Taip jau nutiko, kad spalio keturioliktosios vakarą išėjau į gatves linksmybių gaudyti. Tiesa, jau turėjau aiškius tikslus (must attend), taigi tai nebuvo vienišo jūreivio klejonės nepažįstamame krante. TARP festivalis, įsisukęs ir Kaune, tą vakarą žadėjo naujų potyrių ir bičiuliškų performansų.
Pirmiausia užėjau į ex psichūškę, dabar – Kauno dailės akademiją, mitais ir intrigom apipintą erdvę. Ten pristatoma vieno įsimintiniausių, bet, deja, jau mirusio poeto, Lietuvos kultūrinio veikėjo ir psichodelinio vieneto Manto Gimžausko, eilėračiu „Antigravitacinė voruta“ nukalta fotografijų paroda. Organizatorius, bičiulis, Darius Jurevičius subūrė eilę menininkų šiam kilniam socrenginuxui įvykti. Be teigiama prasme šyzovų nuotraukų (smagu, kad sutapo su eilėraščio taktais) buvo vaišinama alumi (netikėta!) ir muzikine improvizacija. Smagiai parėkavo ir estas performansininkas Luulur (o iš pradžių galvojau, kad į šį žmogų bent trumpam įsimetė tikrų tikriausia Amazonių šamano dvasia). Pasivaikščiojame po psichūškę, įkalam alaus ir traukiam toliau – į „Gargarą“.
Estą, deja, praleidžiu (vynas pakeliui užgaišino). Tačiau Kimberley Bianca pasirodymas stačiai nustebina. Mano ausys kartu su smegenimis bando atsiminti, kur anksčiau ją galėjau išgirsti, sieja su Laurie Anderson ir kitomis eksperimentalistėmis. Klausydamas Kimberley, jautiesi lyg šiltą Australijos naktį, įsitaisęs išvalytoje kengūros sterblėje, ir šuokliuojantis nuo Kosčiuškos kalno. Visiems rekomenduoju plačiau pasidomėti šia atlikėja.
Tolesni pasirodymai taip pat kokybiški ir maloniai kutenantys kūno membranas (Robin Bale iš salyno, jau neblogai žinoma Regina). Neseniai atsidaręs underground tipo klubas „Gargara“, panašu, kad turi tas sąlygas, kurios gali pritraukti mases žmonių ir muzikos profesionalus: nebloga akustika, įdomūs sėdimų vietų sprendimai, apskritai didelė, loftinė erdvė. Kol kas, matyt, įsibėgėjimo fazė, mat žmonių daug nebuvo (gal atbaidė kiek poetiška programa?).
Nuvilia paskutinysis pasirodymas – poezijos džemas, teoriškai turintis apjungti tekstus ir muziką (poetai skaito, muzikantai įsijungia). Muzikantai groja sau, skaitytojai skaito sau. Suintriguoja tik Julius Čepukėnas savo sodriu balsu sugebėjęs laiku įstoti ir garsiai (girdimai) paūbauti.
O kas dar nesilankė TARP‘e, skubėkite, nes geri renginiai, kaip ir save gerbiantys lokomotyvai, šikančių nelaukia.
www.tarpfest.lt
Daugiau foto iš Kauno.
Komentarai