Kol vakaruose leidžiasi ekonominė ir politinė saulė, arba, kitaip tariant, neoliberalizmas ima skleisti tas pasekmes, kurios reklamose būna pažymėtos mažu šriftu po nedidele žvaigždele, kinas vis dar patenkintas strikinėja turinio išorėje. Pabėgti nuo realybės siūlo komercija, pabėgti nuo „plokščios“ politinės retorikos siūlo akademinis menas.
Kaip sako Žižekas ir kiti, jau sėkmingai nubėgome nuo olos, lyg tas animacinis herojus: beliko apsidairyti ir kristi. O bekrentant apsidairykime, kurie filmai dar bandė daryti politiką, kurie dar sugebėjo sukrėsti žodžiais neišrakinamu dramaturginiu orgazmu/vaizdais, kurie dar sugebėjo apeiti vakarietišką cenzūrą.
1. „Melancholija“, rež. Lars Von Trier, 2011
„Melancholija“ atidžiai pažiūrėjus yra mažai „šedevriškas“ Lars Von Trier darbas – čia nėra sudėtingo teorinio ar vizualaus koncepto kaip visuomenės/psichinių ligonių satyra „Idiotuose“, tragiškai dainuojanti „Šokėja tamsoje“, ar kreida nupieštos gatvės „Dogvilyje“. Pats režisierius po premjeros dvejoja, ar filmas ne per daug paprastas. Manau, ne – tiesiog gerumas slypi kitur: drąsiame, melodramatiškame pasakojime apie pasaulio pabaigos akistatoje tikėjimo neprarandančius žmones. Tragiška, nes visi gyvename panašioje mirties situacijoje. Mirtis ne tik laukia kiekvieno kaip individo – veriantis finansinėms ir moralinėms krizėms, „Melancholija“ netiesiogiai aprauda ir Vakarų saulėlydį. Neatsitiktinai filmas skamba pasiturinčios vakarietiškos šeimos fone, ir neatsitiktinai melancholiška Kirsten Dunst aiškina savo naiviai sesutei Charlote Gainsbourg, kad žemė bloga, todėl nereikia dėl jos gedėti. Nesakau, jog būtina pritarti apokaliptiškai Lars nuotaikai. Bet nuotaika pagauta tiksliai, ir tai yra menas. Romantiška apsipilti patosu: kol dar skamba Vakarai, kol dar skamba Vagneris.
2. Occupy video, rež. protestuotojai iš viso pasaulio, 2011
Occupy judėjimas yra gražiausias metų stebuklas, apie kurį nedaug sužinosi sekdamas mainstream‘inę žiniasklaidą. Ką kritikuoja Occupy? Korumpuotą valdžią, nesveikai rizikavusius ir dabar mokesčių mokėtojų išperkamus bankus. Ko nori protestuotojai? Nori valdžios žmonėms, o ne korporacijoms, nori tiesioginės demokratijos ir viešų vietų susigrąžinimo. Kodėl nėra konkrečių reikalavimų? Nes dar per anksti, įgyvendinus vieną ar kitą reikalavimą niekas iš esmės nepasikeistų; kita vertus, atskiri aktyvistai kalba apie atskirus konkrečius dalykus – žiūrėk video ir švieskis, nes neišgirsi to kitur. Kodėl šie žmonės neina į politiką? Nes nuėjus į politiką tapsi sistemos dalimi – šiuo metu būnant, tarkime, Lietuvos seime, galėtum nebent padauginti socialinės tolerancijos moterims, gėjams, šeimoms, bet kartu beveik neišvengiamai taptum sistemos sraigteliu. Tikrą politiką šiandien gali daryti būdamas bet kuo, tik ne politiku. Todėl daryk politiką!
Eik į youtube, vimeo ir kitus kanalus, ir ieškok video iš Niujorko, Oaklando, ir net Vilniaus.
www.youtube.com/watch?v=HdyMV1AKHGg
www.youtube.com/watch?v=JVpoOdz1AKQ
www.youtube.com/watch?feature=player_embedded&v=YZ6dNVRJEUA
www.youtube.com/watch?v=PIe23KxSUgI
www.youtube.com/watch?v=1sdT679VKj4
www.youtube.com/watch?v=bytMNoKNeRA
occupyvideos.org/
occupycinema.org
3. „Tomboy“, rež. Céline Sciamma, 2011
Dešimtmetė mergaitė nori būti berniuku. Taip ir prisistato naujoje kaimynystėje: krepšinį mėgstantys draugeliai ir vietinė gražuolė Juo patiki ir niekas dėl to nepyksta. Bet visuomenė vis dėlto mėgsta skirti vyrus nuo moterų, ir, paslapčiai išaiškėjus, atsigriebs. Filmas įdomus ne tiek dėl socialinio užtaiso, kiek dėl jo traktuotės: užburia stilingas elektroninės muzikos garso takelis (en.wikipedia.org/wiki/Para_One), subtili vaikų vaidyba ir vaikiška istorija, perteikta vos ne film noir dvigubos tapatybės žanre.
4. „Drive“, rež. Nicolas Winding Refn, 2011
Drive, drive, drive… Kaip lengva pagirti šį filmą, taip lengva ir pakritikuoti. Pradėkim nuo marketingo: vikipedija atskleidžia kuriozišką filmo kelią nuo komercinio sumanymo iki perstrategavimo „nepriklausomo“ stiliaus link. Vėliau, jau beskinant „haipą“, iš Kanų parsivežus geriausio režisieriaus apdovanojimą, JAV užprogramuota apgaulinga veiksmo filmo reklama, už kurią viena Mičigano žiūrovė net padavė į teismą: maždaug, kodėl filmas ne toks kvailas, kaip atrodė…
Visa tai paanalizavus būtų naivu galvoti, kad filme naudojamas atviras smurtas yra kažkuo labai progresyvus – tai greičiau banali priemonė kultiniam įvaizdžiui sukurti. Ir vis dėlto filmas geras. Todėl, kad visa šita makalynė sukūrė ne tik stiliaus pratybas, bet ir tikrą draivą; ir kaip neretas geras filmas, tapo paties Kino metafora. Ryan Gosling taikliai ir patraukliai nulietas kaskadininkas slapta užsiiminėja kvapą gniaužiančiais nelegaliais darbeliais. Sykį jam pasitaiko proga įsimylėti ir tokius darbelius atlikti gelbėjant mylimosios vaikiną, ką tik grįžusiam iš kalėjimo…
Pasinėrus į „Drive“ užveža būtent ne smurtinė siužeto transgresija, bet akivaizdžiai dirbtinis, stilingas klišinių kino kodų vyniojimas.
5. „Havras“, rež. Aki Kaurismaki, 2011
„Havras“ – puikus pavyzdys, kaip politinis kinas gali būti patrauklus, formaliai inovatyvus, bet nepretenzingas; iš dalies šis filmas simetriškai priešingas to paties Kaurismakio prodiusuotam Manto Kvedaravičiaus „Barzakh“, kuris galingai veikia tik ribotoje akademinėje plotmėje. Prancūzo rašytojo/batų valytojo ir vaiko, nelegalaus imigranto iš Afrikos, draugystė pateikiama ne tik drąsiai kritikuojant Prancūzijos valdžią, bet ir užliejant saldžiomis sovietinio kičo ir skandinaviško humoro jausmo bangomis. Ironiškas stilius pateisina ir „apžaidžia“ intensyvią sisteminę kritiką; kita vertus, sukuria įspūdingą teatrališką spektaklį, kuriame kiekvienas kadras ir judesys atrodo kaip reta apskaičiuotas. Tikiuosi, Kaurismaki užteks jėgų ir paradoksalaus optimizmo gilintis į šias temas tęsiant trilogiją Ispanijoje ir Vokietijoje, apie ką jau leptelėjo keliuose interviu.
6. „L.A. Zombie“, rež. Bruce LaBruce, 2010
Jeigu tamsta nesi gėjus, nemanau, kad bus labai įdomu žiūrėti šį pornografinį Bruce LaBruce filmą. Bet Bruce verta įvertinti vien dėl to, kad metai iš metus jis bent dalinai apeina kino ir šiuolaikinio meno rinkas, finansuodamas savo darbus atviresnėmis jų versijomis, skirtomis porno industrijai. Tuo tarpu švelnesnes versijas rodo „indie“ kino teatrai ir garsiausi kino festivaliai: „L.A. Zombie“ rodė Lokarnas; Berlynas ir Sundance rodė „Raspberry Reich“, nuo kurio siūlyčiau ir pradėti pažintį su režisieriumi. „L.A. Zombie“ seka suzombėjusią gėjų porno žvaigždę François Sagat, Los Andžele gaivinantį mirusius vyrus – juos išdulkindamas. Filmas seksualiomis metaforomis kritikuoja Vakaruose sukomerciškėjusią gėjų kultūrą, kuri kažkada užsiėmė institucine kritika, o dabar sėkmingai tapo jos niša (aišku, duok dieve tokios „nišos“ Lietuvoje ar Ugandoje). Bruce LaBruce yra galbūt vienas paskutinių efektyvios socialinės kritikos, paremtos seksualumu ir seksualine laisve, atodūsis – nes pornografiją mainstream‘ui vis dar sunku pasisavinti.
7. „Pina“, rež. Wim Wenders, 2011
„Pina“ yra šedevras ne dėl Wim Wenders, bet dėl dokumentinio filmo herojės – choreografės Pina Bausch. Teatras dalykas trapus, ir 3D formatu pasižiūrėti neseniai mus palikusios šokio reformatorės darbus yra didelė dovana. Šok ir nieko nebijok.
8. „Berniukas su dviračiu“, rež. Jean-Pierre ir Luc Dardenne, 2011
Dar vienas geras Dardenne filmas gal neišsiskiria jų kūrybos kontekste, bet vis tiek yra vienas geriausių metų filmų. Gražiai sukalta istorija pasakoja apie vaikų namuose tėvo paliktą vaiką, kuriam reikia atsikratyti iliuzijų, susitaikyti, jog tėvas jo nemyli, kad jo nemyli ir naujas „chuliganiškas“ draugas, ir priimti nepažįstamos gelbėtojos meilę. Dardenne stilius artimas italų neorealizmui – neprofesionalūs aktoriai, socialinė problematika, realistinės, bet sukrečiančios istorijos – o čia dar ir berniukas su dviračiu, kaip Vittorio De Sica „Dviračių vagyse“. Muzika, šviesesnė istorija ir pasakiškas scenarijus padaro Dardenne stilių kaip niekad įkandamą, bet socialinė tema atskleista ne mažiau sąžiningai ir jaudinančiai.
9. „Genesis ir Lady Jaye baladė“, rež. Marie Loisier, 2011
Kai žiūrėsi filmą, turėk omeny, kad tai eksperimentinis kinas tikrąja to žodžio reikšme – Marie Losier pati filmavo, montavo, režisavo ir prodiusavo. Faktas, kad toks filmas po premjeros Berlinalėje sėkmingai leidžiamas į įprastus kino teatrų repertuarus (Prancūzijoje, Vokietijoje, planuojama ir JAV), yra neįtikėtinas ir teikia nepriklausomam kinui vilties. Filmui sekasi, nes jis išradingai pasakoja neįtikėtiną meilės istoriją: Niujorko underground‘o ikona, dainininkas ir menininkas Genesis Breyer P-Orridge su mylimąja Lady Jaye sykį sumano kurti pandroginijos subjektą – plastinėmis operacijomis taip pakeisti savo kūnus, kad taptų panašiais vienas į kitą ir veiktų kaip vienas asmuo. Toks „apsipjaustymas“ paverčia Burroughs cut-up poezijos žodį kūnu bei trina ribas tarp lyčių ir net individų. Marie Losier seka filmo herojes su Bolex kamera, fiksuoja jų gyvenimą, kartais verčia suvaidinti kokią fantastišką jo iliustraciją.
10. „Bemiegių naktų istorijos“, rež. Jonas Mekas, 2011
Manau, kad Jono Meko paskutinių dešimtmečių video darbai problematiški, gal net pavojingi dėl savo apolitiškumo, žvaigždžių persekiojimo ir kino estetikos ignoravimo. Tačiau nesileidžiant į komplikuotas diskusijas, jo filmai visada pribloškia energija, gyvenimo „čia ir dabar“ momentu – sunku to nemėgti. „Bemiegių naktų istorijos“ – pokalbiai ar kelis metus besirutuliojančių istorijų montažai iš kino ar meno garsenybių gyvenimų (nuo Marinos Abromovič iki Bjork) – įkvėptos arabiškų „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakų. Prieš tragišką žmogaus laikinumą smagu pasipriešinti Meko „dabartizmu“ ir gyvenimo naratyvą įprasminančiais pasakojimais.
Žiūrovai ir kūrėjai, keep it real!
Komentarai