„Šmėkla klajoja po pasaulį. Migracijos šmėkla“ perfrazuodami vieną garsią frazę teigia Imperijos autoriai T. Negri ir M. Hardtas. Migracija vis dažniau tampa daugelio žmonių kasdienybe. Tai jau ne išimtis, bet taisyklė. Tačiau migruojančios švietimo institucijos yra kur kas retesnis reiškinys. Nors pavyzdžių galima rasti. Cariniu laikotarpiu Lietuvoje veikusias daraktorių mokyklas ar sovietmečio kolektyvinius samizdato skaitymusgalima vadinti vidinės migracijos forma. Lenkų „Skrajojantis universitetas“, veikęs Varšuvoje irgi viena iš vidinės migracijos edukacinio pogrindžio institucijų. Universitetas veikė prūsų, rusų okupacijos metais, taip pat ir sovietmečiu.
Turbūt garsiausias ir didžiausios įtakos turėjęs migruojančių mokslininkų projektas buvo „Egzilio universitetas“, 1933 metais sukūręs savo programą Naujojoje socialinių tyrimų mokykloje Niujorke (dabar vadinamoje tiesiog New School). Italijoje ir Vokietijoje į valdžią atėjus fašistų ir nacionalsocialistų režimams, švietimo sistemos buvo „valomos“ nuo nepageidaujamų elementų ir nelojalių dėstytojų. Todėl Niujorką pasirinko tokios asmenybės kaip Erichas Frommas ir Hannah Arendt. Naciams okupavus Prancūziją, kurį laiką Naujojoje mokykloje veikė programa, kurioje dėstė priversti išvykti prancūzų intelektualai, pavyzdžiui, antropologas Claude Lévi-Straussas. Dar vienas pavyzdys – Kolumbijos Universitetas Niujorke priglaudė Vokietijos intelektualus, asocijuojamus su Socialinių tyrimų institutu Frankfurte, kitaip dar žinomu kaip „Frankfurto kritinės teorijos mokykla“. Dalis iš jų sugrįžo į Vokietiją, kur institutas buvo iš naujo atidarytas 1953 metais.
Europos humanitarinis universitetas (EHU) dėl politinių priežasčių taip pat tapo universitetu – migrantu. Įsikūręs Valakupių gatvėje, Vilniaus pakraštyje, vos 170 kilometrų nuo Minsko, EHU lapkričio mėnesį minėjo septintąsias savo įsikūrimo Vilniuje metines. Internetiniame savo puslapyje skelbiama, kad „EHU tapo vienu svarbiausių nacionalinių aukštojo išsilavinimo internacionalizacijos ir liberalizacijos lyderių Vidurio bei Rytų Europoje.“ Apie universiteto – imigranto istoriją, tendencijas ir integracijos problemas kalbuosi su Siarhei Liubimau, EHU dėstytoju, sociologu.
Papasakok trumpai EHU istoriją.
Manau, kad mano istorija nelabai kuo skirtųsi nuo įprastinės. Universitetas buvo atidarytas 1992 metais grupės Minsko filosofų, kurie tikėjosi sukurti europinės (ir Šiaurės Amerikos) akademinės kultūros anklavą Baltarusijoje.“ Institucijos pavadinime žodis „humanitarinis“ atveda prie vokiečių filosofijos, kuomet socialiniai mokslai legitimavo save opo gamtos mokslams. Manau, kad Minsko periode tai buvo konceptuali universiteto šerdis. Nuo 1998 m.studijavau universitete Minske ir stebėjau institucijos plėtrą. 2004 metais tai jau buvo sąlyginai didelė institucija, finansiškai autonomiška nuo nacionalinio biudžeto (2000-iais universiteto vadovybė bandė gauti leidimą statyti savo pastatą, o ne nuomotis). Mano manymu, ši autonomija ir buvo pagrindinė priežastis dėl ko prasidėjo priešiškumas iš valstybės pusės. 2004 m. žiemą Baltarusijos Švietimo ministerija neformaliai paprašė, kad atsistatydintų rektorius ir universitetas apsvarstytų galimybę įdarbinti naują rektorių, kuris būtų lojalesnis ministerijai. EHU bendruomenė atsisakė ir baigiantis akademiniams metams universitetas buvo uždarytas. 2005 m. EHU naujai atidarytas Vilniuje, o nuo 2006 m. teisiškai pripažintas kaip Lietuvos švietimo institucija.
Yra įvairių požiūrių į migraciją. Vieni iš jų teigia, kad imigrantai palieka savo šalis dėl nežmoniškų sąlygų, kiti, kad migracija yra sąmoningo subjektyvumo ir pasipriešinimo esamai padėčiai demonstracija. Jeigu žiūrėti į EHU kaip emigrantą, kaip jis konstruoja savo kaip emigranto tapatybę?
EHU atveju galima teigti, kad tai yra šių dviejų polių derinys. Pagrindinis čia žaidžiantis faktorius yra Baltarusijos valdžios tendencija centralizuoti išteklius ir siekis padaryti visus jos teritorijoje egzistuojančius projektus visiškai atskaitingus ir valdomus. Vertybių sistema, įsisamoninta EHU, ženkliai skyrėsi nuo Baltarusijos Švietimo ministerijos vertybių, taigi skyrėsi ir požiūris apie atskaitomybę. Aplinka darbui tapo nepakenčiama.
Viso to rezultatas buvo EHU atidarymas Viniuje. Simboliniam lygmenyje, EHU operavo lyg 1989 dar neįvyko, lyg vis dar būtų kovojama prieš sovietinę valdžią ir tęstųsi Šaltasis karas. Visi universiteto veiksmai buvo interpretuojami šioje simbolinėje nišoje. Jo funkcionavimo potenciali sėkmė (arba nesėkmė) buvo matuojama atsižvelgiant į jos įtaką ir politinę reikšmę Baltarusijoje. EHU buvo vaizduojamas bei lyg ir įgavo „Baltarusijos Universiteto egzilyje“ prekinį ženklą. Šie požiūriai ir reprezentavimas tinka aktyviai besipriešinančio žaidėjo įvaizdžiui, tačiau, mano nuomone, tai yra greičiau retorinis efektas, nes EHU neturi jokios apčiuopamos, lengvai vizualizuojamos „čia ir dabar“ įtakos politiniams procesams Baltarusijoje. Tiesą pasakius, nėra ir jokio kito baltarusių žaidėjo, kuris turėtų realų pasiūlymą kaip iš esmės pajudinti esamą status quo „čia ir dabar“ ir vadovautųsi tiesioginės opozicijos logika. Realybė yra priešinga. Universiteto strateginis planas yra pririštas prie studijuojančių studentų skaičiaus ir dėstytojų kokybės gerinimo, tad ši nostalgija tapo greičiau kliūtimi, o ne nauda Universiteto plėtrai. Taigi, nuo 2008-2009 m. EHU atrodo grįžo prie savo pradinės misijos – laipsniškos mainstream modernizacijos, kuri kontekstualiai suprantama kaip europeizacija. Paskutiniu metu, viešojoje erdvėje EHU apibūdinimas ne kaip „baltartusių universitetas egzilyje“, bet kaip „baltarusių universitetas Lietuvoje“. Nauja yra tai, kad EHU – oficialiai lietuviška institucija – šiuo metu turi daug platesnį ir geresnį priėjimą prie ES programų. Ir ne tik prie finansavimo, bet ir prie geresnės švietimo ir tyrimų vadybos.
Jeigu žiūrėti į EHU kaip imigrantą, su kokiomis integracijos problemomis EHU susiduria? Kaip apibūdintum studentų socialinį gyvenimą? Ar jie čia jaučiasi kaip namie ar svetimi?
Manau, ilgalaikėje strateginėje perspektyvoje problemos yra panašios į tas, su kuriomis susiduria ir daugelis kitų humanitarinių mokslų institucijų naujosiose ES šalyse. EHU bando klausti: ką šiandien reiškia žinios? Kaip jos turėtų būti apdorojomos? Ar reikia žinias suprekinti? Jeigu taip, tai kokiomis sąlygomis? Kaip turėtų vystytis akademinė dėstytojo karjera ir kokie jos tikslai? Kaip studentai gali pritaikyti įgytas žinias ne akademinėje aplinkoje?
EHU skiriasi nuo kitų regiono institucijų tuo, kad naujieji standartai pradėti diegti vėliau ir šiuo metu atsilieka išgyventos patirties prasme. Mano nuomone, šiandieniniai EHU studentai yra labiau sąmoningi (lyginant su mano studentiška patirtimi Minske) dėl savo periferinės intelektinės (bei politinės ir ekononiminės) pozicijos Europoje. Aš tai laikyčiau privalumu, nes kuo daugiau kultūrinių (ekonominių, politinių) iššūkių ir skirtumų patiri, tuo daugiau atsiranda įvairių galimybių perkonstruoti savo periferinę poziciją, tapti lankstesniu. Turiu pojūtį, jog Minske mes bandėme išmokti apie Europą kaip apie intelektualinį archyvą, tuo tarpu čia mes bandome išmokti intelektualinio proceso. Kas liečia namų ilgesį, sakyčiau, daugelis aktyviausių studentų ir alumnų nuolat keliauja tarp Vilniaus ir savo gimtųjų miestų (Minsko, Vitebsko, Gardino, Baranovičių ir kt.). Buvimo namie ir buvimo svetimu jausmas yra santykinis ir tai – teigiama patirtis. Nors šiuo metu studentų vertybės, socialinė infrastruktūra ir standartai referuoja į tai, kas yra išmokta Baltarusijoje, nuolatinio važinėjimo poveikis vis labiau yra jaučiamas įvairiose Baltarusijos ir Lietuvos viešojo gyvenimo srityse. Kol kas tai primena mechanišką perdavimą ir turės praeiti nemažai laiko, kol tai išsivystys iki autonominės kultūros. Sunkiausias dalykas yra kalba. Kalbos barjeras užkerta kelią baltarusių studentams pasinaudoti visais Vilniaus teikiamais ištekliais ir instrumentais ir, kažkuria prasme, įspraudžia juos į gana ribotas kultūrines nišas. Be to, lietuviškoji viešųjų erdvių kultūra atrodo mažiau pritaikyta kontaktų užmezgimams lyginant su, pavyzdžiui, Lenkija ar Čekija (šalys kuriose irgi yra nemažai baltarusių studentų). Iš kitos pusės, lietuviai atrodo geriau sugeba įsijausti į baltarusių kasdienybę ir šalies situaciją.
Yra nemažai žmonių kurie vertina EHU studijų kokybę, tačiau universitete beveik absoliuti dauguma studentų yra iš Baltarusijos. Kokios yra to priežastys? Ar toks yra universiteto tikslas? Ar tai yra dėl kalbos barjero, o gal dėl prastų viešųjų ryšių?
Neatstovauju universiteto vadybai, tad negaliu atsakyti į šį klausimą. Kalba, manau, yra rimtas barjeras, o viešieji ryšiai galėtų veikti ir geriau. Tačiau, kiek esu susipažinęs, lietuviški universitetai taip pat turi panašių problemų platesniame konkurencijos kontekste.
Neseniai užsidarė EHU filosofijos fakultetas.* Kiek teko girdėti, dėl to, jog nebuvo pakankamai tuo besidominčių studentų. Kaip tai galėtum pakomentuoti? Ar tai yra ženklas, kad EHU iš humanitarinės krypties persiformuoja į profesinę? Tendencija, kas be ko, nėra unikali EHU. ES lygmenyje, pvz. per Bolonijos procesą, yra skatinamas išsilavinimas, galintis atnešti realios ekonominės naudos, yra pabrėžiamas regioninio konkurencingumo poreikis, kitaip tariant, aukštojo mokslo neoliberalizacija…
Taip, mano nuomone, visų lygių žinių ir švietimo komercializacija ir profesionalizacija apibūdina dabartinę EHU kryptį. Šios tendencijos yra kritikuojamos visame pasaulyje, tačiau pakeisti jų kryptį galima tik pasauliniu mastu. EHU šis posūkis yra „natūralus“, nes universitetas atsidūrė ES reguliaciniame kontekste.
Kalbant apie filosofijos fakulteto uždarymą, tai yra liūdnas faktas, iš dalies dėl to, jog nemaža dalis EHU dėstytojų turi filosofijos išsilavinimą. Tiesą pasakius, tai yra platesnio konteksto dalis. Post-socialistiniame akademiniame pasaulyje filosofų persikvalifikavimas į kitas, praktiškesnes, disciplinas yra viena iš šio regiono intelektualinės istorijos dalių. Ši istorija tęsiasi paskutinius du dešimtmečius. Tokia migracija tarp disciplinų buvo įkūnyta tarptautiniu lygmeniu akademinių karjerų infrastruktūroje. Naujieji specialistai turėjo būti naudingi skatinant pilietinę visuomenę ir pateikiant empirinius duomenis, kurie vėliau galėtų būti naudojami politikoje, žiniasklaidoje, nevyriausybiniame sektoriuje, kultūros industrijose.
EHU save pristato kaip europietišką ir orientuotą į tarptautinę areną instituciją. Viena iš misijų yra „pasivyti” Europos žinias, sugriauti ilgai egzistavusį izoliacijos barjerą. Ar tarptautinis palaikymas yra politiškai apskaičiuotas ar tai tiesiog gera universiteto vadyba?
Aš manau, kad „pasivijimo“ diskursas nebuvo apskaičiuota strategija, greičiau sutapimas su poreikiu modernizuotis. Kaip jau minėjau anksčiau, „pasivijimas“ buvo pirminė universiteto steigimo idėja ir taip buvo sukauptas socialinis kapitalas. Iš kitos pusės, mūsų rektorius yra Heideggerio mėgėjas, tad jis turi ir pesimizmo dozę dėl „pasivijimo“ ar dėl modernizacijos potencialo apskritai. Tuo pat metu, reikia pastebėti, kad EHU stengiasi būti lankstus, bandyti įvairius, labiau organiškus ir procesinius „pasivijimo“ modelius. Šia prasme tai nėra tik vadybos strategija.
Esi vienas iš „Kritinio urbanizmo labaratorijos“ narių. Kaip pakomentuotum EHU geografinę poziciją ir socialinę izoliaciją (jei manai, kad tokia egzistuoja) miesto gyvenimo atžvilgiu? Ar laboratorija užsiima kokiais nors tyrimais ar eksperimentais šioje srityje?
Taip, tenka girdėti anekdotų iš vietinių draugų ir kolegų, kurie teigia, kad žmonės iš EHU dažnai užsiima įdomiais dalykais, tačiau slepiasi kažkur miškuose. Akivaizdu, kad studentų gyvenimas būtų daug intensyvesnis, jeiuniversitetas stovėtų Senamiestyje. Didžioji dalis dėstytojų važinėja į darbą ir jiems yra gana sudėtingakurti ir palaikyti intensyvius profesinius tinklus ilgalaikėje perspektyvoje. Su studentais dirba integracija užsiimanti organizacija LitPro. Laboratorijoje kol kas šios temos nenagrinėjome, tačiau galvojame apie projektą, kuris gilintųsi į baltarusių buvimą Vilniuje apskritai.
*Lapkričio mėnesį buvo paskelbta apie bendrą filosofijos doktorantūros programą tarp Vytauto Didžiojo Universiteto, Kultūros Tyrimų instituto ir EHU.
Komentarai