Šokėjos tikrino Vilniaus lankstumą

Ar gali spektaklis būti mažas? Gal vis tik sunkiai. Jis gali būti trumpas, bet savo turiniu, kad ir kiek smulkintum temą, yra nuorodų į ką nors momentinis centras, aplinkinių temų tinklelio mazgas. Todėl mini spektakliai gali pasitarnauti kaip kokie aforizmai ar metaforos. Kurie, jei taiklūs, iškart nusidriekia galvoje takeliais į tai, apie ką jau esame pagalvoję ir kiek pažinę, ir išlygina, kas dar buvo neaišku tuo galvojamu klausimu. Savo taiklumu tokio suspausto pobūdžio kūrybiniai blykstelėjimai dažnai gali būti efektingesni nei ilgas svarstymas/spektaklis.

Tokie mini spektakliai lyg staigiausios strėlės buvo paleisti į vilniečius trečiadienį, gruodžio 14d. Ką spėjo grybštelėti – tą, kas nesusigaudė ar nudavė, kad nieko neįprasto šalia nevyksta – taip irgi dažnai nutinka. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos šiuolaikinio šokio teatro specialybės trečiakursės buvo gavusios užduotį atvirose, ne menui skirtose vietose sušokti po trumpą kompoziciją, kuri vieną erdvę paverčia jau ne ta. Kas valandą – po naują vis kitos rutinos žymę įgijusios erdvės transformacija.

Pirmasis erdvės „išsišokimas“ įvyko “Sodroje”. Šokėjos imitavo bažnyčią ir linkėjo atėjusiems ramybės, guodėsi galvas dėdamos jiems ant pečių. Žmonės nepasimetė ir ramybės mainai įvyko. Matyt, strategiškai – gera vieta ramybės linkėti.

Prekybos centre “Gedimino 9” laboratoriją žaidusios aktorės darė ekspertizę su vartotojų siekiamomis prekėmis – klausėsi liemenėlių širdies plakimo, tardė dovanų maišelius, žiūrėjo, ar batai neišėjo iš mados. Daug dėmesio čia rodė pardavėjos: gal stebėjo, ar mokslininkės nenorės kokio rimtesnio eksperimento padaryti. Žmonės, tiesa, dauguma buvo pasyvoki ir nedrąsiai arba kreivai dėbčiojo į veiksmą. Galbūt jie buvo apimti prieškalėdinio streso ir šiuo laiku nestokojo papildomų dirgiklių.

Centriniame pašte aktorės-šokėjos sukūrė geležinkelio stotį ir apsikrovusios lagaminais prie pašto Kalėdų eglutės atvykstant kiekviena laukė atvykstant savo traukinio, lyg dovanos. Kadangi daug kas čia rašė atvirutes ant suoliukų ar laukė savo eilės, pasirodymas gavo dėmesio. Vienas atidus vyras, jau po šokio pakalbintas sakė, kad šokėjos labai tiko prie Kalėdų eglutės ir kūrė labai skirtingus charakterius, todėl jis su malonumu ir stebėjo.

Knygyne “Mint Vinetu” šokėjos pabiro lyg raidės ir mažoje erdvėje kėlė visišką sumaištį, nelyginant skruzdėlyną. Iš knygų statė bokštus, aptvarus aplink lankytojų kavos puodelius, krebždėjo po žemę ir bandė būti nesumindytos nedėmesingumo. Juk jei skaitai iš esmės – kiekviena teksto “skruzdė” turi rūpėti. Tokia tad kruopštumo ir atidos pamokėlė įvyko knygyne. Taip sutapo, kad jame tuo metu lankėsi vokiečiai. “Šios aktorės buvo tokios įsitraukusios, džiaugsmingos – gražu žiūrėti. Vokietijoje kartais vyksta flash mob tipo akcijos, bet aktoriai jų nedaro – pas mus jie labai rimti”, – po pasirodymo sakė svečiai Gvido ir George, kurie buvo labai paslaugūs nerangioms spektaklio veikėjoms.

Netikėtų, lyg intermedijų be spektaklio, akimirksnio pasirodymų dieną merginos baigė kavinėje “Būsi trečias”, kur svečiai, neretai juk net vadinami kavinės publika, neatliko savo vaidmens: beveik nesidomėjo klounų nosis dėvinčių cirko artisčių akrobatika ir šūksniais. Kas ten žino – gal klounas kavinėje nėra joks erdvės pokytis.

Tokios erdvės transformavimo, galima net sakyti erdvės lankstumo, pamokos visai neblogai pasitarnauja siekiant suprasti vienos ar kitos erdvės sluoksnius: kiek erdvė lanksti ir palanki tapti kuo kitu. Aišku, padeda tirti ir erdvės žmonių specifiką: kaip reaguoja perkantys ir kaip reaguoja skaitantys. Kaip reaguoja tie, kurie turi kur atsisėsti (žiūrovo patogumą), ir tie, kurie skuba: ar šiems, pasauliui palikusiems tik periferinį regėjimą (pagrindinis sutelktas į savo reikalą), dar kas nors gali kristi į akį ir būti gražu. Kaip reaguoja vyresni, kurie – visai galimas dalykas, yra postmodernesni, nei mes numanome – ir kaip reaguoja, sakykime, trisdešimtmetės moterys, kurių amžius ne ką lengvesnis negu paauglystė. Dėl vėl kintančios išvaizdos, galimai būsimų vaikų padidėja jų irzlumas ir toks dalykas kaip menas, kurį ne pačios pasirinko, gali tik priminti kadaise girdėtus tėvų siūlymus, kurie buvo maždaug tokios formos: “mažiau kalbėk apie save, daugiau mokykis apie pasaulį”.