Visiškai normalu, kad pusė tavo draugų šiandien gyvena vienoje ar kitoje pasaulio dalyje. ČIA, net ir dirbdamas gana solidų darbą, negali jaustis užtikrintai ir komfortabiliai. Pavalgai, susimoki mokesčius, savaitgalį su dar neišvažiavusiais draugais nueini į barą – ne kas ir belieka. Tuo tarpu TEN bet kuris ex-dvejetukininkas be aukštojo, dirbdamas žemiausios pakopos darbus, apsirūpina buitį ir dar į Braziliją atostogoms nuskrenda. Kaimyno žolė visada atrodo žalesnė, o čia-būti-ten sugeba ne visi.
Užsieniečiai, atvykstantys gyventi mūsų ašarų pakalnėje, vis dar stebina. Kai kam jie kelia ironišką šypseną kaip nevykėliai, nepritapę savo šalyse, kitiems – pyktį, neva, atima iš mūsų darbo vietas. Trečius jie džiugina savo laužyta lietuvių kalba, netikėtais pastebėjimais „iš šono“, įdomiomis idėjomis. Jų buvimas šalia mūsų patvirtina, kad ir Lietuvoje galima gyventi. Tuo tarpu imigrantai stengiasi išgyventi vis dar post-sovietiškai piktoje ir pilkoje visuomenėje ir, tarsi susitarę, tvirtina, kad Lietuvoje yra kažkas „tokio“.
Tauta, tik prieš kelias kartas atsiplėšusi nuo žagrės bei patyrusi ilgą ir skausmingą kovą dėl savo identiteto, iki šiol įtariai žiūri į atėjūnus. Nors jau XIV a. pirmoje pusėje Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas puikiai suprato imigracijos naudą. Savo laiškuose Vakarų Europai Gediminas kvietė riterius, ginklanešius, prekiautojus, gydytojus, kalvius, račius, batsiuvius, kailiadirbius, malūnininkus, ir kitus atvykti į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir užsiimti prekyba ir tikėjimu be jokių apribojimų. Vilnius iki šiol yra „margiausias“ Lietuvos miestas, kur trečdalį gyventojų sudaro ne lietuviai.
Ore.lt kalbina du aktyvius Vilniaus gyventojus, atvykusius iš skirtingų pasaulio galų. D.Britanijos pilietis, 33-ejų metų interneto kompanijos vadovas ir studentas Mark Splinter visiems geriau pažįstamas kaip nenuilstantis skrybėlėtas dubstep.lt ir stableface.com propagandos ministras. Metų pabaigoje jau 6 metus Lietuvoje gyvenantis Markas su bendraminčiais surengė anšlaginį dubstep.lt gimtadienio minėjimą, rimtai pretenduojantį į vieną geriausių 2011-ųjų renginių. Tuo tarpu Limoje (Peru) gimęs Antonio Bechtle į Vilnių atvyko prieš 3 metus ir sėkmingai darbuojasi reklamos agentūroje „Milk“. 37-metis specialistas šiuo metu užima antrąją prestižinio reklamos leidinio „Lürzer’s Archive“ tarptautinio reitingo vietą savo kategorijoje (copywriter).
Abu pašnekovai pristatė savo idėjas plačiai nuskambėjusioje „TEDxVilnius“ konferencijoje. A.Bechtle pasakojo apie “gilų” bendravimą, galintį perlipti bet kokį kultūrinį, geografinį ar laiko barjerą. Tai Antonio vadina “Susisiekiančių indų efektu”. M.Splinter renginyje pristatė ekstremalaus turisto gidą po Kabulą, pasakojo apie jo gyventojus, daugiau dėmesio kreipdamas ne į karą, o į kasdienį Kabulo gyvenimą ir šio miesto kultūros renginius.
Emigracija, imigracija, migracija… Civilizacijos progresas prasidėjo, kai žmonės pradėjo gyventi sėsliai. Šiandien visi vėl keliauja pirmyn atgal – ar tai reiškia civilizacijos pabaigą?
Antonio: Visiškai ne. Žmonės visada klajodavo ieškodami išteklių pragyvenimui. Laikai pasikeitė ir dabar patys ištekliai atkeliauja pas mus. Šiandien žmonės keliauja ištisus metus (nekalbame apie turizmą), nes jie patys yra ištekliai. Taigi, jie keliauja ten, kur yra tam tikri poreikiai. Atvykau į Lietuvą, nes čia buvo reikalingas tekstų kūrėjas. Jei manęs nebūtų reikėję, tai ir nebūčiau čia.
Mark: Tai visiškai nelogiška. Bet kuriuo atveju, žmonės visada keliavo, prekiavo, užkariavo, migravo. Taip žmonija, keisdama aplinkas, išgyveno. Šiandien oro sąlygos nelabai svarbios europiečiams, tačiau ekonominė aplinka visa dar turi įtakos.
Kalba, nacionalinė vėliava ir himnas – ar tai vis dar svarbu šiame amžiuje?
Antonio: Manau, svarbu mylėti savo kraštą iki tam tikro lygio. Kai patriotiškumu pradedama manipuliuoti, siekant perduoti kažkam vienam valdžią, tai turėtų būti stabdoma.
Mark: Normalu kategorizuoti dalykus, tačiau neturėtume to priimti per daug rimtai. Linksma, kada Lietuvos krepšininkai žaidžia su D.Britanijos rinktine, bet jei lietuviai laimi – tai nereiškia, jog ši tauta yra rasiškai pranašesnė už britus. Nė viena šių „nacijų“ iš tikrųjų nėra kažkas nedalomo. Ir turbūt neturėtum šaukti „nigeris“, jei juodaodis įmeta į jūsų krepšį.
Kaip įvertintum lietuvių rasinę toleranciją? Ar teko susidurti su vietiniais skustagalviais?
Antonio: Kartą atsidūriau šalia vieno tokio. Jis bandė mane pastumti, bet nepavyko. Gatvėje buvo per daug žmonių ir jis turbūt nenorėjo atkreipti dėmesio.
Tačiau iš esmės jaučiuosi žymiai saugiau negu bet kurioje kitoje pasaulio šalyje. Man atrodo, jog žmonėms patinka, jog čia esu.
Mark: Niekingiausias ir paprasčiausias atsakymas į painiavą dėl žmonijos egzistencijos yra rasizmas. (…) Gyvenau šalia Holokausto muziejaus ir gauja skinhedų ant sniego nupiešė didžiulę svastiką (…). Sunaikinau ją, kad išgyvenusieji Holokaustą to nepamatytų. Kokie šikniai galėtų pavadinti šiuos bičus patriotais?
Žinoma, jie tik mažuma ir dauguma žmonių jiems nepritaria. Deja, Vyriausybė neatrodo pasibaisėjusi. Premjeras A.Kubilius : „Skinų ir neonacių yra kiekvienoje šalyje. Kartais jie išeina pasivaikščioti, kažką padainuoja.“
Dauguma mano kalbintų lietuvių apie pilietybę mąsto labai senoviškai. Tai biblijinis požiūris, gentinis, pagrįstas krauju bei kalbos, religijos ir tradicijų vienove. Tai natūralus Lietuvos kultūros atskirties nuo Europos evoliucijos rezultatas. Taip pat tautinių legendų, susijusių su praėjusio amžiaus nepriklausomybės kovomis, palikimas. Tačiau nepriklausomybė yra ne tas pat, kas rasinis grynumas. (…) Etninis požiūris sukelia tik problemas, ne sprendimus. Sakyčiau, monokultūrizmas mirė bunkeryje Berlyne 1945-aisiais.
Lietuvos sienas nubrėžė Stalinas, ne Perkūnas. Spėju, jei pasidarytumėt DNR testus, gautumėte daugybę siurprizų.
Manau, pagrindinė problema – patriotai painioja modernią respubliką su prarastu genetiniu kultūriniu palikimu. (…) Nemanau, kad romantiški nacionalistiniai mitai šiuo metu yra geriausias sprendimas Lietuvai. Deja, tai veikia esant blogai ekonominei situacijai, kuomet valdžia stengiasi atitraukti liaudį nuo rimtų reikalų.
Ar kalbi lietuviškai, ar pakanka anglų kalbos? Ar imigrantai turėtų adaptuotis naujoje aplinkoje, ar išlaikyti savo nacionalinį identitetą?
Antonio: Man neprireikė kalbėti lietuviškai, todėl niekada ir nesimokiau. Paprastai, jei esi užsiėmęs žmogus, mokaisi tik naujų dalykų, kurių tau reikia. Jei šio poreikio nejauti, nedarai to.
Imigrantai, su kuriais gerai elgiamasi ir jie jaučia aplinkinių palankumą, bandys prisitaikyti. Jei visuomenė jų neįsileidžia (kaip tai vyksta Anglijoje, kur gyvenau 5 metus, bandydamas prisitaikyti, tačiau nesėkmingai), tuomet imigrantai laikosi savo tradicijų ir stengiasi išsiskirti vietoje to, kad adaptuotųsi.
Mark: Išmokau lietuviškai iš klausos, be mokytojo. Kalbu pakankamai laisvai, ne kartą esu dalyvavęs televizijos bei radijo laidose lietuvių kalba, tačiau ne visada suprantu sudėtingus straipsnius spaudoje. Lietuvių kalba gerokai palengvino mano socialinį ir verslo gyvenimus bei suteikė savotiško malonumo.
Manau, imigrantai turėtų prisitaikyti prie vietinės mokesčių sistemos ir įstatymų, tačiau nesuprantu, kodėl jie turėtų būti verčiami mokytis kitos kalbos, jei jiems to nereikia arba nenori. Tai beveik tokia pati nesąmonė kaip versti mane valgyti cepelinus arba atsiversti į katalikybę. Kalbu lietuviškai todėl, kad pats to noriu ir tai suteikia žymiai daugiau galios jūsų kultūrai, negu daryčiau tai per prievartą.
20 metų gyvenau Pietų Londone ir prisitaikiau prie imigrantų iš Jamaikos slengo bei kultūros, nes tai nuostabu ir tai miesto, kuriame gyvenai, dalis. Mano identiteto dalis. Dabar lietuvišką ir rusišką slengą naudoju dėl to pačios – savo identiteto – priežasties.
Koks buvo tavo pirmasis ir paskutinis išmokti lietuviški žodžiai?
Antonio: Labas. O paskutinis „tipo“ (juokiasi).
Mark: Na, „labas“ ir „ačiū“ būtina išmokti dar lėktuve, tačiau be šito… Jau pirmą vakarą išmokau „labanakt“. Taip pat labai greitai išmokau „einam?“ – turi dešimt kartų pasakyti tai, kad kas nors pajudėtų iš vietos. Paskutiniai išmokti žodžiai susiję su buhalterija – “išrašas”, “steigimo aktas” ir panašūs.
Dauguma lietuvių dėl visų savo nesėkmių kaltina tamsą ir šaltį. Ar tau tai sukelia problemų?
Antonio: Nė kiek. Anglijoje buvo tas pat (galbūt ne taip šalta, bet dėl to dar blogiau). Limoje, kur gimiau, šilčiau, tačiau dangus pilkas visus metus. Nereikėtų pulti į depresiją, o lavinti tam tikrą skonį, kaip padaryti gyvenimą spalvingesnį. Vietoje to, kad lauktume kol dangus už mus tai nuspręs.
Mark: Jo, manau, kad tai silpnas pasiteisinimas, bet tai iš tikrųjų yra psichologinė problema, kažkiek sumažinanti optimizmą. Tačiau žmonės kaltina šaltį, o patys vengia mokesčių ir išsirenka blogus politikus. Taigi…
Kaip Lietuvos valdžia elgiasi su tavimi?
Antonio: Lyg ir neturiu jokių ryšių su valdžia. Bent jau kas susiję su mano popierizmu, viskas yra gerai. Jaučiuosi įvertintas ir nediskriminuojamas. Netgi atvirkščiai, jaučiuosi lyg su manimi būtų elgiamasi geriau nei su vidutiniu piliečiu.
Mark: Pagal minimalius ES įtatymų standartus.
Manau, vyriausybė iš tikrųjų neskatina imigracijos kaip vieno krizės sprendimo būdų. Jie nori, kad į šalį plauktų pinigai, bet ne užsieniečiai. Nesijaučiu laukiamas valstybės, tik toleruojamas, kartais net ir ne visai mandagiai. Kuomet susiduriu su biurokratija, man paprasčiausiai atšauna: „Jei nepatinka, grįžk į Angliją“. Keista, nes užsimoku už savo gyvenimą čia, esu Europos pilietis, kodėl neturėčiau reikalauti geresnio aptarnavimo iš vietinės valdžios? (…)
Daugumai žmonių „imigrantas“ reiškia nekvalifikuotą trečiojo pasaulio gyventoją, ieškantį geresnio gyvenimo, dažniausiai ekonomine prasme. Ko tu ieškai Lietuvoje?
Antonio: Kalbant atvirai, atvykau čia ne dėl darbo. Turėjau kitų galimybių, tačiau pasirinkau Lietuvą, nes patiko vietiniai žmonės, kultūra ir pats kraštas. Manau, turite nuostabią šalį, daugelio svajonę ir ji vis dar neatrasta. Jaučiuosi laimingas, galėdamas čia gyventi.
Mark: Daugumai žmonių Jungtinėje Karalystėje šis terminas, spėju, reiškia „rytų europietis statybininkas“. Afrikiečiai ir azijiečiai jau perklasifikuoti arba į „teroristus“, arba į „britus“.
Man labiau patinka apibrėžimas „ekonominis migrantas“. Atvykau, nes mano verslas čia ekonomiškai efektyvesnis ir galiu mėgautis geresne gyvenimo kokybe nei Londone. Be to, esu iš emigrantų šeimos ir man žymiai įdomiau gyventi skirtingoje kultūroje. Tiesa, kai atvykau, PVM’as buvo 15%…
Ar bendrauji su savo tautiečiais Vilniuje?
Antonio: Manau, kad aš vienintelis perujietis čia. Bent jau daugiau nepažįstu.
Mark: Atvykau susitikti su lietuviais, ne britais! Stengiausi lankytis ambasados, prekybos namų ir panašiuose renginiuose, tačiau nesutikau ten daug kūrybingų žmonių. Turbūt visi jie didesniuose, ryškesniuose miestuose. Kiek žinau, Lietuvoje yra tik apie 250 britų ir statistiškai nelabai įmanoma rasti bendrą kalbą su dauguma jų. Yra vienas fotografas, kartu išgeriame ir jis nuostabus.
Koks tavo mėgstamiausias vietinis muzikantas, grupė ar dydžėjus?
Antonio: Mmm… sunku pasakyti. Mėgstu daugelį džiazo muzikantų. Nežinau jų vardų, bet iš esmės daugumą jų nuostabūs.
Mark: Na, negaliu pasakyti pačio pačio… Jei bandysiu surašyti visus, būtinai ką nors pamiršiu, nes yra šimtai gerų žmonių. Taigi, siekiant išvengti nesusipratimų, nurodysiu savo mėgstamą promoter’į. Vytis Gruzdys ir jo sugalvotas „Club Tropicana“ išaugo labai greitai, buvo pastebėti tarptautinės spaudos ir garsino Lietuvą, be viso to, jis yra labai pozityvus vaikinas. Taip pat manau, Bjelle yra natūraliai talentinga dainų kūrėja ir atlikėja ir visas jos potencialas dar neatskleistas.
Ko palinkėtum lietuviams 2012-aisiais?
Antonio: Nesigėdyti būti lietuviais, tuo didžiuotis. Ne dėl krepšinio, bet dėl tikrai originalių vietinių dalykų: troleibusų, senų namų, sovietinių liekanų. Visi tai daro jus tuo, kuo esate. Neturėtumėte to slėpti. Turistams turėtumėt rodyti būtent tai, o ne modernius pasiekimus, kuriuos jie gali pamatyti ir namie.
Mark: Linkėjimai skirti Lietuvos piliečiams, ne žmonėms :) Džiaukitės emigrantais, norinčiais pakelti jūsų ekonomiką ir eksportuoti jūsų gaminius bei paslaugas. Turite šviežią, jauną, sumanią, kūrybingą visuomenę, naują respubliką, apsisprendimo laisvę, NATO apsaugą, didžiules kaimynų ekonomikas ir greitą internetą. Ne daugeliui žmonių taip pasisekė.
Komentarai