nenori, jis priverčia sustoti ir įsijungti į kitą suvokimo režimą. O po to jau – imk ir skaityk, nes rinkinyje poezijos daugiau nei 20 procentų.

O vietoj pabaigos ir nežadėtų apibendrinimų tebūna rudeniškai egzistencinis Donaldo Kajoko eilėraštis „apie rudeninį bijau-rybuką“ iš minėtosios naujos knygos:

kai kaulus laužo liūtys kai šnerves tarkuoja vėjai
kur tu lindi bijau-rybuk – kasdieni, visagali
eschatologe?

– aš lindžiu? kad ne, tik šiaip lindėju
jaukioj rudens krosnelėj (p. 85)