Uždarymas
Spalio 2 dieną, sekmadienį, „Skalvijoje“ dar suksis keturi festivalio filmai, tačiau oficialiai dokumentikos šventė baigėsi šeštadienį: Mindaugo Survilos filmu „Stebuklų laukas“ ir Baltijos šalių dokumentinių filmų konkurso laimėtojų apdovanojimu. Iš dvylikos pretendentų tarptautinė žiuri išrinko tris geriausius. Šiais metais žiuri sudarė dokumentinio kino specialistas iš Danijos Tue Steen Mülleris, režisierė ir aktorė iš Gruzijos Nino Kirtadzé (pagrindinėje programoje buvo rodomas jos filmas „Šis tas apie Gruziją“) bei prodiuserė iš Bosnijos ir Hercegovinos Irena Taskosvski. Konkursinė programa buvo bene stipriausia per visą festivalio istoriją, dar spaudos konferencijoje buvo prasitarta organizatorių. Kitą vertus, gana greitai išryškėjo lyderiai. Jau nekalbant apie tai, jog dar neprasidėjus konkursui festivalio užkulisiuose buvo tariamas vienintelis žodis – „Barzakh“. Konkursui įsibėgėjus nebeliko nieko kita, tik pripažinti Manto Kvedaravičiaus juostos stiprybę.
Mantas Kvedaravičius ya pirmasis lietuvis, VDFF konkurse laimėjęs pirmąją vietą. Įteikdamas Kazickų šeimos fondo įsteigtą piniginį prizą, žiuri pirmininkas T.S. Mülleris pabrėžė, jog „Barzakh“ tęsia lietuvių dokumentinio kino tradiciją, kur pagrindiniu ir stipriuoju elementu išlieka vaizdu paremta kino kalba. Mülleris paragino visai ne iš kino pasaulio atėjusį, archeologijos ir kultūros antropologijos mokslus baigusį Mantą Kvedaravčių toliau kurti dokumentinį kiną, o režisierius savo ruožtu prisipažino – žiūrovų reakcijos, dėmesys, jaučiamas atgalinis ryšys verčia tai daryti ir toliau.
Antroji vieta atiteko latvio Roberts Rubīns juostai „Kaip gyveni, Rudolfai Mingai?“. Šis sprendimas, kaip ir kiti, išties nebuvo jokia staigmena. Berniuko Rudolfo ir kunigo bendravimo istorija sužavėjo žiuri narius. Atsiimdamas apdovanojimą režisierius patikino – Rudolfas jau turi tikrą filmavimo kamerą. Trečiąją vietą laimėjo „Šeimos instinktas“. Irena Taskovski gyrė latvių režisieriaus Andrio Gaujos ir operatoriaus Aleksandrs Grebņevs duetą. Anot jos, kūrėjai sugebėjo mūsų dažnai nepastebimų žmonių žiaurioje, sukrečiančioje kasdienybėje įžvelgti nemažai žmogiškumo.
Tokio, kokį užfiksavo ir Mindaugas Survila uždarymo filme „Stebuklų laukas“. Ketverius metus kurta dokumentinė juosta apie Budos miške, netoli sąvartyno, gyvenančius (gyvenusius) žmones teikia vilties, jog į lietuvių dokumentinio kino „lauką“, ir visai iš šalies (šį kartą – gamtos mokslų srities), ateina naujų įdomių kūrėjų. Nors vietomis režisūriniai žingsniai dar kiek netvirti, maži kinematografiniai stebuklai Mindaugo Survilos kamerai jau atsiveria…
Tuo tarpu organizatoriams linkiu sveikos ir sėkmingos lulčeviškos hipertimijos ir kitais metais rengiant teisingą ir pasiteisinantį Vilniaus dokumentinių filmų festivalį.
Aštuntoji diena su Rudolfu Mingu
Būna atvejų, kuomet, rodos, užtenka pakreipti kamerą į reikiamus žmones, o visa kita atsitiks savaime, t.y. nejučia rasis unikali medžiaga dokumentikai. Geriausia, jei tie žmonės – dar vaikai. Ekrane jie neretai tampa puikiai pasiteisinančiu režisūriniu „koziriu“. Panašiai atsitiko latvių režisieriui Roberts Rubīns. Konkursinės programos filmo „Kaip gyveni, Rudolfai Mingai?“ protagonistas, trylikametis Rudolfas yra dėkingas atvejis, būtent tas „reikiamas“ žmogus.
… Rudolfas naiviai žavisi kinu. Renka plakatus, turi DVD filmų kolekciją bei pats kuria siaubo filmus, karpydamas ilgas popieriaus juostas ir ant jų paišydamas kraupias, pilnas žiaurumų, kraujo scenų istorijas. Vėliau palėpėje per paprastutį projektorių, ir čia pat balsu įgarsindamas, savo primityvų „kiną“ rodo šeimos nariams, nors dažniausiai – jo aplankyti ateinančiam miestelio kunigui. Pastarąjį žavi ir kartu truputį neramina Rudolfo istorijos, vidinis pasaulis, kuriame berniukas slepiasi nuo įpareigojančios aplinkos – pianino pamokų su mama, namų ruošos darbų, mokyklos. Kunigas tarsi atstoja nežinia dėl kokių priežasčių filme neparodomą berniuko tėvą (paliko šeimą?), kuriam, kaip Rudolfas prasitaria, sūnaus veikla atrodo betikslė. Jis kalbasi su berniuku, stengiasi jį suprasti, leidžia jam atsiverti, neprikišamai supažindina jį su biblinėmis istorijomis, moko į tam tikrus dalykus pažvelgti kitaip, galiausiai pasiūlo sukurti filmą apie Samsoną ir pademonstruoti jį miestelio bažnyčioje. Operatorius Uldis Jansis itin jautriai fiksuoja jųdviejų pokalbius, kamera organiškai reaguoja į bendravimo niuansus.
Filmas subtiliai „apeina“ tam tikras temas, daug ko neįvardindamas, prikišamai neaiškindamas: kad ir Rudolfo intravertiško, kartu ūmaus, nesukalbamo elgesio, panašėjančio į autizmą. Tas iš kadrų sklindantis natūralumas ir yra didžiausia juostos vertybė. Ir tik paskui galima prikišti iliustriatyvią muziką (Rudolfo ir jo brolio su seserimi mini konflikto dėl flomasterių epizode) ar kabinėtis prie kai kurių scenų. Pavyzdžiui, kada išties filmo eigoje svetimkūniškai nuskamba ir lieka pleventi ore režisieriaus (operatoriaus?) Rudolfui užduotas klausimas: „Kaip tu įsivaizduoji savo mirtį?“. Laimei, toliau paspekuliuoti šia tema su vaiku autoriai nesusigundė.
Šeštoji diena: Baltijos fronte nieko naujo
Konkursas įsibėgėjo, bet išskyrus „Barzakh“ ir „Šeimos instinktą“ kol kas rimtų pretendentų į prizininkus nesimato. Estų režisierių dueto, Andres Maimik ir Kaidi Kaasik, ir latvės Ilzes Ramāne filmų objektai išties dėkingi ir įdomūs, tačiau stinga išmoningesnės kino kalbos, kuri juostas išvaduotų iš televizinių reportažų stiliaus ir paverstų, skambiai tariant, Kinu.
Estų autoriai filme „Kuku: aš išliksiu“ gana kruopščiai kuria garsaus kino aktoriaus Arvo Kukumägi portretą. Kuku, tokia jo pravardė, jau savaip charizmatiškas, todėl į jį ekrane žiūrėti įdomu: jis impulsyvus, nenuspėjamas, į kraštutinumus linkęs žmogus (juokiasi, staiga verkia), kaip linkęs ir į jo karjerą bei asmeninį gyvenimą griaunantį alkoholį. Kova su šia priklausomybe yra dokumentinės juostos pagrindinė tema. Ir čia jau prieš autorių valią „Kuku: aš išliksiu“ mintyse pradedi lyginti su „Katka“. Juolab kad Kuku filmuojamas taip pat netrumpą laiką (titrai fiksuoja metus, mėnesius), žiūrovai stebi jo pakilimus ir nuopolius. Žinoma, Trestíkovos ir estų dueto „kalibrai“ nevienodi, ir lyginimo principas nebūtų sąžiningas. Bet visgi: čekų režisierės filmas turi struktūrą, kino kalba – savas metaforas, tuo tarpu tokia paranki estiškos juostos medžiaga dėliojama itin paprastai, montažinės sandūros, perėjimai tarp scenų – vangūs, monotoniški. Filmo pristatyti į festivalį atvykę kūrėjai prasitarė turėję išties daug filmuotos medžiagos, ir būtų galėje papasakoti ne vieną spalvingos asmenybės istoriją. Pats Kuku vienoje scenoje tikina, jog mažai kas jį pažįsta, jis turi daugybę kaukių. Viena kita kaukė per filmą buvo trumpam skaudžiai nuplėšta, bet nykoko bendro dokumentinės juostos įspūdžio neišsklaidė.
Latviškame „Močiučių chore“ (beje, prodiusuotame ir lietuvių kino studijos „Nominum“), kaip sufleruoja pavadinimas, stebime garbingo amžiaus ponių choro kasdienybę. Vieną kartą per savaitę vykstančios repeticijos, išvykos koncertuoti, Dainų šventės skaidrina nuobodžias damų dienas ir, kaip teigia viena herojė, suteikia tokį svarbų reikalingumo jausmą. Ilzes Ramāne kamera fiksuoja ne tik be komiškų situacijų nepraeinančias choro repeticijas (vieni įdomiausių juostos kadrų), bet išklauso kelių pašnekovių istorijas apie jaunystės meiles, kovą su senatve ir vienišumu. Vienos Ramāne herojės autoironiškai pasakojama gyvenimo istorija laisvai galėjo užpildyti visą juostos valandą. Neabejoju, linksma močiutė dar būtų turėjusi ką papasakoti iš savo jaunystės „aukso fondo“. Žinoma, pro komiškus epizodus prasimuša ir dokumentinės juostos išvadinė tiesa. Į anketos klausimus apie choro veiklą atsakinėjanti močiutė prie klausimo „Kaip manote, kodėl Latvijoje tiek daug senjorų chorų?“ trumpam stabteli, mobiliuoju telefonu pasitaria su kolege ir įrašo: „Nes Latvijoje labai daug vienišų senų žmonių“. Štai tokia juostos „žinutė“, a priori nuspėta dar prieš seansą.
Penktoji diena: Retoriniai klausimai
Andrejaus Paunovo retrospektyvą užbaigė naujausias jo filmas „Berniukas, kuris buvo karalius“, kurio, kaip teigė prieš seansą kelis žodžius apie režisierių ir jo kūrybą taręs Audrius Stonys, šiuo metu laukia daugelis festivalių. Bulgarija kino žemėlapyje – naujai atrandama teritorija, po truputį, matyt, užimanti pastaraisiais metais tokios populiarios Rumunijos vietą. Kada/ar ateis laikas ir Lietuvai?
Naujausios juostos protagonistas – buvęs Bulgarijos karalius Simeonas II. Šį titulą jis gavo būdamas šešerių metų, tačiau greitai po Antrojo pasaulinio karo, šalyje valdžią perėmus komunistams, kartu su šeima turėjo trauktis į užsienį ir tik po penkiasdešimt penkių metų grįžo į gimtąją Bulgariją ir tapo jos ministru pirmininku. Neeilinė, įspūdinga epopėja. Tik Paunovui, žinoma, įdomi ne tik Simeono asmenybė. Kaip kiti, taip ir šis filmas – daugiasluoksnis. Karaliaus portretą keičia Bulgarijos istorijos puslapiai. Nuo monarchijos, komunistinio iki šiandieninio valstybės veido. Vėl prabyla paprasti žmonės, vėl neapsieinama be autoriui tokios būdingos ironijos. Pavyzdžiui, komunizmui prijaučiančios grupelės susirinkimo ankštoje daugiabučio virtuvėje scena, kuomet aptariamas neatidėliotinas tikslas – nieko neveikiantį, po grįžimo tik „vagiliaujantį”, skurdinantį šalį Simeoną ištremti atgal. „Kas už, pakelkite rankas“, – ragina pirmininkas, ir akivaizdžiai ne itin entuziastingai nusiteikę penki piliečiai duoda sutikimo ženklą. Matyt, tik Paunovo filmuose išvysi tokių absurdo ir rimtos potekstės derinių.
Tarsi netiesiogiai režisierius visgi tiksliai atlieka visuomenės skerspjūvį, atverdamas skaudulius, dar tvinkčiojantį komunistinį pulsą, demaskuodamas žmonių veidmainiškumą, prisitaikėliškumą. Visa tai daro su gera humoro doze, komiškumu. Gėlių puokštėmis, skandavimais sveikintas grįžęs karalius, jau po kelerių metų žurnalistų spūstyje atsakinėja į nepatogius klausimus apie nesėkmingą savo kaip šalies premjero karjerą. Ir, atrodytų, nesvarbu: buvę komunistiniai vadovai ar kažkada dievintas Simeonas – „Bulgarijos karalystėje kažkas supuvę“. O prisiminus įžanginį konditerių gaminamą Simeono stabuką, tiktų perfrazuoti ir kitą posakį – „autoritetų galvos šokoladinės“.
Tiesa, ramybės neduoda mintis, jog pokomunistinių šalių situacija kine (videomene, dailėje, literatūroje – taip pat) šiandien tampa itin paklausia „preke“ Vakaruose (jei vis dar laikysimės šios geografinės/politinės dichotomijos). Kol kas, matyt, nieko bloga, tačiau nesinori per didelio menininkų piktnaudžiavimo Vakarams dar egzotiška tema. Laimei, Andrejaus Paunovo dokumentikai tai negresia: jo filmuose visuomet atsiranda ir „kitų istorijų“.
Pamenu, 2008-aisiais metais pasirodęs čekės Helenos Trestíkovos filmas „René“ mane paliko be žado. Principas filmuoti protagonistą dvidešimt metų, stebint, kaip keičiasi, ritasi į dugną jo gyvenimas, atrodė originalus, dokumentikoje dar nepatirtas. „Katka“ išties mažai kuo skiriasi. Tik jeigu René Plásilui visą gyvenimą nepavyko ištrūkti iš maršruto „Laisvė-Kalėjimas“, tai mergina Katia kapstosi beviltiškame narkotikų liūne, nuoširdžiai pasižadėdama nutraukti vartojimą, bet klimpdama dar giliau. Time-lapse kinematografijos principą (herojų filmuoti labai ilgai) režisierė jau išbandė, žiūrovas patyrė, o ir tematikos prasme „Katka“ mažiau paveikesnė.
Trestíkova filmuoja merginą keturiolika metų, jos istoriją simboliškai, bet kiek prikišamai, įrėmindama scenomis su veidrodžiu. Filmo pradžioje devyniolikmetė Katia palieka terapijos centrą (vartoti narkotikus pradėjo nuo šešiolikos metų), optimistiškai žvelgia, gražinasi prieš veidrodį, o finale, su draugu ir jos vaikelio tėvu lindėdama neaišku kokioje pašiūrėje ir apsvaigusi nuo dozės, žvilgteli į savo atvaizdą aprūkusio veidrodžio šukėje. Žinutė aiški, Katkos veidas išduoda viską. Ir tai ne vienintelis pasikartojantis motyvas. Dar yra scenos su vandeniu. Pirmą kartą mergina palenda po fontano srove, vėliau – pasineria į sraunų upelį. Kad ir koks gaivinantis būtų vanduo, o žiūrovas pagaliau įtikėtų šviesesne Katkos ateitimi, ši simboliška tėkmė nėįstengia nuplauti „egzistencinio purvo“. Ir galiausiai į trečią kartą juostoje fiksuojamą vandenį Katka nebepasineria, tik stebi purviną upės srovę.
Trestíkova nesistengia kreipti Katkos gyvenimo kita linkme, prieš srovę. Tik paklausia, ką ji ketina daryti arba paragina heroję aplankyti savo dukrelę globos namuose, štai ir viskas. Tačiau ar galėtų pakreipti, ar įmanomas panašus judesys dokumentikoje? Filmuojamojo atžvilgiu režisierės pozicija išlieka trikdančiai objektyvi, kelianti etinius ribos, kurią galima ir kurios nevertėtų peržengti dokumentikos žanre, klausimus. Reikia tikėti, „rankraščiai nedega“, ir po kelių metų išgirdusi filme finalinį motinos atsiprašymą, Katkos dukra Teresa galbūt jai atleis…
Ketvirtoji diena: Šunys, Mocartas ir kitos istorijos
Prieš metus VDFF konkursinė programa rodė estės Moonikos Siimets „Pasaulio čempioną“, o šiais metais – „Mados šunis“. Puikiai matyti, jog jaunos režisierės braižas dar nesusiformavo: abu dokumentiniai filmai stokoja stilistinių sprendimų, nors pasirinkti objektai – gana įdomūs. „Pasaulio čempione“ stebėjome Pasaulio senjorų sporto čempionatui kruopščiai besiruošiantį senuką, o nauja juosta rodo kišeninius šuniukus bei jų šeimininkes. Jos mažiesiems augintiniams siūva specialius kostiumus, šuneliai turi atskirą rūbų kolekciją, jiems rengiami gimtadieniai, kepami tortai, jie dalyvauja grožio konkursuose ir net rengiamos jų vestuvės. Žodžiu, žmonių absurdui ir infantilumui ribų nėra.
Bet, kaip ragina ir filmo aprašymas, žvelk giliau: tai ne tik istorija apie keistus šeimininko ir augintinio ryšius. Tik gilios potekstės čia visgi nėra, juostos ištarmė akivaizdi. Ji netiesiogiai nuskamba, kuomet grožio konkurse vienos iš šeimininkių žurnalistas pasiteirauja, ar toks perdėtas rūpestis šuniuku nėra nerealizuotas troškimas turėti savo vaikų. Kitais žodžiais tariant, ar visas šis karnavalas nėra tam tikra atvirkštinė jausmų, įgeidžių sublimacija. Faktas, jog viena filmo herojė išsiskyrė su vaikinu po šešerius metus trukusios draugystės ir su popinamu šuneliu išsikėlė gyventi pas draugę, į šį klausimą lyg ir atsakytų teigiamai. Tik gaila, Siimets visą situaciją formuluoja ganėtinai tiesmukai. Įsivaizduokite: epizodas jųdviejų namuose (dar prieš skyrybas) – mergina krapštinėjasi prie jorkšyro terjero šukuosenos, tuo tarpu draugas gulinėja ant sofos ir spokso į televizorių, vėliau kamerai tardamas maždaug tokius žodžius: „Pirma prieštaravau jos norui, bet paskui susitaikiau“. Kokios buvo tikrosios išsiskyrimo priežastys, žino tik patys herojai. Nors filmo autorė nori įteigti – kišeninis šuniukas prie to prisidėjo ne ką mažiau. Arba, atvirkščiai, augintinis buvo dar žymiai anksčiau nerealizuotų dviejų jaunų žmonių jausmų išdava.
Panašios mintys trumpam suraibuliuoja filmo paviršiuje, bet greitai pradingsta. O greičiau televizinę žurnalistiką primenantis juostos braižas „Mados šunis“ greitai nugramzdina į užmarštį.
Jei Aloyzo Jančoro „Mocarto obuoliai“ (konkursinė programa) iš pirmo žvilgsnio pasirodo itin griozdiškas ir padrikas bandymas sukurti kinematografinį dirigento, profesoriaus, Nacionalinės premijos laureato Sauliaus Sondeckio portretą, kas minutę medžiaga kristalizuojasi į gana išbaigtą rezultatą. Gaila, neapsieita be iliustratyvumo. Pavyzdžiui, už kalbinamojo nugaros besidriekiantis išdegęs Kuršių Nerijos miškelis. Sondeckis pasakoja apie nuoskaudas, kuomet buvo išardytas jo suburtas Lietuvos kamerinis orkestras, apie mokinių išdavystes, gretinamas su bibliniais siužetais, o antrame plane – ugnies pakirstos pušaitės. Galima buvo išsiversti ir be to. Režisierių akivaizdžiai žavi Sondeckio asmenybė. Šis žavėjimasis, pagarba vietomis tokia didžiulė ir monumentali, kaip tie bažnyčių, kuriose koncertuoja orkestrai, sklautai su spalvingomis freskomis ar beveik visą filmo laiką užpildanti, perteklinė klasikinė muzika. Spalvingumo, netikėtų štrichų protagonisto portrete kiek pritrūko. O galimų kelių pasakojamai istorijai buvo atverta nemažai. Pasirinktas atsargesnis. Negalima Jančoro nepagirti už panaudotą archyvinių kadrų gausą (įdomūs epizodai su Ispanijoje filmuotu Mstislavu Rostropovičiumi Sausio 13-osios metu), garbingais pašnekovais (Gidonas Kremeris, Petras Geniušas), skoningai įkomponuotas fotografijas (gaila, viena kita nesmagiai pasikartoja). Tačiau kodėl reikėjo filmą dubliuoti angliškai (užsienio žiūrovui)? Ir jei jau pasirinktas toks sprendimas, kodėl nesilaikoma jo iki galo: rusiškai prabilęs profesorius Borisas Zacharas staiga nebeįgarsinamas? O ir lietuvių kalba pro angliškai kalbančio pasakotojo žodžius už kadro prasimuša kaip nereikalinga kakofonija. Tokie iki galo neapgalvoti techniniai dalykai išties blaškė dėmesį.
Penktą valandą popiet vėl buvo gera sugrįžti į Bulgariją, Andrejaus Paunovo pasaulį filme „Bėdos dėl uodų ir kitos istorijos“. Vienintelė šalia Dunojaus įsikūrusio Belenos miestelio gyventojų bėda, kaip teigia pirmoji filmo pavadinimo pusė bei įžangoje prabilę žmonės, yra uodai. Tačiau už įkyrius vabzdžius ne ką svarbesnės, o žiūrėdamas įsitikini – svarbiausios – „kitos istorijos“: statybos darbų pabaigos taip ir nesulaukianti atominė elektrinė, nedarbas, miestelį kaustanti stagnacija ir nuobodulys, dar gyva atmintis apie kaimynystėje buvusią komunistinę koncentracijos stovyklą, joje tarnavusius žmones. Viena jų – už tenai įvykdytą tyčinę žmogžudystę nuteista Julija Ružgeva. Jos istorija fragmentiškai įsiterpia į kitų pašnekovų kalbas, kol pabaigoje virsta pagrindiniu ir skaudžiu filmo akordu. Negali nesigėrėti tuo, kaip Paunovas struktūruoja filmus. Rodos, į visas puses išbarstytos skirtingų herojų istorijos, galiausiai įtikinamai susidėlioja į jautrų miestelio paveikslą.
Trečioji diena: (Ne)matomi herojai
Šiandien oficialiai prasidėjo jau ketvirtus metus VDFF rengiamas Baltijos šalių dokumentinių filmų konkursas. Pirmas kandidatas į prizininkus – jauno latvių režisieriaus Andrio Gaujos filmas „Šeimos instinktas“. Kad Baltijos šalių kūrėjai stipriai užsiangažavę socialines problemas gvildenančia dokumentika, buvo matyti ir buvusiuose festivalio konkursuose („Džonatanas iš Australijos“, „Naujoji karta“ ir kt.). Degradavęs kaimas, ant skurdo ribos gyvenančios daugiavaikės šeimos, vienišos motinos, apleisti vaikai, maištaujantys paaugliai su virtine problemų, manau, dar ilgai domins dokumentininkus. Tik ne visada iš „dugno“, visuomenės paribių traukiamos istorijos įtikina, atrodo originalios: čia jau autorių meistriškumo, patirties, pozicijos filmuojamos medžiagos atžvilgiu klausimai.
Gaujos pozicija – iš labai arti stebėti atokiame Latvijos kaime gyvenančios Zandos gyvenimą. Kartu su operatoriumi Aleksandrs Grebņevs režisierius apsigyvena vienišos motinos, jos kaimynų griūvančiose trobose, filmuoja jų komplikuotus, iškreiptus santykius, tamsiąją prigimties pusę. Kamera „prilipusi“ prie savo herojų, neretai atsidurianti paties veiksmo, dažniausiai išgertuvių ir jas sekančių muštynių, centre. Tai išties vietomis šokiruoja. Režisierius viename interviu prasitarė filmavimo metu ilgai savęs klausęs, kodėl visa tai daro, kodėl yra šiame chaose ir destrukcijoje, kaip išlaikyti ribą nesikišant, bet kartu būnant viso veiksmo epicentre. Tai buvo didžiausias iššūkis jaunam režisieriui ir jo operatoriui. Su tuo jie neblogai susidorojo, nors akivaizdžių surežisuotų sprendimų filme – nemažai. Kad ir tas Zandos su vaikais sprukimas atgal į kaimą iš jai socialinių darbuotojų pasiūlyto buto. Toks išties „išmąstytas“ epizodas. Kaip „išmąstyta“ atrodo ir visa dokumentinės juostos, it melodramos, struktūra: filmo pradžioje Zandos brolis ir jos vaikų tėvas Valdis išvežamas į kalėjimą, o pabaigoje jo grįžimo scena paraleliai montuojama su Zandos paskubomis klojama jų bendra lova, kur visą laiką, kol jo nebuvo namuose, gulėjo svetimi žmonės. Neblogas suspensas. Kiek paradoksalu, bet būtent tokie režisūriniai sprendimai „Šeimos instinktą“ gelbėja iš panašioms juostoms būdingo tik anemiško, neiškalbingo degraduojančios, antiestetiškos provincijos juostose įamžinimo.
Manto Kvedaravičiaus „Barzakh“, kito konkursinės programos filmo, išeities taškas, rodos, panašus – atidžiai, per daug nesikišant, stebėti Čečėnijos kaimą, jo gyventojus ir nesibaigiančiu laukimu paženklintą jų kasdienybę. Tačiau lietuvio filmo ritmas lėtas, tonas santūrus, nors giliai pilnas užslopinto nerimo, dirglumo. Skirtingai nei latvių režisierius, Mantas Kvedaravičius atsargus su žmonių emocijomis. Kamera verčiau nusisuks nuo pravirkusios moters nei atvirai demonstruos jos liūdesį. Daugelio dalykų nerodymas čia „sukimba“ ir su pagrindine tema – dingusiais, nesančiais žmonėmis – ir su tuo, kaip ji skleidžiasi filmo metu. Kitaip tariant, vieno ar kito dalyko neparodymas ekrane, nekalbėjimas apie jį filmo eigoje sukuria nesaties įspūdį, kurį vietiniai ir vadina barzakh – tarpine žeme, būsena tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių. Viena moteris tai pavadina veidrodžio atspindžiu, kažkuo, kas yra ne čia. Maldai sudėti tušti delnai, apleisti rūsiai, kur buvo kankinami belaisviai, keistų it antkapis monolitų dykra, scenos po vandeniu, iš ten filmuojamos žmogaus pėdos ant ledo (paties žmogaus nerodant), vakarų sutemų apgaubto tylaus kaimelio vaizdas, ar kameros per veidrodį filmuojama kenčianti motina – šios scenos organiškai ir formuoja Nesaties/Nebuvimo būseną. Tai gerai apgalvotas, vykęs ir neperdėtas režisieriaus ėjimas. Tai, kaip Mantas Kvedaravičius išlaviruoja nelengvos temos labirintuose, nenuslysdamas į politikavimą (o lengvai galėjo), rodo jo tvirtą, stoišką poziciją. Stipru.
„Noriu kurti filmus ir šiuo metu Bulgarija yra geriausia vieta tai daryti. Visa sumaištis, skausmas, humoras ir absurdas – turi viską, ko tik įsinori. Gyventi besikeičiančioje, o ne senoje ir tvarkingoje, šalyje intriguoja žymiai labiau“, – viename interviu teigia šių metų retrospektyvos režisierius bulgaras Andrejus Paunovas. Į šią kintančią, sovietinį jungą pamažu nusimetančią šalį Paunovas žvelgia jautriai, bet neverkšlenančiai, su neslepiamu humoru ir sąmoju.
Iš sąstingio, inertiškos, (po)sovietinės, kasdienybės bundančių ir atsiduriančių pasirinkimo kryžkelėje žmonių situacija puikiai atsiskleidžia paraboliškame, groteskiškame septynių minučių animaciniame filme „Trys seserys ir Andrejus“, o socialistinio idealistinio patoso, santvarkos satyrą matome trumpametražiame science-fiction filme „2000: Dokumentinė fantastika“. Visgi geriausias iš trumpųjų Paunovo filmų man pasirodo vos dvi minutes trunkantis „Liusė Cak Cak“. Jame jau galima užčiuopti tą paunovišką žingsnį, istoriją pasukantį netikėta linkme. Moteris Liusė greitai ir fragmentiškai (net nespėji įžiūrėti veido) su kino pliauške pracaksi visas dvi minutes. Staiga pabaigos titruose pateikiama trumpa informacija apie jos dabartinį gyvenimą ir „indėlį“ į kiną: gyvena Sofijoje, turi šunį ir naują tatuiruotę, o per visą karjerą jos atvaizdas buvo užfiksuotas daugiau nei 700 km juostos. Visuomet buvusi nematoma, grynai techninė kino darbuotoja, Liusė „ištraukiama“ iš kino archyvo tamsos, tampa dokumentikos objektu, tikrąja heroje (visi „mes esam dokumentika“). Žavus Paunovo konceptualumas.
Nuolat jaučiamą kino juostos ekrane nostalgiją nuramina begalėje tarptautinių kino festivalių rodytas ir apdovanotas Andrejaus Paunovo pirmas ilgametražis filmas „Georgijus ir drugeliai“ apie psichinę negalią turinčių vyrų globos namus. Panašių institucijų rodymas kine tebėra savotišku tabu, bet Paunovas stebėtinai lengvai, suvaldytai, neforsuodamas susidoroja su medžiaga. Ir vėl – paunoviškas istorijos posūkis. Kuomet žiūrovas veik susitaiko, jog matys scenas iš pacientų dienų, filmas „pervirsta“ į globos namų direktoriaus Georgijaus Lulčevo ir jo svajonių (ne)įgyvendinimo istoriją. Vienas po kito keičiasi ir žlunga verslo planai, o Georgijus vis nepasiduoda ir stengiasi pagerinti globos namų situaciją. Ir Georgijus, ir Paunovas savaip optimistai. Nors visuomenė dar sukasi sovietiniuose sraigtuose, jie bando priešintis – Georgijus hipertimiškai imdamasis naujos veiklos, Paunovas – kurdamas štai tokius dokumentinio kino aukso grynuolius.
Antroji (ne)realybės diena
Specialioji šių metų VDFF programa vadinasi „(Ne)realybės dokumentika“. Žinoma, apie žmogų, kaip teigia organizatoriai, bet labiau – apie jo sukurtus pasaulius, kurie tapo arba po truputį tampa neatskiriama mūsų gyvenimo dalimi.
Vokiečių režsierės Juliane‘os Grossheim „Komuno vaikai“ pasakoja apie garsiąją menininko Otto Mühlio eksperimentinę socialinę-meninę Frydrichshofo komuną, o dar tiksliau, apie joje gimusius ir gyvenusius vaikus. Mühlis buvo skandalingas austrų menininkas, provokatorius, priklausęs 7-8 deš. aktyviai meno scenoje veikusiai „Vienos akcionistų“ grupei, jungusiai kūrėjus Hermanną Nitschą, Günterį Brusą ar kiek nuosaikesnį labiau žinomą kaip avangardinių filmų režisierių Kurtą Kreną. Beje, pastarasis nufilmavo daugelį akcionistų performansų, hepeningų ir akcijų, maisto produktuose besivoliojančiais nuogais kūnais, nevaldomomis emocijomis, transgresyviais ritualais šokiravusių tuometinę visuomenę. Pati komunos idėja buvo paremta bendra nuosavybe (nesvarbu, ar tai daržovių laukas ar žmogaus kūnas), bendrai kuriamu menu, nevaržomu seksu, tradicinės šeimos idėjos atmetimu (vaikai buvo atskiriami nuo motinų ir auginami bendruomeniškai). Mühlis buvo didysis komunos demiurgas, Tėvas, diktatorius, kol ilgainiui utopija išsigimė, o Mühlis buvo nuteistas spetyniariems metams kalėjimo už vaikų išnaudojimą. Dokumentinio filmo herojai, menininko vaikai, pasakoja savo ne itin malonias patirtis, išgyvenimus, prisiminimus apie šį (ne)realybės pasaulį. Matome, kaip susiklostė jų gyvenimai, ką jie veikia dabar, kaip bando kovoti (arba ne) su vis dėlto giliai viduje „įsišaknijusia“ mühliška ideologija. Ši gana tradicinė „kalbančių galvų“ dokumentika pirmiausia įdomi pažintiniu aspektu (apie akcionistus, jų meną, patį Mühlį), o kartu verčia mąstyti apie bet kokias totalitarizmo formas, fanatizmą, netradicines (be abejo, ne tokias radikalias) pedagogines praktikas, vis labiau populiarėjančias ir Lietuvoje. Be to, paliečiamas ir amžinai aktualus, kūrėjams, meno teoretikams, kritikams ramybės neduodantis klausimas: ar vertinant meno kūrinį, įmanoma/reikia/svarbu visiškai atsiriboti nuo jį sukūrusio menininko asmenybės? Mühlio vaikai atsiriboti negali. O jūs?
Pagrindinėje programoje rodoma šveicarų autorės Jacqueline‘os Zünd juosta „Labanakt niekam“ visai kitokia. Yra keturi skirtinguose pasaulio kampeliuose (Ukrainoje, JAV, Burkina Fase ir Kinijoje) išsibarstę ir kenčiantys tą pačią, nemigos (insomnijos), problemą, herojai. Vieną po kito, dažniausiai už kadro, girdime asmeniškus, intymius jų atsivėrimus apie šią keistą nuolatinę budrumo būseną, jausmą, kuomet, anot vienos iš herojų, gyveni savotiškame fantazijos, o kito žodžiais tariant, vaiduoklių pasaulyje. Tik režisierei visai neįdomios kiekvieno iš herojų nemigos priežastys, ji neanalizuoja šios problemos, neformuluoja išvadų: tai ne socialinė, analitinė, žurnalistinė dokumentika. Netgi pats žanrinis apibrėžimas diskutuotinas – pradžios titruose herojai pristatomi kaip vaidinantys (starring). Žiūrint greitai užsimiršti, ribos tarp dokumentinio ir vaidybinio kino lengvai išsitrina.
Filmo įtaiga gimsta ne iš pasakojamų istorijų, bet vaizdų, kurie vienu metu yra ir stiprioji, ir silpnoji filmo pusė. Didžiausias nuopelnas tenka meistriškai nakties scenas skirtinguose miestuose nufilmavusio operatoriaus Nikolai von Graevenitzo (kino festivalio „Planete Doc“ apdovanojimas už operatoriaus darbą) ir melancholiško, meditatyvaus garso takelio autoriaus Marcelio Vaido duetui. Kiekvienas kadras itin preciziškas, kompoziciškai apgalvotas, vizualus, žavi stambieji ir bendrieji planai, įstabūs kameros rakursai, darbas su šviesa ir šį tobulą estetiškumą per visą filmą lydinti muzika. Bet kai viso filmo metu matai ir girdi tik tai, nori nenori susimąstai apie spekuliatyvius mechanizmus ir pretenziją. Pastarosios atžvilgiu nesu nusistatęs prieš (kinas be pretenzingų sprendimų būtų tik nykūs judantys vaizdai), tačiau išlaviruoti tarp santūraus gero skonio ir perteklinės estetikos – irgi menas. Daugeliui „Labanakt niekam“ kadrų stigo „turinio“. Ir tai ne tik šio filmo problema. Panašios tendencijos puikiai jaučiamos šiandieniniame kine. Lyg iki tobulybės „šlifuodami“ filmo formą, režisieriai neapsižiūrėdami nubrauktų ir jo turinį. O atvejų, kuomet forma tampa iškalbingesnė už bet kokius/bet kiek žodžių, ar kuomet tarp formos ir turinio galima drąsiai dėti lygybės ženklą, kine pasitaiko vis rečiau.
Atidarymas
8-ojo Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF) logotipe puikuojasi penki žmonių siluetai, kuriems vietoje akių – objektyvai. Šį piešinį lydi šiųmetinis festivalio šūkis „Mes esam dokumentika“.
Vargu, ar kiekviename mūsų slypi potencialūs dokumentikos kūrėjai, nors vienas pagrindinės programos filmas „Gyvenimas per vieną dieną“ savotiškai bandys įrodyti priešingai, tačiau neabejoju – mūsų visų kasdienybės gali virsti vertais dėmesio dokumentiniais filmais. Kaip visad, taip ir šiais metais filmų centre – žmogus. Nuo sąvartynuose gyvenančių benamių, pamiršto aktoriaus, vienišo imtynininko iki pasaulinio garso mados dizainerio, eksperimentinio kino kūrėjų ir net monarcho. Visus juos bus galima „sutikti“ tradicinėse VDFF programose: pagrindinėje, specialiojoje, retrospektyvos ir konkursinėje. Tikiuosi, visų akys-objektyvai jau krypsta į vienuoliką dienų (rugsėjo 22 – spalio 2) vyksiančią dokumentikos šventę. Tuo tarpu ORE jau pradeda dalintis įspūdžiais.
Sausakimša „Skalvijos“ kino centro salė, anšlagas, pasieniais išsirikiavę ir veik po pat ekranu susėdę žiūrovai. Tokia dokumentikos ištroškusių žmonių grūstimi prasidėjo VDFF. Jį atidarė, jau ne pirmą kartą, naujausias kartu su Latvija ir Gruzija kurtas Audriaus Stonio filmas „Raminas“. Režisieriaus darbų visuomet lauki su nekantrumu ir, tenka pripažinti, vis didesniu nerimu: paskutinieji dokumentikos kino meistro filmai kėlė nemažai klaustukų. Matyt, savotiškas atsargumas susijęs su pasikeitusia/besikeičiančia Stonio filmų stilistika. Prisiminus ankstesnių filmų įspūdingus „skraidžiojančios“ kameros rakursus, netikėtas labai vizualias, metaforiškas, poetiškas scenas, dabartinis kadrų asketiškumas, minties paprastumas gali vis dar šiek tiek gluminti.
Naujausio filmo herojus – kažkada buvęs garsus Gruzijos imtynininkas, o dabar visų (išskyrus kelis ištikimus buvusius mokinius) užmirštas Raminas Lomsadzė. Dabar kompaniją 75-erių metų vyrui dažniau palaiko vienatvė, prisiminimai apie šlovingas dienas, motiną ir seniai mylėtą moterį, kurią aplankyti filmo pabaigoje ir išvyksta. Bet Raminas jos taip ir neras. Panašiai kaip kitame, prieš ketverius metus kurtame filme, narai taip ir neaptiko, anot legendos, ežero dugne nuskendusio varpo („Varpas“). Stonį domina pats „ieškojimas“, judėjimas tiesos link, o ne „rezultatas“ ar sausi faktai. Judėjimo, kelionės motyvas matomas ir „Ramine“: stebime pagrindinį herojų vykstantį traukiniu, mažu baltu automobiliu Gruzijos kaimo keliais, pėsčiomis. Iš esmės – tai kelio filmas. Asmenišką Ramino portretą (filmas pradedamas itin stambiu herojaus veido planu) keičia Gruzijos provincijos peizažai, sutikti žmonės. Taip individuali asmens istorija kartu tampa ir trumpa kelione po šalį, jos kultūrą (užstalės epizodai, dainos apie šlovingą Gruzijos praeitį). Gilindamasis į atminties temą, jau ne pirmame filme („Griuvėsių apaštalas“, „Keturi žingsniai“) Stonys panaudoja bendrame filmo audinyje labai paveikius archyvinius kadrus – šį kartą scenas su imtynininkais. Kelionės po atmintį, sapniškumo atmosferą meistriškai kuria Audriaus Kemežio kamera. Geriausias pavyzdys – vakare Ramino namuose nufilmuota scena, kamerai lėtai sklendžiant po kambarį, fiksuojant nuotraukas, kitus jo daiktus. Tiesa, galima prikišti vietomis kiek iliustratyvoką muziką, kokios Stonys, kaip viename interviu išsitarė, itin vengia. O vis leitmotyviškai rodomas lango grotelėse įstrigęs pamirštas kačiukas, filmo finale pagaliau jaukiai įsitaisęs nakčiai ant tokio paties pamiršto Ramino krūtinės, kad ir kaip idiliškai atrodytų, visgi kiek deklaratyvu. Toks „tikrovės timptelėjimas“ Stoniui visai nebūdingas.
Belieka nekantriai laukti kito režisieriaus filmo. Festivalio spaudos konferencijoje jis prasitarė vėl planuojantis kurti Gruzijoje. Apie legendinio Nikos Pirosmanio gatvę, kur menininkas mirė ir kur įsikūręs jo muziejus, bei keistus gatvės gyventojus. Neseniai prasidėjęs politinis Lietuvos ir Gruzijos romanas pamažu persikelia į kiną ir nežada taip lengvai išblėsti.
Komentarai