Beveik nuskambėjo 2011-ųjų muzika, suktis baigė kino juosta ir pamažu į pabaigą eina galerijų darbo laikas. Kas svarbu mums, meno diletantams buvo šiais metais? Apie ką kalbos sukosi prie virtuvinių stalų, ant baro kėdžių ir sukant papildomą kilometražą vienintele Lietuvos autostrada. Kas atliko pagrindinę partiją vietinėje žiniasklaidoje?
Apie tą, aną, kitą ir rašome šiame metų įvykius apžvelgiančiame straipsnyje.
1. Darius Mikšys kaip Lietuvos institucijų ir menotyrininkų konfliktas
Venecijos bienalė, paprastai kalbant, yra tarsi nacionalinė meno eurovizija be viešo balsavimo. Be to, čia dalyvauja šalys iš viso pasaulio, įsikuriančios nacionaliniuose paviljonuose, kuriuose ir pristato Renginio publikai nacionalinius pasiekimus.
Kas atstovaus šalį Venecijos bienalėje priklauso nuo tos šalies susigalvotų taisyklių. Štai Lietuvoje tokį sprendimą priima Kultūros ministerijos ekspertų grupė, kuriai dalyvavimo projektai yra teikiami.
Ministerijos ekspertų grupės tikslas – nustatyti koks projektas geriausiai atspindi Lietuvos šiuolaikinį meną. Užduotis ne iš paprastųjų, tačiau jau rinkimų struktūroje užkoduota, kad kalbėjome ir kalbėsime daugiausiai apie institucinį meną ir apie šiuolaikinį meną. Dar sklinda gandai, kad šiam sprendimui daugiausia įtakos daro ŠMC chebra. Šiais metais iš 5 pretendentų buvo nuspręsta pasirinkti Dariaus Mikšio projektą „Už baltos užuolaidos“ arba kitaip „Į priekį visu greičiu“.
Apie projektą kalba LR Kultūros ministerijos Facebook puslapis: „Menininko Dariaus Mikšio projekte bus pristatoma vaizduojamojo meno kūrinių kolekcija sudaryta iš pastarojo dešimtmečio (2000-2010 m.) meno darbų, kuriems sukurti keletui šimtų menininkų per dešimt metų buvo skirtos valstybės stipendijos.“
Trumpai tariant, kai atvyksti į paviljoną tau įteikiamas stipendiatų meniu, iš jų tu išsirenki ką nori pamatyti, tada iš už baltos užuolaidos tau ištraukiamas ir demonstruojamas pasirinktas darbas.
Galiausiai, iš kelių šimtų menininkų darbų į Veneciją nuvažiavo 173. Pletkų lygmeny priežasčių neduoti (kaip ir duoti) darbą buvo visokių. Pavyzdžiui, tai, kad naudodamasis jo ar jos darbu Darius Miškys kaupia simbolinį kapitalą ne menininkui, ne jo darbui, bet sau ir savo projektui. Na o tokiu būdu prarandama darbo autorinė dvasia. Kita vertus, projekto teiginys taip ir liko neaiškus. Ar čia pristatomoji paroda (naivu tikėtis) ar institucinė kritika ir jei tai institucinė kritika, menininkas įteikęs savo darbą atsiduria keistame kontekste, savaime tapdamas bendrininku ydingos finansavimo politikos.
Projektas susilaukė visokių atsiliepimų, tiesa pasakius, Lietuva skilo į dvi dalis. Lietuva ir ŠMC ir Lietuva ne ŠMC. Jį peikė Redas Diržys, retai ką gero apie jį pasakė ir 7 meno dienos (google), artnews.lt pasakė visko.
Galiausiai darbas laimėjo specialų paminėjimą, lygiai taip kaip 2007 metais tai padarė Nomeda ir Gediminas Urbonai, o 2005 metais – Jonas Mekas. O meno kritikai Lietuvoje turėjo apie ką pasišnekėti.
Svarbu paminėti, kad Venecijos bienalės pagrindinėje parodoje „ILLUMInazioni“ dalyvavo jaunosios kartos menininko Gintaro Didžiapetrio darbai „Optiniai įvykiai“ ir „Kompasas“.
2. Modernaus meno centras kaip trikampis
Būsimo „Modernaus meno centro“ iniciatyvos autoriai ir pagrindiniai finansuotojai – Danguolė Butkienė ir Viktoras Butkus. Viktoras Butkus – chemikas, biotechnologas, 2011 metais taip pat buvo turtingiausių Lietuvos verslininkų šimtuke, 17-oje vietoje, po to kai „Thermo Fisher Scientific“ už 728 mln. litų nupirko „Fermentas International“ , įmonę, kurios akcininku jis buvo (rašo ekonomika.lt).
Muziejaus idėja žiniasklaidoje prašmėžavo dar 2010 m., kuomet Vilniuje vadovavo V. Navickas. 2011 pavasarį idėja sugrįžo į medijos puslapius – pirma kaip pasiūlymas ir memorandumas dėl bendradarbiavimo tarp Vilniaus savivaldybės ir VšĮ „Modernaus meno centras“, spalio mėnesį vyriausybė priėmė nutarimą, kuriuo buvo paskelbta, kad „Modernaus meno centras“ yra nacionalinės svarbos projektas. Ką reiškia „nacionalinės svarbos projektas“? Paprastai tai, kad valstybė įsipareigoja skirti finansavimą.
Citata iš diena.lt portalo: „Kultūros ministras Arūnas Gelūnas pabrėžė, kad MMC statybų ir veiklos finansavimo modelis jau buvo aptartas anksčiau. „Projekto iniciatoriai užtikrins kolekcijos pristatymą. Tai bus labai reikšminga kūrinių dalis – iš 10 milijonų litų vertės kolekcijos už 6 mln. litų jos jau yra. Valstybei prie projekto reikėtų prisidėti skiriant sklypą ir 10 mln. litų statyboms, taip pat per pirmuosius penkerius veiklos metus po 0,5 mln. litų kasmet muziejaus išlaikymui. Po milijoną pirmuosius penkerius metus skirs mecenatai – Butkų šeima“, – aiškino ministras.
Pasak jo, po 5 metų MMC taptų valstybės nuosavybe. Kasmet jo išlaikymui reikėtų 1,5 mln. litų. „Tai palyginti nedaug, nes nacionalinio lygmens institucijoms išlaikymui prireikia ir po 20, ir 15, ir 10 mln. litų“, – sakė A.Gelūnas.
Kultūros ministerijos vadovas tikisi, kad didžioji dalis valstybės finansinio indėlio į MMC statybas galėtų būti skirta iš ES struktūrinės paramos: „Bent jau darome tokią prielaidą, kad tai pavyks padaryti“.
Kokia šio projekto reikšmė? Na pradžiai, istorinė. Jau pradėta ir planuojama toliau kaupti Lietuvos XX a. antros pusės meno darbų kolekcija. Pavyzdžiui menotyrininkė Laima Kreivytė 7 md sako, kad galbūt taip būtų pajudinta NDG – ŠMC galios ašis.
Trikampis vietoje ašies vistiek geresnė perspektyva.
3. Zuokas kaip performansas
Fluxus ministerija užsidaro Vilniuje ir slenkasi į Kauną. Sunervinusi visus Vilniaus aktyvistus ir reakcingus menininkus (dalis iš jų sakė mieliau dirbsiantys griuvėsiuose, nei pas Zuoką namie), Fluxus ministerija ėmė ir užsidarė lapkričio 1 dieną, praveikusi šiek tiek daugiau nei metus. Vienos nakties meilės istorija mieste paliko ir patenkintų ir nusivylusių.
Kol jaunieji kauniečiai menininkai ir politikų draugai „džiaugiasi“ būsima Fluxus ministerija fabriko „Lituanika“ patalpose, likusieji bando įsivaizduoti kokiu tanku Artūras bandys važiuoti per Kauno monolitinius griuvėsius. Ciniška viešųjų ryšių politika garsėjantis meras, sako žvitrios akys, taikosi į seimą.
Artūras Zuokas kaip performansas – brangiausias 2011 metų Lietuvos meno kūrinys.
4. Hipsterių menas kaip dominuojanti kultūros industrijos forma
Nors hipsteriai ir nesutiks, žemiau lengva ranka apibrėšiu, kas yra hipsterių menas:
1. Hipsterių menas, jau seniai peržengęs ne tiek disciplinų (čia hipsterių menas gana ar net labai konservatyvus), kiek veiklos sričių ribas. Hipsterių menas niekada nėra (tik) menas – tai ir reklama, ir dizainas, ir klasiški daikčiukai, tai ir bling blingas ir fainos tusovkės su žiauriai fainais žmonėmis su plastikiniais akiniais. Taigi hipsterių meno tikslas atsidurti kasdienio vartojimo cirkuliacijoje.
2. Hipsterių menas savo formomis būna išimtinai primityvus arba primityvus, turinys nereikalaujantis gilesnės refleksijos, tačiau puikiai atkartojantis kitus pop-kultūros, reklamos ar net meno naratyvus.
3. Hipsterių menas dažnai nostalgiškas, jis ilgisi ir vaikystės, paauglystės, audringo sekso, kartais ilgisi sovietų sąjungos ar vaikiškų knygučių, kokių nors lomo spalvų, gamos. Todėl dažnas hipsterių meno bruožas – vintažas.
4. Dažna hipsterių meno strategija – anekdotinis apvertimas arba, jei jums mieliau, postmoderni ironija. Jei graži ir švelni mergina – jai trūksta šautuvo arba kraujo pelkės, jei raumeningas macho – gėjus, jei nuogas žmogus – marš į dilgėlyną. Kai visą tai parašiau, net neesu tikra ar čia ironija.
5. Svarbiausia hipsterių meno savybė tai, kad jis visuomet apsimeta jog yra politiškas ir reakcingas, tačiau iš savo natūros jis yra prisitaikėliškas, absoliučiai apolitiškas ir lengvai vartojamas. Tai kas hipsteriškame mene apsimeta transgresija, iš tiesų yra viešųjų ryšių kabliukas, tad būkite pasiruošę, nes tuoj būsite apipilti konvenciniais bybiais, netikru krauju ir sperma.
2011-aisiais svarbiausiu hipsterių menu Lietuvoje įvardinčiau:
TWODICKS. Sattos klipai, pravdos apdovanojimai, šautuvai, pjūklai, alkoholio buteliai, nuogos mergos, fejerverkai, bernai be kelnių ir šviesą iš nakties išplėšiantis blicas – hipsterių meno receptas sudarytas ir jau ne kartą panaudotas.
EGYBOY ir MOTHER ELEGANZA. Primityvūs markerio potėpiai išmanaus plakatisto rankose. Temos? Nešvankūs judesiai, bybiai, mašinos ir mergos. O be to, kas tikėjo, kad hipsterių menas pateks į ŠMC? Mes netikėjome. Bet štai.
5. Menas kaip nevilniaus fenomenas
Jei įsiskaitysime į Lietuvos kultūros tekstų simboliką, suprasime, kad implozija įvyksta visoje Lietuvoje, bet eksplozija – tik Vilniuje. Na bet jei taip susiimsime ir pažvelgsime, kas slypi už Gedimino pilies įtvirtinimų, Katedros aikštės plynės ir Vokiečių bulvaro, suprasime, kad didžiausios įdomybės laukia tų, kurie nesibijo paspausti pedalą ir pabėgti iš MIESTO.
Vasara Klaipėdą aplankė „Trys pasauliai viename“ (“3 worlds in 1”), kuruota Edward Lucie-Smith. E. Lucie-Smith labiausiai žinomas kaip vienas produktyviausių leidėjų meno scenoje, BBC radijo diskusijų laidos apie meną vedėjas, taip pat kuratorius.
Labiausiai, aišku, visi džiaugėsi ne paroda, o Edward Lucie-Smith kuravimu ir į periferiją atvežtu Londono jaunuoju menu. Todėl ir dėl paties Edward tekstų, paroda suveikė kaip situacija, besistengdama menstruojančiomis moterimis (Ekua McMorris) ir šuns bučiniais (Angela Bartram) šokiruoti periferijos gyventojus, ji juos nukėlė ne į Londono sceną, ne į meno farvaterį, bet dar kartą veidu sumurkdė į periferinius vandenis.
Kaune įvyko Kauno bienalė. Virš 2 tūkstančių lankytojų atidaryme, apie 200 iš viso pasaulio suvažiavusių menininkų, trys mėnesiai veiksmo, daugiau nei 20 grupinių ir personalinių parodų – žodžiu, maštabai neblogi. Tai vienintelis meno renginys Lietuvoje gaunantis ES programos Kultūra 2007 finansavimą. Kauno bienalė šiais metais kalba tiek vaizduojamojo, tiek taikomojo meno kalba. Dalis projektų, kaip visada, buvo socialinio meno, dalis galeriniai, tačiau buvo vedami dizaino workshopai, o tarp parodų pristatyta ir japonės tekstilininkės Reiko Sudo audinių paroda.
Kauno bienalė šiais metais sugebėjo prisikviesti Yinka Shonibare, kurio darbai „Odilė ir Odetė“ bei „Kaukių balius“ buvo rodomi Kauno paveikslų galerijoje.
Šiaulių dailės galerija, kaip ir kasmet, savyje ir už savęs turėjo „Enter“ ir „Virus“.
Šiauliai, praradę Lietuvos Mančesterio vardą, pamažu įgyja vietos ant trijų dramblių įvaizdį.
O ką turėjot Jūs?
6. Nidos meno kolonija kaip dailės akademijos viltis
Nidos meno kolonija – atskiras VDA padalinys, įsikūręs Nidoje, kol kas sėkmingai ir, turim pasakyt, įdomiai, patraukliai vykdantis meno rezidencijų ir meno renginių veiklą. Kadangi projektui privaloma grąža visuomenei, menininkai savo kūrinius pateikia Neringos bendruomenei tiek fizine forma, tiek radijo, video darbais, performansais, pamokomis, taip kartais sukurdami erdvę betarpiškam bendravimui tarp atvykėlių ir vietinių.
Kas yra NMK pastatas: „2008 metais įvykusį Nidoje esančio pastato pritaikymo tarptautinių edukacijos, meno ir kultūros projektų vykdymo reikmėms techninio projekto konkursą laimėjo „Kančo studija“. Rekonstrukcijos konkursui buvo pateiktas 1975 metais statytas sandėlis su rampa, kuris vykdant Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų projektų rengimo fondų dėka nuo 2011 metų kovo mėn. kviečia studentus, menininkus, dėstytojus kurti, rengti seminarus, konferencijas, organizuoti parodas bei atlikti vasaros praktikas.“
Kas kuruoja NMK?:
Rasa Antanavičiūtė (VDA), Vytautas Michelkevičius (VDA, balsas.cc, knygų medijų teorijos temomis leidėjas), Linas Ramanauskas (Neringa FM)
7. Raimundas Malašauskas kaip Vilniaus meno scenos holograma
(Šio punkto autorius – Romas Zabarauskas, jis niekaip nesusijęs su straipsnio autoriumi ir prašė tai pabrėžti. Pabrėžiu.)
Raimundas Malašauskas šiemet: nuo 2011-ųjų kovo iki 2012-ųjų vasario kuruoja keturias satelitines parodas viename svarbiausių Paryžiaus muziejų, „Jeu de Paume“; balandžio mėnesį atidaro pirmą savo kaip menininko parodą – „Done“ – vilnietiškoje galerijoje Briuselyje, „Tulips and Roses“; ir pagaliau šiek tiek panašią parodą „Fotofinišas“ atidaro lapkritį ŠMC. Be to, Raimundas 2012‘aisiais bus vienas iš super svarbios Kaselio „documenta“ parodos kuratorių, todėl besiruošdamas rugsėjį Paryžiaus „Kadist“ galerijoje sukuravo Alejandro Jodorowski būrimą iš Taro kortų.
Raimundas Malašauskas linkęs kurti ne pasyvius ir parduodamus meno objektus, bet greičiau objektus žiūrovo sąmonėje: hipnozės metu menininkų perduotas mintis („The Hypnotic Show“), ar skirtingų daiktų holograminę interpretaciją parodoje „Done“. Paskutinėje „Jeu de Paume“ parodoje menininkė Audrey Cottin aprašo telepatijos praktiką: tam tikrą laikotarpį menininkai keitėsi mintimis ir užsirašinėjo jų rezultatus. Anksčiau toje pačioje erdvėje vykusiame performanse Mark Geffriaud kvietė savanorius kolektyviai skaityti „Odisėją“. Žodžiu, dominuoja neparduodami ir sunkiai apčiuopiami performansai ir savaime beverčiai objektai, kviestionuojantys meno rinkos, galerijų lankymo praktikas, ir kūrybos naštą išdalinant plačiam menininkų tinklui bei pačiam žiūrovui. Atskiras kolektyvinis kūrybinis performansas dažniausiai būna atidarymo vakarėlis.
Ir žinoma, jei turite ką pridėti – komentuokite, arba kreipkitės tiesiai redakcija@ore.lt
Komentarai