Ore.lt dalinasi įspūdžiais iš septintojo prancūzų kino festivalio „Žiemos ekranai“.
„Karas paskelbtas“ / Valérie Donzelli
Tikrais faktais paremtas filmas pasakoja režisierės ir aktorės Valérie Donzelli ir aktoriaus Jérémie Elkaïmo gyvenimo istoriją; jie suvaidina ir pagrindinius vaidmenis. Asmeniški, realiai išgyventų įvykių prisiminimai aktoriams padėjo (o juk galėjo būti ir atvirkščiai) labai natūraliai ir jaudinamai perteikti jaunos poros, sužinančios, jog jų mažamečiam sūnui Adamui diagnozuotas piktybinis smegenų auglys, dramą. Visgi viename interviu režisierė prasitarė, kad pirmiausia tai – meilės istorija. Anot autorės, perteikti visą skaudžią realybę ekrane būtų neįmanoma, o ir nereikia – žiūrovas paprasčiausiai neiškęstų.
Pagrindiniai filmo veikėjai gauna amžinų įsimylėjėlių – Romeo ir Džiuljetos – vardus. Jų pažinties pradžia įžangoje pateikiama greitai besikeičiančiais vaizdais. Jie jauni, įsimylėję, kvailiojantys, mažai galvojantys apie ateitį, kol vieną dieną gyvenimas pakrypsta netikėta linkme – sužinoma baisi diagnozė. Filmas staiga keičia ritmą, nuotaiką. Veiksmas persikelia ir toliau vyksta ligoninių koridoriuose, palatose. Jaunų žmonių svajonės ir ateities planai atsimuša į tikrovę – vieninteliu tikslu tampa sūnaus sveikata. Prasideda varginanti ir ilga kova už gyvybę. Tačiau Donzelli meistriškai subalansuoja rimtą ir sunkią temą su įtampas atpalaiduojančiais epizodais. Pavyzdžiui, vienoje sunkiausių, kulminacinių scenų, kuomet Džiuljeta šeimos nariams turi pranešti blogą žinią, Adamo diagnozę, staiga uždainuojama. Džiuljeta važiuoja automobiliu, žvelgia pro langą ir gana komiškais dainos žodžiais „bendrauja“ su už kelių kilometrų esančiu Romeo, kuris atsako tais pačiais žodžiais (persidengiantys kadrai rodo abiejų veidus). Epizodas funkcionuoja kaip paveikus nuskausminamasis. Apskritai gana eklektiškas garso takelis – nuo tokių lengvų dainelių, Laurie Anderson muzikos iki Vivaldi – neerzina, nekuria nevykusio iliustratyvumo įspūdžio, o subtiliai atskleidžia veikėjų emocijų skalę.
Nors filme dažnai akcentuojamas Romeo ir Džiuljetos vaikiškumas, patirties stoka (lyg maži vaikai stumdosi ligoninėje, kelia neapgalvotas scenas, pavyzdžiui, sumano pasiimti operacijai ruošiamą Adamą ir trumpam pabėgti į paplūdimį), tačiau kova už vaiką juos suartina, išmoko atsakomybės, adekvataus reagavimo į situacijas, atviro kalbėjimosi, problemų sprendimo. Po truputį keičiasi ir jų tarpusavio bendravimas. Dviejų jaunų žmonių ryšio stiprėjimas, susitaikymas su likimo siunčiamais išbandymais tampa svarbiausia filmo tema. Ir nors pabaigoje Romeo ir Džiuljetos keliai išsiskiria, tačiau jie jaučiasi nuėję svarbų kelią ir amžiams susiję. Retas šiandieninis filmas rodo pilnus šilumos ir nesumeluoto humaniškumo jaunų žmonių santykius.
„Be Šėtono“ / Bruno Dumont
Neretai kartojama, jog didieji kino autoriai per visą savo karjerą kuria vieną ir tą patį filmą. Dar sakoma, ar bent jau kuriamos pirminės asociacijos, jog Europos kinematografas – mąslus, sunkus, dažniau prabylantis vaizdų kalba, meditatyvus, metafizinis, filosofinis. Bruno Dumont‘ui galioja abu teiginiai. Jo filmus sunku supainioti su kitų autorių darbais, o po kiekvienu kūriniu galima drąsiai rašyti – „europietiškas“. Žinoma, toks apibūdinimas mažai ką pasako apie konkretų filmą, tačiau kasdienėje kalboje vartojamas lyg neatšaukiamas nuosprendis. O jei minėtą epitetą susiaurinsime iki žodelio „prancūziškas“, daugeliui taps tik aiškiau: vadinasi, láuk gero, aukštos meninės kokybės kino.
Naujausias Dumont‘o filmas vėl nukelia į šiaurės Prancūziją. Kraštovaizdis lyg atklydęs iš ankstesnės „Flandrijos“ – fermos, lygūs dirbami laukai, sodrios žalios ganyklos, gairinamos vėjų. Netoliese – jūra, pelkėtos smėlio kopos. Režisierius visuomet didelį dėmesį skiria peizažams. Tačiau Dumont‘o kine gamta nėra tik dailus fonas, nors žiūrint „Be Šėtono“, akimirkomis apniko ir tokios mintys. Gamta ir joje veikiantys personažai kuria savotišką distancijos santykį ir stokos atmosferą. Naujausiame darbe tai itin jaučiama. Įspūdingas kraštovaizdis – kopos, krūmynai, pajūris – yra abejingas jame tarsptančiai dramai. Operatoriaus Yves‘o Cape ilgaisiais planais filmuojami vaizdai perteikia tuštumos ir stokos pojūtį. Bene geriausias pavyzdys – pagrindinių veikėjų, miestelio keistuolio ir merginos, suklaupusių žolėje maldai, filmavimas stambiu planu iš apačios, žydro dangaus fone. Ritualinis meldimasis gamtos fone kuria įtampą: gamta pabrėžtinai tuščia, išretinta nuo prasminių ženklų, priešinga, atrodytų, turintiems reikšminį krūvį herojų veiksmams.
Iš pirmo žvilgsnio grynai opozicijų principu kuriamas siužetas greičiau pasiduoda ne arba/arba, bet ir/ir santykiui. Miestelio keistuolis nėra arba Dievas, arba Šėtonas. Jis ir Gėris, ir Blogis vienu metu. Tai didžiausia režisieriaus provokacija. Panašus herojų dualumas matomas ir ankstesniuose filmuose. Kad ir priešpaskutinėje juostoje „Hadevičė“, kur jaunutė vienuolė pasiryžta žmogžudiškai misijai. Šventumo ir profaniškumo (prievartos) dialektika – viena svarbiausių autoriaus temų, tačiau naujajame darbe tai suskamba nebeįdomiu kartojimusi. Jausmas, it Dumont‘as būtų priėjęs liepto galą. Belieka, kaip kokiam Béla Tarrui, skelbti karjeros pabaigą, arba sukti savąjį kinematografą truputį kita linkme, kaip tai padarė, sakykim, kitas labai „europietiškas“ režisierius – Šarūnas Bartas.
Be abejo, Bruno Dumont‘as niekada nebuvo lengvas režisierius. Juolab tas, kuris filmuose pateikia aiškius atsakymus. Erdvės žiūrovui mąstyti į valias. O pastebėjus (sunku to nepastebėti) aliuzijas į Carlo Theodoro Dreyerio „Žodį“, erdvė mąstymui tik išsiplečia. Neatsitiktinai Dumont‘as pasirenka pajūrio kraštovaizdį, smėlio kopas. Dreyerio filmo keistuolis stovi kopose ir beria biblines tiesas, pranašauja Pabaigą, o finale, kaip ir Dumont‘o filmo protagonistas, prikelia iš mirusiųjų moterį. Danų meistro filmo erdvė buvo pilna sakralios simbolikos, šventumo auros, tuo tarpu prancūzų režisierius eliminuoja bet kokias šventumo, religijos konotacijas. Herojus ne tik gydo, bet ir negailestingai baudžia. „Be Šėtono“ nereiškia „su Dievu“, kadangi vienas negali egzistuoti be kito. „Be Šėtono“ reiškia ir „be Dievo“. Tokiu atveju atsiveria absoliuti tuštuma. Ar ją gali užpildyti žmogus, vedamas savo teisingumo supratimo? Ar žmogus gali daryti stebuklus? Dumont‘as mąsliai šypsosi.
Komentarai