Užmojis sukurti filmą apie Marilyn Monroe kiek rizikingas. Aktorė seniai tapo ikonine populiariosios kultūros figūra bei tuo pačiu kliše, todėl galimų kelių jos kino portretui ekrane ne tiek ir daug. Arba galima nufilmuoti dar vieną aktorės ikoniškumo reprodukciją (kas, atrodo, tiesiog neišvengiama), arba bandyti išlaisvinti ją iš legendos spąstų, nuplėšti visas kaukes, dekonstruoti įsigalėjusias reprezentacijas ir parodyti tokią, kokia buvo „iš tikrųjų“ (kad ir kaip naiviai tai skamba).
Pasiekti pastarąjį tikslą, atrodo, mažai tikėtina, tačiau britų režisierius Simonas Curtisas filme „7 dienos ir naktys su Marilyn Monroe“ („My Week with Marilyn“, Didžioji Britanija, JAV) imasi būtent jo. Michelle‘s Williams suvaidinta aktorė pabrėžtinai „kasdieniška“ – pažeidžiama, kankinama nepilnavertiškumo jausmo, abejonių dėl savo talento, gyvenanti iliuzijų pasaulyje, besiilginti tikrumo, tačiau tuo pat metu koketiška, paslaptinga, spinduliuojanti charizma. Tokia, kokia ir buvo? Klausimas ir galimas atsakymas jau savaime „pakimba“ spekuliacijos ir neapibrėžtumo pinklėse, nes kinas, o ir bet kokia kita medija, tiesą tik slepia. Tad ir naujas filmas apie aktorę – tik dar vienas, tarp daugelio kitų, mitas apie neeilinę asmenybę.
Režisierius pasirenka papasakoti vos kelių mėnesių aktorės gyvenimo laikotarpį, kuomet seras Laurence‘as Olivier (Kenneth Branagh) 1956 m. pakvietė ją į Angliją filmuotis juostoje „Kunigaikštis ir aktorė“. Tačiau pagrindinis Curtiso filmo veikėjas – visą kūrybinį procesą iš šalies stebintis Olivier pasiuntinukas Colinas Clarkas (Eddie Redmayne). Pagal jo prisiminimų knygą filmas ir sukurtas. Colinas – maksimalistas jaunuolis, visuomet svajojęs apie darbą kino industrijoje ir pagaliau per savo įkyrumą gavęs pasiūlymą dirbti garsiam aktoriui ir režisieriui.
Retrospektyviu jo balsu už kadro filmas ir prasideda, ir baigiasi. Be to, Colinas nuolat stebi Monroe (juostoje akcentuojamas jo žvilgsnis), taip kuriamas asmeniškumo krūvis: matome aktorės portretą, įsirėžusį į vaikino sąmonę, jo prisiminimus. Jaunuolis, kaip ir visa kūrybinė grupė, žavisi amerikiete, po truputį ją įsimyli, nujausdamas bei kitų perspėtas – Marilyn Monroe su juo tik žaidžia. Tačiau aktorės kerams, kaip rodoma filme, sunku atsispirti. Net Laurence‘as Olivier, iškankintas nuolatinių aktorės vėlavimų į filmavimo aikštelę, neprognozuojamo jos elgesio, pasibaigus filmavimui sėdėdamas peržiūrų salėje ir žvelgdamas į aktorę ekrane, lyg patyręs nokautą, pripažįsta jos talentą ir fatališkumą. Pastarojo bijo ne tik vyrai – Olivier žmona, aktorė Vivien Leigh (Julia Ormond), prisako Colinui prižiūrėti jos vyrą, kitaip sakant, saugoti nuo Marilyn.
Panašūs epizodai filme kuria lengvą komiškumą. Apskritai juostoje dominuoja šviesus, nostalgiškas, sentimentalus tonas, o istorija remiasi gana pigios muilo operos formulėmis – jaunuolis įsimyli vyresnę moterį, jie kartu praleidžia kelias įsimintinas dienas, tačiau bendra ateitis miglota, galiausiai jiems tenka išsiskirti. Bet pabaiga pagal visas žanrines taisykles nuskamba optimistiškai. Colinas patiria pirmąją meilę, supranta jos kainą. Per vieną savaitę, praleistą su Marilyn Monroe, įvyksta savotiška Colino iniciacija į suaugusiųjų pasaulį.
Vis dėlto filmas dvelkia nuoboduliu: istorija dėliojama tvarkingai, su aiškiais, nors visiškai neaštriais dramaturginiais akcentais. Personažai šabloniški, foniniai. Pasirodo ir etatinę anglų damą daugelyje filmų vaidinanti Judi Dench, ir poteriados žvaigždė Emma Watson. Tačiau vietos jų charakterių plėtojimui nelieka: jie greičiau primena Olivier filmuojamos juostos dekoracijas. Akivaizdu, daugiausia buvo investuota į Michelle Williams. Kamera fiksuoja kiekvieną jos judesį, gestą, veido mimiką. Talentingos Williams organiška vaidyba filmą kiek pakylėja, tačiau iš gana vidutiniškos, eilinę televizinę kostiuminę dramą primenančios produkcijos gniaužtų jo neišvaduoja. Peržvelgus Simono Curtiso filmografiją, sausas ir dalykiškas stilius nestebina – režisieriaus karjera nuo pat pradžių apsiribojo televiziniais serialais. O pastariesiems dažnai užtenka jau patikrintų, tų pačių istorijos pasakojimo modelių. Kurdamas didžiajam ekranui, Curtisas, deja, netoli tenuėjo.
Komentarai