Kasdienybė: iš Lietuvos emigruoja ir norėtų emigruoti daugiau žmonių, nei yra tų, kurie grįžta ar atvyksta. Anot tyrimo “Lietuvos gyventojų požiūris į imigraciją ir darbo imigrantus” (p. 4), iš Lietuvos 2009 metais kasdien išvykdavo vidutiniškai 60 asmenų, atvykdavo – 17 (13 lietuvių, 1 ES pilietis, ir trys užsieniečiai). Nors imigrantų skaičiai nestulbina, be to – daugiausiai į Lietuvą atvyksta kadaise emigravusių lietuvių, o ne užsieniečių iš trečiųjų šalių ar migrantų iš ES, svarbu atvirai kalbėti apie imigracijos reikšmę bei svarbą Lietuvoje.
Visų pirma, imigrantų Lietuvoje yra mažai (jie sudaro apie 1 procentą gyventojų), tačiau trečdalis Lietuvos piliečių galvoja, jog Lietuvoje yra itin daug darbo imigrantų. Absoliuti dauguma minėtame tyrime apklaustųjų (57,8 %) imigraciją į Lietuvą vertina neigiamai (p. 8). Kodėl suformuojamos tokios nuomonės, jei didžioji dalis apklaustųjų savo kasdieniniame gyvenime nesutinka nei vieno imigranto? Kokie pagrindiniai imigracijos, kaip reiškinio, bruožai? Norėdami ieškoti atsakymų į šiuos kausimus, susisiekėme su Karoliu Žibu – Etninių tyrimų instituto jaunuoju mokslo darbuotoju, kuris išsamiai ir įdomiai nubrėžė savo akademinių interesų ribas bei bendrąją migracijos bei imigracijos situaciją Europoje.
Su K. Žibu kalbėjomės interviu aktualioje aplinkoje – Konsultaciniame centre migrantams. Šiame centre nemokamai mokoma lietuvių kalbos, vykdomi visuomenės pažinimo kursai, neformalios popietės, teikiamos socialinės, psichologo konsultacijos, kurių, panašu, dažniausiai reikia vyrams: jie neretai jaučiasi nepilnaverčiai, jiems sunku susirasti darbą, integruotis. Anot centro darbuotojų, jie – savotiški gyvenimo būdo vadybininkai, padedantys susiorientuoti atvykusiems į Lietuvą, integruoti imigrantus, supažindinti juos vieni su kitais ir su lietuviais. Centre per mėnesį apsilanko apie 40 žmonių. Reikėtų paminėti, jog centras finansuojamas LRKD projekto pagrindu, ir jo likimas – kol kas neaiškus. Dabar žinoma, jog projektas truks iki birželio 30 dienos.
Kaip susidomėjote migracijos klausimais?
Karolis Žibas (K.Ž.): 2006 metais pradėjau dirbti Etininių tyrimų institute. Pradėjus dirbti, institute atsirado „naujosios“ imigracijos kryptis. Pradėjome nuo tyrimų apie Lietuvoje gyvenančius pabėgėlius, t.y. tuos užsieniečius, kurie turi pabėgelio statusą arba gauna papildomą apsaugą. Apskritai, pats migracijos procesas labai įdomus – jis kompleksiškas, nenuspėjamas, išanalizuoti jį visą nuo pat pradžių iki pat galo yra labai sudėtinga.
Jis prasideda vienoje šalyje, viename regione, tęsiasi skirtingose šalyse, tranzitiniuose regionuose, ir turėtų baigtis tikslo šalyje. Kas įdomiausia, jis nesibaigia tikslo šalyje. Nors iš vienos pusės atrodo, kai žmogus atvyksta į kitą šalį, migracijos procesas pasibaigia, bet iš tikrųjų tada prasideda kiti migracijos proceso etapai: imigranto adaptacija, imigracijos proceso barjerai ir kt. Tokiu būdu tuometinė tikslo šalis tampa tranzito šalimi. Tai rodo, jog migracija šiuo metu yra ne laikina, bet nuolatinė visuomenių būklė.
Esate parašęs straipsnių, vykdęs projektų, pavyzdžiui, tokiomis temomis kaip migrantų patirtys bei problemos Baltijos šalyse, migrantų integracijos politika, migracijos į Lietuvą tendencijos. Ar galėtumėte apibendrinti teorines migracijos ištakas; imigrantų padėtį Lietuvoje, dažniausiai susiduriamas problemas, migracijos tendencijas?
K.Ž.: Kalbėdamas apie migracijos sampratą norėčiau pabrėžti, to Lietuvoje trūksta: migracija nėra socialinių, ekonominių, politinių priežasčių ar aplinkybių formuojamas procesas. Migracija – šiuolaikinių visuomenių rodiklis. Pati migracija tampa neišvengiama šiuolaikinės visuomenės būkle. Tai vyksta dėl daugelio dalykų: ne tik dėl to, kad didėja tarptautiniai pabėgelių srautai, dėl klimato atšilimo, politinio nestabilumo, bet ir dėl elementariausio technologijų vystymosi: nuskristi iš Vilniaus į Londoną užtrunka tiek pat, kiek nuvažiuoti su mašina iš Vilniaus į Klaipėdą. Tad ką mes laikysime migracija?
Be to, kinta pati migracijos samprata. Kas ją keičia? Ne tarptautiniu, nacionaliniu lygmeniu vykdoma politika, bet žmonių ir visuomenių migracinė elgsena. Migracijos samprata labai plati, ją perprasti sudėtinga.
Lietuvoje diskusijos tiek apie emigraciją, tiek apie imigraciją yra emocinės, nėra paremtos plačiai išvystyta, moksliškai artikuliuota migracijos samprata. Jų yra keletas. Kodėl žmonės migruoja? Viena iš pagrindinių migracijos teorijų – neoklasikinė, paremta stūmimo – traukos veiksniais. Anot šios teorijos, migracija vyksta dėl skirtingų regionų, šalių išsivystymo, ekonominių skirtumų: žmonės vyksta iš mažiau išsivysčiusių į daugiau išsivysčiusias šalis. Neoklasikinis argumentas Lietuvos atveju būtų visiems žinomas ir suprantamas, kad Lietuvoje žmonės nepatenkinti gerbūviu, socialinių paslaugų kokybe, neranda darbo, todėl emigruoja.
Kita migracijos pusė: socialinė, t.y. šios teorijos požiūriu makro ekonominiai veiksniai nebeformuoja migracijos procesų. Migracijos procesą formuoja pats migracijos procesas, jis generuoja pats save. Tokiu atveju svarbūs yra migracijos tinklai: migrantų kilmės, tranzitinėse ir tikslo šalyse. Pavyzdžiui, Lietuvoje egzistuoja neformalios migrantų integracijos infrastruktūros: dėl susiformavusios migracijos kultūros tikslo ir tranzito šalyse susikuria neformalūs migracijos aspektai. Tokiu būdu sumažinami migracijos ir integracijos kaštai bei rizika. Žmonės vyksta į patikrintą vietą, kurioje jau yra išvystyti socialiniai ryšiai: arba jau yra migrantų (šeimų nariai, draugai), kurie padeda susirasti darbą, vietą gyventi, arba institucijų, kurios padeda spręsti šias problemas. Taigi, žmonės išvyksta į kitą šalį, nes jau turi planą, kur gyventi, darbą ar panašiai. Socialiniai ryšiai palengvina apsisprendimą išvykti iš šalies, sumažina integracijos riziką. Tokiu būdu galutinis sprendimas yra paremtas migracijos tinklais.
Taigi, reikia kalbėti apie kompleksinį migracijos motyvą, kuris persipynęs su ekonominiais rodikliais ir socialiniais tinklais. Tai iliustruoja ir į Lietuvą atvykstantys imigrantai, pavyzdžiui, kinai, kurie atvyksta tiek kaip darbo migrantai, tiek kaip smulkūs verslininkai, studentai ar šeimos nariai. Beje, dažniausiai atkeliauja jau pakviesti Lietuvoje gyvenančių kinų. Taigi, ekonominis aspektas egzistuoja, bet galutinis apsisprendimas įvyksta dėl turimų socialinių ryšių.
Migracija negali būti suprantama vienareikšmiškai. Galbūt žmonės norėtų vykti daug kur, bet galimybės neleidžia. Vykstama ten, kur įmanoma. Beje, pasaulinės tendencijos rodo, kad migruoja tie, kurie turi pakankamai ekonominių išteklių. Skurdžiausi asmenys nėra mobilus, kadangi šiuolaikinė migracija reikalauja tiek socialinių, tiek ekonominių resursų.
Dabartinės Lietuvos imigracijos struktūrą dažniausiai sudaro atvykimas šeimos susijungimo pagrindu, darbo migracija, kuri labai sumažėjo dėl ekonominių priežasčių, verslo kūrimas, na ir studijos. Šeimos migracija ir verslo kūrimas parodo (ypač tarp turkų, kinų grupių), jog juos pasikviečia giminės, šeimos, siekdami kartu vystyti smulkųjį verslą. Studentai atvyksta per mainų programas, taigi, bendradarbiaujant institucijoms. Kaip matoma, ekonominis faktorius nėra absoliučiai lemiamas. Neabejotinai jis yra svarbus, bet ne ka mažiau svarbus yra socialinis faktorius, kadangi šiuolaikinė migracija (kaip procesas) generuoja pati save. Nepaisant to, jog šalių išsivystymas išsilygins, migracija tęsis iš intertiškumo, nes tinklai, kurie yra išsimėtę per tikslo, tranzito ir kilmės šalis, save generuos. Pavyzdžiui Vokietija po naftos krizės vykdė darbo migrantų pritraukimo politiką. Atvyko daug turkų. Po darbo migracijos vyko šeimos migracija: ji buvo kompleksiškesnė, sudėtingesnė, paremta žmonių noru pasirinkti šalį kaip nuolatinio gyvenimo vietą ne dėl ekonominių aspektų ar liberalesnės imigracijos politikos, bet dėl šeiminių aplinkybių, socialinių tinklų, kt.
Ar daug žmonių imigruoja į Lietuvą, kodėl dažniausiai?
K.Ž.: Imigracija Lietuvoje yra pirminėje stadijoje, tačiau tai turi būti suprasta nevienareikšminškai. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, Lietuva buvo tranzito šalimi, kurioje vyravo aukštas nedarbo lygis. Šie aspektai suformavo situaciją, jog pati imigracijos politika netapo pagrindine valstybės politikos sritimi, ir buvo nustumta į politikos paraštes.
Nuo 2002 metų imigracija į Lietuvą auga. 2007 metais buvo sukurta ekonominės migracijos strategija, skirta tiek emigracijos mažinimui, tiek grįžtamosios migracijos skatinimui, tiek migracijos proceso valdymui. Šiuo metu strategija nėra veiksni: ji buvo patvirtinta, tačiau pastaruosius du metus jokių konkretesnių veiksmų imtasi nebuvo.
Iki 2009 metų imigracija didėjo, nuo 2011 metų taip pat matoma, kad darbo imigrantų skaičius auga. Tačiau reikia pabrėžti, kad kasmetinė imigracija – t.y. kiek leidimų išduota ar kiek imigruoja – nieko nepasako ir gali suklaidinti. Jei leidimas išduotas, nereiškia, jog juo bus pasinaudota. Kita vertus, Lietuvoje užsiregistravęs migrantas gali išvykti tolyn į Šengeno zoną ir nebegrįžti. Europos Sąjungoje egzistuoja vidinis mobilumas. Jei užsienietis gauna leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali išvykti, gyventi, dirbti kitoje šalyje. Taigi, statistiniai duomenys parodo kontekstą, bet ne tikslią situaciją.
Kalbant apie Lietuvoje vyraujančią imigracijos struktūrą galima pastebėti keleta įdomių faktų. Vienas iš jų – migrantų koncentracija Lietuvos miestuose. Klaipėdos mieste migrantų skaičius santykine prasme yra didžiausias, tačiau absoliučiais skaičiais neabejotinai pirmauja Vilnius. Tai rodo, jog socialiniai migracijos tinklai formuojasi ne tarp valstybių, bet tarp miestų. Migracijos traukos centrais tampa ne valstybės, o miestai.
Su kokiomis problemomis susiduria imigrantai?
K.Ž.: Egzistuojančios problemos: kalbos barjeras, užimtumas (ar mobilumas darbo rinkoje), įvairių konsultacijų poreikis: teisinės konsultacijos tvarkantis dokumentus ar kuriant verslą, socialinės konsultacijos, kt. Jos susijusios viena su kita. Čia tik keleta itegracijos barjerų, kadangi pati integracijos problematika skiriasi pagal imigrantų grupes.
Dalyje iš mūsų tyrimų teigiama, jog imigrantai susiduria su neigiamomis visuomenės nuostatomis, kituose teigiama, jog imigrantai susiduria su teisinėmis problemomis tvarkydami dokumentus. Taigi, skirtingi imigrantai susiduria su skirtingomis problemomis. Jei žmogus turi planą, socialinių išteklių, jo problemos kitos, nei to, kuris bėga nuo karo, yra psichologiškai pažeidžiamas.
Tokiu atveju galime kalbėti apie migracijos centrų darbą. Lietuvoje centrų yra mažai ir jie visiškai priklausomi nuo projektų finansavimo, neturi jokių sąsajų su politikos prioritetais, tad apie stabilią imigrantų integracijos infrastruktūrą Lietuvoje kalbėti negalime. Ji fragmentiška. Norint turėti pagrindą, reikalingas bendradarbiavimas tarp tų, kurie kuria migracijos politiką (o tam reikia prioritetų), ir tarp tų, kurie įgyvendina tokio pobūdžio veiklas (NVO, tyrimų centrai). Reikia ieškoti bendrų sąlyčio taškų.
Kita vertus, Lietuva yra geroje pozicijoje. Galime mokytis iš užsienio šalių – Vakarų Europos, Skandinavijos – kaip kažką galima įgyvendinti gerai, ko nedaryti, ką pritaikyti. Kalbu ne tiesioginį pritaikymą, tačiau naudojimąsi migracijos reguliavimo patirtimi, atsižvelgiant į istorinį kontekstą, patirčių adaptavimą ir savito modelio kūrimą. Tam, visų pirma, reikia politinių prioritetų, kurie neabejotinai atsiranda politiniame lygmenyje bednradarbiaujant su skirtingomis institucijomis ir organizacijomis.
Kokią rolę imigrantų reprezentacijos klausimais užima žiniasklaida? Ar matote, stebite, galėtumėte papasakoti, kaip imigrantai dažniausiai pristatomi Lietuvos žiniasklaidoje? Ar adekvačiai?
K.Ž.: Bendrai galima pasakyti, jog žiniasklaidoje pateikiama arba migracijos statistika, arba neigiami migracijos aspektai. Tai neprisideda prie žinojimu paremtos sampratos kūrimo. Pabrėžtina, kad Lietuvoje, praėjus keliems metams po stojimo į ES, susiformavo savarankiškas ekonominės migracijos diskursas, kuris spėjo užimti atskirą viešąją erdvę. Deja, ši erdvė yra užpildoma tam tikromis su ekonomine migracija susijusiomis sąvokomis, įvaizdžiais ir emocijomis. Minėtini straipsniai: Emigrantus pakeis imigrantais, Balsas.lt, 2008 02 06; Emigravusių lietuvių vietas užima užsieniečiai, Delfi.lt, 2006 08 17; Statybininkų asociacija – prieš darbo jėgą iš užsienio, Balsas.lt, 2008 02 22; Gyventi Lietuvoje siekia ir nusikaltimais kitose šalyse kaltinami migrantai, Delfi.lt, 2005 09 14; Karštas pokalbis apie imigraciją (Lietuvos darbo federacijos informacija); Ateina ir nelaukiami, Bernardinai.lt, 2007 04 06; Atvykėliai iš Rytų okupuoja laisvas darbo vietas, Delfi, lt, 2005 08 02; Ko jie čia veržiasi?, Balsas.lt, 2008 03 29; Lietuvą užplūs šimtai tūkstančių darbo migrantų 2007 07 07, Delfi.lt; Po emigracijos bangos – imigracijos potvynis?, Balsas.lt, 2007 04 06 ir kiti.
Nei „okupacijos“, nei imigrantų piknaudžiavimo sistema Lietuvoje nėra. Imigracija į Lietuvą nėra didelė, todėl iš keletos pavyzdžių generalizuoti apie masinį piktnaudžiavimą ar net „okupaciją“ yra paprasčiausiai neatsakinga.
Kokios Lietuvos visuomenės nuostatos imigrantų klausimu?
K.Ž.: Remiantis Etninių tyrimų instituto atliktų tyrimų rezultatais galima teigti, kad vyrauja tiek kultūrinio pobūdžio uždarumas, pasireiškiantis „kitaip atrodančių“ imigrantų atžvilgiu; tiek aiškus ekonominis aspektas, susijęs su daugumos ir imigrantų konkurencija dėl ekonominių ir kitokio pobūdžio išteklių. Visuomenė imigracijos procesus suvokia labiau neigiamai nei teigiamai. Lygiai toks pats (t.y. labiau neigiamas) yra pačių imigrantų „įvaizdis“ Lietuvos visuomenėje (nepaisant nedidelio užsieniečių skaičiaus, kuris šiuo metu neviršija 1 proc. bendros populiacijos).
Pavyzdžiui, pagal Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto tyrimų duomenis (2010 m.), į klausimą „Koks Jūsų požiūris į Lietuvoje gyvenančius imigrantus iš regionų ir šalių?“ didžioji dalis respondentų (apie 70 %) atsakė, jog teigiamai vertina imigrantus iš Vakarų Europos, ES šalių, Amerikos, daugiau nei pusė respondentų neigiamai vertina atvykstančius iš Rytų, pavyzdžiui, Libano, Pakistano. Didžioji dalis apklaustųjų mano, jog imigrantai į Lietuvą dažnai atvyksta dirbti, šiek tiek daugiau nei pusė apklaustųjų teigia, jog imigrantai gali sukelti socialinių neramumų, ir tik trečdalis mano, jog imigrantai yra naudingi Lietuvos ekonomikai.
Kodėl kyla tokios nuostatos?
K.Ž.: Yra kelios sampratos: kultūrinė arba ekonominė grėsmė. Ekonominė pasireiškia tuomet, kai manoma, kad imigrantai konkuruoja darbo rinkoje ir dėl kitų socialinių bei ekonominių išteklių: socialinių paslaugų, socialinės paramos, kt. Kultūrinė – kai manoma, kad imigrantai gali pakeisti šalies kultūrinę ar etninę kompoziciją. Šalyse, kuriose migrantų nėra daug, problema yra nežinojimas, nesupratimas, kas apskritai yra imigrantai ar imigracija.
Iš mūsų tyrimų matoma, kad nuostatas formuoja ne tiesioginė patirtys ar kontaktai su imigrantais, bet viešajame diskurse vyraujančios nuostatos. Galime grįžti prie masinio informavimo priemonių vaidmens. Daug respondentų teigia, jog apie imigrantus girdėjo, matė per televiziją, radiją, internete. Socialinės patirtys – retos. Tad žiniasklaidos vaidmuo šiuo klausimu didelis.
Pavyzdžiui, pagal Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto tyrimų duomenis (2010 m.), 30-48% apklaustųjų imigrantus (Lietuvoje pradėjusius verslą, atvykstančius pas kitus šeimos narius, studijuojančius, prašančius prieglobsčio, dirbančius) matė per televiziją, šiek tiek mažiau apklaustųjų girdėjo apie imigrantus per radiją arba iš kitų žmonių pasakojimų, ir itin maža dalis (iki 10%) kada nors turėjo tiesioginį kontaktą.
Kokia jūsų nuomonė apie dešiniųjų pažiūrų grupes Lietuvoje, pvz. Lietuvos tautinio jaunimo sąjungą – kaip jos reaguoja į imigrantus? Ar tokių grupių politika padeda integracinės atmosferos šalyje kūrimui?
K.Ž.: Į šį reiškinį reikėtų žiūrėti plačiau: nemanau, kad tai susiję tik su imigracija ar imigrantų integracija. Manau, jog visuomenė apie imigrantus daug nežino ir nemanau, kad grupių, kurios organizuoja tokio pobūdžio eisenas, „tikslinė auditorija“ į kurią nusitaikoma yra išimtinai imigrantai. Kalbama plačiau: apie homoseksualius asmenis, etnines mažumas, galbūt kažkiek paliečiama ir imigracijos tematika.
Apskritai apie imigraciją Lietuvoje kalbama mažai, ir jei kalbama, dažniausiai emociškai, po tam tikrų įvykių užsienio šalyse. Tada Lietuvoje bandoma analizuoti, ar galima to paties sulaukti ir Lietuvoje. Manau, jog prieš užsieniečius nusiteikusios grupės yra problema, kurią reikia spręsti kompleksiškai, žiūrint į platesnę netolerancijos sampratą (t.y. ne tik etninės netolerancijos). Tai yra kur kas platesnis klausimas, kuriuo nagrinėjama nepakantumo prieš kitokius tema ar formos.
Ar galite isskirti labiausiai diskriminuojamas ar silpnas migrantų grupes Europoje, Lietuvoje? Kas struktūriškai „išmetami“?
K.Ž.: Išskirti sunku. Galbūt į diskriminacijos klausimą jautriau reaguoja studentai, kurie turi socialinių ryšių. Galbūt ir dėl to, jog studentai daugiau dalyvauja visuomenės gyvenime, dažniau naudojasi viešuoju transportu, eina į viešus renginius, o darbo migrantų socialinių tinklų ratas būna mažesnis. Taigi, diskriminacija matoma skirtingai, priklausomai nuo grupės. Tie, kas atvyksta kurti verslo, turi kapitalą, mato kitas problemas nei tie, kurie neturi socialinių ryšių, neturi tų, kurie galėtų padėti spręsti kasdienines problemas. Matome, kad grupės skiriasi pagal atvykimo pagrindus ir pagal juos reikėtų formuoti skirtingus integracijos modelius. Vieniems reikia daugiau, kitiems mažiau pagalbos.
Neabejotinai pabėgėliai yra ta grupė, kuri galėtų būti laikytina pačia pažeidžiamiausia imigrantų grupe. Vėl gi, skirtingose šalyse imigracijos struktūra skiriasi, todėl skiriasi ir pati integracijos problematika.
Kaip, jūsų nuomone, būtų įmanoma geriausiai integruoti atvykstančius žmones: asimiliuoti, leisti kurti savo kultūrines nišas (mokyklos, kultūrinių atributų nešiojimas ir pan.)? Kokią pagalbą turėtų, galėtų teikti institucijos?
K.Ž.: Pirmiausia, reikia suformuoti politikos prioritetus, tada pereiti prie strategijų kūrimo. Asimiliacijos idėja turi būti atmesta.
Į Lietuvą daugiausiai imigrantų atvyksta iš Ukrainos, Rusijos, Baltarusijos, tačiau taip pat atvytksta iš Kinijos ar Turkijos. Kaip matome, dalis šalių (t.y. kaimyninės) nėra tiek geografiškai ir kultūriškai skirtingos nei kitos, pavyzdžiui, Afrikos šalys, Turkija ar Kinija. Tad integracijos politika turėtų būti kuriama nacionalinių lygmeniu, tačiau įgyvendinama lokaliai, t.y. miestų lygmenių, kadangi, kaip jau minėjau, didieji miestai yra imigracijos traukos centrai.
Kokios strategijos, jūsų nuomone, tinkamiausios?
K.Ž.: Paminėsiu porą. Anot vieno požiūrio, migrantams reikia besąlygiškai padėti, spręsti jų problemas. Anot kito – migrantus reikia įgalinti, kad jie galėtų burtis, atstovauti save socialiniame lygmenyje. Kad tai įvyktų, reikia stiprių, didelių imigrantų organizacijų.
Lietuvoje kol kas yra keletas imigrantų organizacijų. Pavyzdžiui, neseniai įsikūrė afrikiečių bendruomenė. Kitos bendruomenės – Balturka – tikslas yra ne imigrantų vienijimas, bet Turkijos kultūros sklaida, kultūriniai mainai su Lietuva. Kiekvienos organizacijos tikslas skirtingas. Tipiškų imigrantų organizacijų, kurios padeda imigrantams susiburti, atstovauti save vietiniame lygmenyje, Lietuvoje dar nėra, nes imigracijos mastas ir potencialas nėra didelis, imigrantų atvykimo pagrindai skirtingi, pirminė imigracijos patirtis nevienoda, todėl daug bendrų sąlyčio taškų šie žmonės neturi.
Kitose šalyse tokios organizacijos yra kuriamos prie ministerijų (pvz, patariamosios institucijos, kuriose migrantai atstovauja savo bendruomenes), tačiau šis procesas susijęs su tuo, jog dėl imigracijos kinta tam tikrų šalių etninė visuomenės kompozicija, todėl iš esmės turi keistis socialinė politika ir taikomos integracijos priemonės. Tokiose šalyse imigrantų integracija yra politikos prioritetas, Lietuvoje – ne. Čia daugiau dėmesio skiriama emigracijos mažinimui, grįžtamosios emigracijos skatinimui.
Komentarai