Šioje merginoje tūno velnias ir jis yra dieviškai žavus.
„Palladium“ klubas Rygoje duris atvėrė vos prieš porą savaičių. Sovietmečiu čia buvo kino teatras, dabar patalpos iš esmės atnaujintos pradedant „Tuborg“ baro įrengimu, baigiant spalvotais pisuarais balkono tualete. „Čia gali tilpti iki 1,5 tūkst. žmonių. Mums trūko tokios vietos koncertams, savotiškos tarpinės grandies tarp mažų klubų ir arenų“, – stebėdama pamažu besirenkančius žmones kalbėjo Liga Andzane, viena iš koncerto organizatorių, pažįstama dar iš „Positivus“ žiniasklaidos palapinės. Jos atstovaujama didžiausią muzikos festivalį Baltijos šalyse organizuojanti kompanija globoja ir „Palladium“ renginius. Startas buvo stiprus: nuo rugsėjo 30-osios čia spėjo sugroti Jamesas Bluntas, FM Belfast, Kaiser Chiefs. „Kai grojo Bluntas, klubas buvo sausakimšas. Šįkart taip nebus, Annos muzika ne tokia.“ Išties, ne sausakimša. Bet ačiū dievui, kad jos muzika ne tokia.
O kokia ji? Ką išgirdome, ką pamatėme, ką pajautėmė? Vienu žodžiu – velnią. Visą mistiką ir romantiką, kurią šis žodis įkūnija. „God knows it’s just the devil in me“, – dainuoja ji ryškiai raudonomis lūpomis, vilkėdama flamenko šokėjo marškiniais, avėdama batus milžiniško aukščio kulnu, tarsi desperatiškai norėdama atrodyti aukštesnė, nei yra iš tikrųjų. Jei Nickas Cave’as būtų moteris, jis atrodytų būtent taip, jei PJ Harvey savo karjerą pradėtų dabar, Anna būtų pagrindinė jos konkurentė. Su šiais dviem herojais iš tikro būta ryšio: Cave’as kadaise pakvietė Calvi apšildyti jo side projektą Grinderman, o Robas Ellis, 20 metų grojantis su PJ Harvey, buvo vienas debiutinio, pavadinimo neturinčio Calvi albumo prodiuserių.
Albumas buvo išleistas šių metų sausį ir iš karto užsirezervavo vietą metų pabaigos topuose po to, kai buvo nominuotas aukščiausios prabos britų salų apdovanojimuose „Mercury“. „Aš tikiu pačia albumo idėja. Ne šiaip atsitiktiniu dainų rinkiniu, o kelione nuo pradžios iki pabaigos“, – yra sakiusi Calvi. Jos albumas neabejotinai yra kelionė, kažkur pro Edgaro Allano Poe poeziją ir Stanley Kubricko filmus. Koncerto metu buvo atlikti bene visi albumo kūriniai, plius pirmasis singlas „Jezebel“, jo b-pusė „Moulinette“ ir pora koverių: TV On the Radio „Wolf Like Me“, Elvio Presley „Surrender“. Pastaruosius buvo galima atpažinti tik iš žodžių, grupė aranžuotes visiškai pakeitė, dainas akiplėšiškai pasisavindama. Elvį Calviška „Surrender“ mažų mažiausiai nustebintų savo šaltumu:
Akcentuokime žodį grupė. Mally Harpaz, kurią Anna vadina muzikos dvyne grojo akordeonu ir antraisiais būgnais, Daniel Maiden-Wood sėdo prie pagrindinių būgnų ir back mikrofono. Jokio bosisto, tik porai dainų į pagalbą scenos krašte vietą radęs antrasis gitaristas. Anna Calvi yra trio ir tai stebina, nes grupės skambesys, bent jau įrašuose, yra labai atmosferiškas. „Palladium“, kur garso kokybė apskritai buvo beveik nepriekaištinga, atmosferiškumo buvo dar daugiau. To paslaptis atrodo paprasta: tinkamai atsuktas Annos Fender Telecaster tonas ir žinojimas, ką su šia gitara daryti. 28-erių Calvi gitara groja 20 metų, ji žino. Per „Love Won’t Be Leaving“ ji sugrojo tokį solo, tarsi norėtų išsoluoti pačią save. Tai buvo vienas grakščiausių solo, kokius yra tekę matyti. Panašiai, kaip St Vincent, tik be žiupsnelio pastarajai būdingo mielumo. Anna solavo su tokiu įsijautimu, kad norėjosi nuo jos atsitraukti per 10 metrų, vardan saugumo. Ir po viso to sekė kuklus „Thank you“. Velniškai elegantiška.
Ši trijulė, su tokia persona prie mikrofono, žengs toli. Jie jaučia vienas kitą, yra brandūs ir kuriantys šiandienai originalų garsą. Klausimas, ar jų minoriniu E akordu paremto skambesys dar nėra išsemtas sulig debiutiniu albumu, ar nepradės atkartoti patys savęs. Jie turės keistis, ir jei sugrįš į Rygą, Anna bus nebe raudonai juoda. Jei sugrįš. Grupė turi potencialo tapti didele, per didele Baltijos koncertų arenoms, tik vargu ar toks jų tikslas.
Iš Rygos išvažiavę 00:00 Fabijoniškių šviesas pamatėme 03:00. Ryga yra arčiau, nei gali pasirodyti. Anna Calvi Lietuvą aplenkė – 17 d. jie groja Varšuvoje. Panašiai pasielgė ir Kaiser Chiefs, tik kad pastarieji patraukė ne link Lenkijos, o į Šiaurę. Nors FM Belfast ir Bluntą turėjome ir mes, akivaizdu, kad į „Palladium“ dar teks sugrįžti, nes čia rasime tą, kas Vilniaus į savo maršrutą neįtrauks. Danar planuose – Austra, čia pat, naujų metų naktį.
Foto © Edvinas Greičius
Komentarai