Į pirmus Niujorko kino festivalio seansus ėjau nekantriai: spaudos ir industrijos peržiūros vyksta kartu, todėl niekada nežinai, kada sutiksi svarbų prodiuserį ar žurnalistą. Bet greit pajutau, kad atmosfera čia ne tokia „amerikietiška“.
Niujorko festivalyje nėra tokios festivalinės įtampos, kokią jaučiau Berlinalėje ar Kanuose, kur filmai dar ieško savo platintojų, ir kur kiekviena gera recenzija gali šiam kilniam tikslui padėti. Niujorke dauguma rodomų filmų platintojus jau rado, o jei nerado, tai tikriausiai ir neras. Todėl nuotaikos čia panašios kaip „Kino pavasaryje“ ar „Scanoramoje“ – paprasčiausiai vietiniai intelektualai susirenka pažiūrėti geriausių per metus sukurtų meninių filmų. Net ir programa čia nedidelė, o spaudos peržiūros ištemptos į visą mėnesį, po du tris filmus kasdien, taigi teoriškai galima juos visus be konkurencijos pamatyti.
Teorija, aišku, retai sutampa su praktika. Niujorkas yra Niujorkas, ir „festivalinės“ įtampos čia pakanka bet kurią dieną. Todėl greitai buvau nublokštas netikėtų svarbių susitikimų, „Occupy Wall Street“ judėjimo, ir kaip visada daugumos filmų nepamačiau. Bet kadangi visi žinome, jog kinas yra gilioje idėjinėje krizėje, tai be abejo nieko ir nepraradau.
Kino senbuviai
„Kauno kino festivalyje“ jau parodytas Kaurismaki „Havras“ – puikus pavyzdys, kad politinis kinas nebūtinai turi būti nuobodus, lėtas ir „avantgardiškas“. Filmas pasakoja apie rašytoją/batų valytoją Marcel Marx, gyvenantį mažoje uosto bendruomenėje: susirgus jo žmonai, Marcel ne tik mokosi gyventi savarankiškai, bet ir ima rūpintis pabėgėliu vaiku, kurį persekioja Prancūzijos valdžia. Prancūzijai dėl jos vykdomos politikos emigrantų atžvilgiu kliūna aštriai, bet filmas savo radikalumą pateisina kičine, patetiška ir tiesiog juokinga forma. Kaurismaki visada sėmėsi įkvėpimo iš sovietinio kičo, bet „Havras“ ypatingas savo optimizmu – istorija pasibaigia viltingai; žmonių nesavanaudiško bendradarbiavimo garbei pražįsta net pats vyšnios medis. „Havras“ – šedevras, meistriškas darbas par excellence, nes kiekvienas jo kadras motyvuotas ir „atidirbtas“, o originali forma tobulai apsaugo kritišką politinę žinutę.
Kiti kūrėjai, kurie nesiliauja kurti gerų politiškų filmų – broliai Jean-Luc ir Pierre Dardenne. Ir nors žiūrint kiekvieną naują jų filmą norisi pasakyti, „na taip, dar vienas geras Dardenne filmas“, apsigauti neverta: filmas tikrai geras, o tokių šiandien nedaug. „Berniukas su dviračiu“ pasakoja apie berniuką, kurį pametė jo mylimas tėvas, bet priglaudė nepažįstama kirpėja. Įdomu pastebėti, kad dviratis, kaip ir pinigai, filme tarnauja kaip pozityvi mainų metafora, t.y. kad Dardenne filmuose kritikuojamas ne pats „kapitalas“, o žmonių elgesys su juo. Taip pat įdomu, kad Dardenne „realistinis“ stilius – akivaizdžiai fiktyvus: tuo jie ir genialūs, kad neieško „realybės“ blogoje aktorių vaidyboje ar formalioje naratyvo dekonstrukcijoje.
Bela Tarr skelbia baigiantis savo režisieriaus karjerą su „Turino arkliu“. Filmo pradžia praneša, jog „Turino arklys“ parodys, kas atsitiko arkliui, į kurį sykį rėžėsi Nyčė, po incidento nustojęs publikuoti. Arkliui, kaip ir jo šeimininkams – tėvui ir dukrai – o gal ir visam kaimeliui bei pasauliui, aišku baigiasi nekaip. O besibaiginėjant gyvenimo prasmei, galime stebėti kaip šeima lupa bulves, ir patirti jų gyvenimo rutiną besikartojant iš skirtingų kambario pusių. Bela Tarr filmai, be jokios ironijos, yra unikalios patirtys, išgyvenimai, ir abejoju, ar verta bandyti juos analitiškai lukštenti. „Kauno kino festivalio“ surengtuose Bela Tarr kursuose dalyvavęs pradedantis kino režisierius Vytautas Tinteris man skirtame e-mail‘e tokį įspūdį tik patvirtino: apie “Turino arklį“ vengrų režisierius kalbėjo sunkiai, atsakydamas, jog viskas pasakyta pačiuose filmuose.
„Pina“ – ne apie filmo režisieriaus Wim Wenders genialumą, o apie Pinos Bausch. 2009 birželį pasaulį palikusios choreografės kūrybą pamatyti būtina, ir tiek. Kad Wenders įterpė gražių interviu ir viską sudėliojo į 3D formatą, tuo geriau.
Lietuviai žino Piną, nes matė Almodovarą
Atradimai
„Vieniša planeta“ rodo du smalsius ir šiuolaikiškus keliautojus, gražuolį Gael Garcia Bernal ir jo panelę, išsiruošusius į kelionę Gruzijoje. Ten juos pasitinka beribė gamta ir žymiai-labiau-mačo-nei-Bernalis gidas. Ir staiga filmo viduryje Bernal pavojaus akimirkoje pasielgia labai nevyriškai: mes ir panelė nustembame, paskui iškart vėl nustembame, ko gi čia nustebome, jeigu tikime vyrų ir moterų lygybe, ir likusią filmo dalį Gruzijoje prasivaikščiojame šoke. O gamta vis dar beribė, rėmindama mus savo „prigimtyje“ – peršasi būtent tokia metafora, nes gamta filmuojama be išlaisvinančio dangaus. Puikus minimalistinis ir provokuojantis filmas apie žmogaus seksualumo prigimtį.
„Tahrir“ – filmas apie Egipto revoliuciją: jį reikėjo sukurti, ir reikia pažiūrėti. Tokių filmų jau yra ir daugiau, bet konkrečiai šis italo Stefano Savona filmas įdomus tuo, kad su revoliucijos dalyviais susipažįstame nuosekliai, bet be įkyraus užkadrinio moralo. Egiptiečiai stebina savo dainomis, entuziazmu ir intelektualiais klausimais: kas toliau? Įkvepiantys įvykiai ir įkvepiantis filmas, kurį tikiuosi, jog išvysime ir Lietuvoje.
„Gėda“ Steve McQueen. Oi kad prikalbėjo apie šį režisierių, sėkmingai debiutavusį filmu „Alkis“, draugai ir artimieji. Tačiau jo „Gėda“, nors formaliai įdomus, yra tikra gėda, apie kurią šalia sėdėjęs draugas pasakė: „Karalius nuogas, ir jo didelis b*bys“. Tikras europietiškas filmas apie Niujorką. Ne tik vaidina europiečiai, lauždami amerikietišką akcentą – Michael Fassbender ir Carey Mulligan, ne tik Niujorko gatvės ir metro neįtikėtinai tušti, bet paprasčiausiai visa seksualinės frustracijos istorija šitame laisvės mieste tiesiog neįsivaizduotina. Fassbender šiaip jau be priekaištų vaidiną šiuolaikinį Kazanovą, kuris negali praleisti nei minutės nenužvelgęs aplinkinių moterų, nepavartęs pornografinių puslapių savo darbo kompiuteryje. Jo sesė, talentinga dainininkė (jos dainavimas filme išties pribloškia) iš jo nori tikrų jausmų, nes jei jau pasaulyje neliko tyros meilės, tai baigsis blogai. Ir baigiasi labai blogai, išties su visomis įmanomomis klišėmis, kokias tik galėjome nuspėti. Aš suprantu, kad smagu, jog McQueen atėjo į kiną iš meno pasaulio ir atsinešė performatyvų stilių, tarsi pasakojimas skleistųsi natūraliai ir epizodiškai, prieš pat mūsų akis. Bet gal visgi neverta tuo pat metu užgriūti visomis to paties naratyvo ir „meninio“ stiliaus klišėmis (ilgi kadrai, klasikinė muzika, moralizavimas)?
http://www.youtube.com/watch?v=arD1Hmjlqag
Irano režisieriaus Asghar Farhadi „Išsiskyrimas“ – subtilus žaidimas su Irane draudžiamomis temomis. O ar per daug subtilus, spręs ateities kartos, panašiai kaip dabar Lietuvoje sprendžiama apie Žalakevičiaus filmus… Istoriją išprovokuoja Simina – ji nori skirtis ir kartu su dukra išvažiuoti iš Irano dėl šviesesnės ateities svetur. O jos vyras Naderas nori pasilikti, nes reikia prižiūrėti Alzhaimeriu sergantį tėvuką. Greitai viskas dar labiau komplikuojasi, nes nauja tarnaitė senelį kuriam laikui palieka be priežiūros, ir pastumta Nadero, netenka savo pačios kūdikio. Visame filme nuolat kartojasi situacijos, kuriose personažai meluoja, prisipažįsta, atranda naują tiesą. Taip pasakodamas gyvenimišką istoriją, režisierius tarsi parodo, kad Irane tvyro netikrumas, veidmainiškumas. Tai maksimali žinutė, kokią gali perteikti režisierius, nenorėdamas būti suimtas, kaip Jafar Panahi ir jo kolegos. „Išsiskyrimas“ jaudina, bet savo pasakojimu taip primena holivudinį „Kramer Vs. Kramer“, kad paradoksaliai suabejoji, ar filmas galų gale ne per daug konvencionalus.
Vietoj išvados
Mačiau ir daugiau blogų filmų Niujorko kino festivalyje, bet kadangi pradėjau susipažinti su režisieriais, apie kuriuos rašau, nebegaliu jų taip atvirai keiksnoti. Tačiau tikiu, kad iki lietuviškų festivalių ateis tik tie gerieji. Džiugi naujiena – „Scanorama“ atsidarys mano festivalio favoritu, Lars Von Trier „Melancholija“.
Komentarai