David Ellis – svečias iš Londono, „Horse Hospital“ narys, „BBC“ korespondentas, nepriklausomas kino kuratorius, jau ne pirmą kartą atvykstantis į Lietuvą ir rengiantis kino bei video meno seansą. Jo improvizuoti, alternatyvūs, „undergroundiniai“, avangardiniai kinematografinio bei kultūrinio konteksto pristatymai jau ir anksčiau žavėjo Kauno miesto visuomenę originalumu, improvizacijomis, individualizuotais David Ellis koliažais. Šį kartą svečias iš Londono – multimedija meno ir muzikos festivalio fone.
Kino kuratorius, rašytojas, aktorius, korespondentas, performansų autorius – užsiimate tokia įvairia veikla! Pamėginkite savo veiklą sutraukti į 3 žodžius.
Į tris žodžius? Neįmanoma, bet štai ir trys žodžiai…
Ką jums reiškia žodis „menas“?
Jei žodį „menas“ savo žodyne pradėčiau vartoti kasdien, kiti galėtų pagrįstai manyti, kad aš jo nekuriu. Aš nevystau meno nei su juo susijusio žargono. Tačiau galėčiau šią nuomonę akimirksniu perversti ir kategoriškai teigti, kad menas – tikroji transformacijos priemonė ir pan. Jei atrodau dvilypis, taip yra todėl, kad toks esu. Taškas.
Medijų metafizikas ir popkulto žynys Marshallas McLuhanas yra pasakęs, kad technologijos – tai žmonių tęsiniai. Kaip jūs vertintumėte technologijas menininko gyvenime?
Ar žodis „Canada“ arba „Ca nada“ nėra kilęs iš portugalų kalbos ir nereiškia „niekur“? Niekur. Taigi niekur, o faktiškai Toronto universitete tas pusamžis mąstytojas radikalizavo viską, ką kada nors mąstėme apie mediją ir technologijas, kurios iki to laiko, regis, buvo išmestos iš filosofinio ir (arba) metafizinio diskurso. Dabar nebeįmanoma nepripažinti, kad metafizika reiškiasi per „daiktus“, objektus, iphone, internetą ir t. t. Cituojamas ir kito žmogaus – „Fury on Earth“ herojaus Wilhelmo Reicho teiginys, kad „oras dega“, kad „elektros teologai“ teisūs, jog mes buvome, esame iš esmės „elektriniai“. BINGO! Prasukime dar 50 metų ir niekas, net keletas Akapulko kalnuose įsitaisiusių Wi-Fi pabėgėlių, nebeišvengs šių esminių teorijų.
Na o mano praktika nedovanotinai grindžiama idėjomis. Esu linkęs viską įsileisti, nieko neatmesti, o tada tai sudėlioti arba perdėlioti. Visų pirma tai juslinis potyris, taigi vis dar, net ir dabar esu pavergtas technologijos. Taip, jis (McLuhanas) netgi įvedė žodį „surfing“!!!
Nepaprastas žmogus.
Kokias nusistovėjusio gyvenimo taisykles jums kaip kūrėjui buvo sunkiausia įveikti?
-…nekontempliuoti galimos nesėkmės… Pabrėžiu žodį „galimos“.
Gyvenate Londone, tačiau nuolat lankote Lietuvą. Kokius panašumus įžvelgiate tarp Londono ir Kauno?
Kai kuriuos dalykus mielai palikčiau oro uosto išvykimo salėje. Vienas iš jų – būtinybė ieškoti panašumų, net jei jie vėliau ir atsiskleidžia.
Žinoma, jie atsiskleidžia. Manęs niekada nereikėjo kankinti, kad prisipažinčiau jaučiąs aistrą miestams – BET KURIAM miestui. Todėl nesvarbu kur – Kaune ar Tulūzoje, mane patrauks nežymi, gal ir niūri kavinukė, kur vyksta pokalbis arba, priešingai, pokalbio NĖRA, bet yra nuotaika, kurios negali puoselėti ar kontroliuoti Kultūros ministerija arba juridiniai asmenys.
Kaune, kaip ir Londone, yra teminių užkandinių, kuriose padavėjai vaikšto su meksikietiškomis skrybėlėmis ar dar blogiau, tačiau aš tokių dalykų šiaip ar taip vengiu.
Mane domina žmonės, ne architektūra. Taškas.
Pirmą kartą Lietuvoje apsilankėte prieš 20 metų. Vertindamas praeities ir dabarties reiškinius, kokią ateitį pieštumėte Lietuvai?
Jei galėčiau įsivaizduoti savo ateitį, galbūt galėčiau įsivaizduoti ir Lietuvos. Verčiamas galiu galvoti gal apie 3-4 ateinančias savaites. Net ir norėdamas, į šį klausimą atsakyti negaliu.
Panaudosiu žurnalistinę klišę: „Be komentarų“.
Ką duoda menininkas auditorijai ir auditorija menininkui, pvz. festivalio metu? Ar galima sakyti, jog vyksta tarpusavio mainai?
Tai esminis dalykas, ar ne? Idėjų mainai, jų įsivežimas, apkalbos su tais, kuriuos laikai bendraminčiais.
Apsišaukėliai intelektualai ir panašūs veikėjai apkalbas niekina kaip žemesnę išraiškos formą. Man atrodo kitaip. Tai pirmykštis dalykas, veiksminga informacinė sistema, ir dalyvaudamas festivalyje ar panašiame renginyje sinchronizuojuosi su subkultūros, kuriai priklausau, kolektyvine istorija. Kodėl šiek tiek nepasimėgavus vietos apkalbomis? Kas kur groja ir pan.
Be to, galima apie tai kalbėti mandagiai, tačiau mes visi – na, aš tai tikrai – pasinaudojame proga nudžiauti ar „pasiskolinti“ idėjų iš tų, kuriais žavimės. Pavyzdžiui, aš „skolinuosi“ iš Ginto K.
Festivaliuose ar mikrofestivaliuose pradėjau dalyvauti vienuolikos ir tai VIS DAR sukelia man virpulį, nesvarbu, ar būčiau tarp žiūrovų, ar dėmesio centre. Nuo mažesnių, tikslinių festivalių, iki tokių, kaip Hadersfildo šiuolaikinės muzikos festivalis, man tai ypač svarbu.
Kokia programa nustebinsite „Centras’11“ lankytojus?
Atsakymas, žinoma, slypi TAVO klausime – ten jis ir liks. Vis dėlto kalbant rimtai, visų pirma niekada neketinu nustebinti žiūrovų, o tik pats save. Apskritai tai darau žaisdamas su netikėtais daiktų ryšiais, surinkdamas daiktus ir pan., o tai yra mano prerogatyva, nes mane domina pertrauktas pasakojimas, koliažas ir t. t.
Mes tiriame, stebime, kaip 24 valandas per parą veikiantis „Newsfeed“ išsikraipo, kad ir kaip susitelkę būtume buvę iš pradžių, ir kaip pasakojimo detalė atskyla ir persiformuoja į kitą pasakojimą, tačiau ar ne tai turi daryti rašytojai? Arba tai darau aš. Būnu nepasiruošęs, iš esmės taip ATRODAU, ir kartais tai suveikia, nors nėra garantijos, kad tai pavyks.
Man nieko nėra nuobodžiau, kaip nemąstyti apie nesėkmę.
Aš tai rekomenduoju.
O „Riveted“? Neseniai, jau nebe jaunas tapęs tėvu, pradėjau prisiminti įvykius iš savo vaikystės. Anksčiau to niekada nebuvo, juolab to, kas buvo pasakyta. Dabar prisimenu, ką sakė mano tėvas. Jam, kaip ir daugeliui iki 1945 m. gimusių jo kartos žmonių, televizorius arba „telis“, kaip jį vadiname Jungtinėje Karalystėje, buvo velniškas „baldas“, kuris iš patalpos išsiurbdavo visus pokalbius. Tiesą sakant, jis neklydo, nors ir nebuvo visiškai teisus. Tačiau prisimenu, kaip jis sakydavo: „Tu taip prilipęs prie tos velnio dėžės, kad abu suaugot į vieną. Išjunk jį!!!“ arba „Jei kiaurą dieną spoksosi į teliką, tavo akys bus kvadratinės“. Tie, kurie pažįsta mane ir žino mano kūrybą, taip pat žino, kad esu nedovanotinai subjektyvus, t. y. dirbu su tuo, ką žinau, kad tai aš. Žinoma, filtruoju dalykus, tačiau… tai, ką apdoroju, yra mano patirtis. Televizija yra neatsiejama mano dalis, ir kodėl turėčiau tai neigti, kodėl reikėtų sau meluoti, kad taip nėra? Todėl turiu progą kiek panarstyti dalykus – tikriausiai įdomiai.
Vertė Alwyda Stepavičiūtė.
www.cntrs.lt
Komentarai