Po kritiško straipsnio apie lietuviškos meno rinkos svajas bei košmarus sulaukiau klausimo: ką tiksliai norėjau pasakyti? Atsakau. Norėjau pasakyti, kad maištas prieš neoliberalizmą ir nevestuvinis seksas yra amžinos vertybės, o kultūrinės studijos įdomesnės už [post]konceptualų meną. Taip pat sulaukiau reakcijų, kad neoliberalizmo kritikos reprezentacija mene – sena mada. O ką, jeigu ieškau ne reprezentacijos, o tiesiog prezentacijos? Kritikos? Maišto? Reakcijos į tai, kas vyksta čia ir dabar?
Kas ieško (t.y. skaito laikraščius), tas randa. WikiLeaks. Arabų pavasaris. Occupy Wall Street. Draugė iš Paryžiaus feisbuke prašo pasharinti apie jos sesę, kurią dėl politinės veiklos suėmė Sirijos pareigūnai. Su niujorkiečiu draugu ginčijuosi, ar jis teisingai elgiasi visus vyrus vadindamas „jomis“, nes moterys kol kas turi mažiau privilegijų (mano nuomone, ne, nes taip kaip tik sureikšminami lyčių skirtumai).
Sorry, bet tai ir yra 2012-ieji, o ne elitinių menininkų aristokratiniai žaidimai.
Kapitalistinis antikapitalizmas
Šiame straipsnyje telkiuosi į sudėtingiausią neoliberalizmo kritikos problemą – apie alternatyvos, undergroundo [ne]galimybę.
Gal ciniška taip sakyti, bet šiandienos Vakaruose nebeliko „išorės“ (outside). Feministės, gėjai, žalieji, menininkai ir kiti outsaideriai išsikovojo teises į „normalumą“: sukūrė rinkos nišas su savais žurnalais, klubais, parduotuvėmis ir bendruomenėmis, kurios nebebando derėtis dėl platesnių politinių klausimų. Kažkada outsaideriai kvestionavo visą jų nepriimančią sistemą. Bet sistema adaptavosi; suvokti ją kaip patriarchalinę Tėvo figūrą nebėra adekvatu. Nėra nei Tėvo, nei Motinos: mes visi esame kapitalizmo našlaičiai.
Paskutiniai „išorės“ atodūsiai Vakarų pasaulyje yra riaušės ir terorizmas. Deja, sadizmas nėra mano mėgstamų seksualinių žaidimų dalis.
O jeigu nėra „išorės“, tada reikia prisiminti pirminę žodžio „avangardas“ reikšmę: priešakinis karinis dalinys. Todėl kviečiu prisijungti prie kariuomenės ir brautis į priekį.
Propaganda, viešieji ryšiai, marketingas bus tavo ginklai. Socialinis, intelektualinis, simbolinis kapitalai (a la Pierre Bourdieu) bus tavo karinė palapinė ir miegmaišis. Ekonomika, politika, socialiniai mokslai, istorija bus tavo karo dainos.
Paduok, sesule, kardą.
Berlinalės žaidimai
Tarptautinis Berlyno kino festivalis yra puikus kapitalizmo ir antikapitalizmo simbiozės pavyzdys. Berlinalė, kartu su Venecija ir Kanais – vienas iš trijų didžiausių Europos kino festivalių. Berlyno festivalyje vyksta ir svarbiausia (po Kanų) Europos kino mugė, sutraukianti kino prekiautojus iš viso pasaulio. Pagrindinė programa, nors mažiau nei Kanai, visada tviska žvaigždėmis, kurios užtikrina antraštes pasaulinėje spaudoje. Pagaliau Berlinalę remia ir ta proga savo įvaizdį kuria tokios korporacijos kaip „L‘Oréal“, garsėjanti žiauriais bandymais su gyvūnais, be to neseniai parėmusi kontroversišką interneto cenzūros SOPA įstatymą.
Taigi Berlinalė neišvengiamai yra svarbi neoliberalistinės sistemos dalis ir netgi variklis.
Ir vis dėlto Berlinalė turi politinio festivalio reputaciją. Kodėl? Pavydus atsakymas: nes po Kanų ir Venecijos nebelieka gerų filmų, todėl reklamuojamasi politinėmis aktualijomis. Tai primityvus paaiškinimas, nes festivaliai ne tik renkasi filmus, bet ir patys diktuoja kino madas: jei Berlinalė norėtų, galėtų pati „sufabrikuoti“ kino genijus.
Berlinalei dažnai priekaištaujama dėl to, kad ši renkasi „blogus“, nekokybiškus filmus. Mano manymu, naivu galvoti, kad festivalio programuotojai neturi skonio. Paprasčiausiai jų kriterijai ne estetiniai, o politiniai.
Kad ir kokios būtų festivalio organizatorių intencijos, Berlinalės politiškumas nėra vien tik prekybinis pliusas. Kodėl? Nes jis realiai dalyvauja politikoje ir iš tikrųjų keičia pasaulį.
Remdamasis šia mintimi ir pozicija aptarsiu savo paties nuotykius ir pamatytus filmus Berlinalėje 2012. Pernai „Panoramos“ programoje pristatęs savo trumpo metražo filmą „Porno melodrama“, šįsyk grįžau ieškoti galimų finansuotojų savo naujam ilgo metražo filmui „Streikas“ („We Will Riot“). Kelias valandas dirbau Lietuvių Kino Stende Europos kino mugėje, naktimis ieškojau naujų pažinčių festivalio vakarėliuose (filmų, platinimo kompanijų, skirtingų šalių stendų), o dienomis susitikdavau su įvairiais kino kontaktais bei ilsėdavausi kino salėje – žodžiu, pamačiau nedaug filmų, bet patyriau įvairius festivalio užkulisius, būtent susijusius su rinkos žaidimais.
Jei bandyčiau savo žaidimus paversti praktiniais patarimais naujiems kino kariams, patarčiau: būkite drąsus, tiesūs, konkretūs ir agresyvūs. Būkite nuoširdžiai ciniški: rinkos žaidėjai žino žaidimo taisykles ir nelaukia iš jūsų spontaniško nušvitimo. Nušviskite savo kambaryje prie kompiuterio ekrano, o susitikę su žaidėjais pateikite jau suformuluotą idėją – šiuo atveju filmo – istoriją, konkretų įgyvendinimo planą, auditoriją. Jeigu norite būti nepriklausomo kino kūrėjais, susivokite, kodėl jums asmeniškai skauda dėl jūsų filmo, ir kodėl skaudės jūsų žiūrovams.
Berlinalės politikai
Oficialią Berlinalės programą sudaro konkursinė bei nekonkursinė ir specialioji programos, sudarytos festivalio direktoriaus Dieter Kosslick; 2006‘aisiais nuo kitų programų atskirta trumpo metražo filmų programa, vadovaujama Maike Mia Höhne; ir galiausiai aktyvizmu bei gėjų temomis pasižyminti „Panoramos“ programa, vadovaujama Wieland Speck. Berlinalė taip pat aprėpia nepriklausomai organizuojamas „Forumo“ (nuo 70-ųjų) ir „Forum Expanded“ (nuo 2006-ųjų) programas, vadovaujamas Christoph Terhechte, kurios atitinkamai koncentruojasi į meninį, „avangardišką“ kiną ir įvairias meno formas nuo performansų iki instaliacijų; ir taip pat „Generation“ programą, skirtą kinui vaikams, bei „Perspektive Deutsches Kino“, palaikančią jauną vokiečių kiną. Galiausiai lieka kuruojamos (kaip ir „Forum Expanded“ bei specialioji) programos, kurioms kūrėjai nesiunčia filmų, jie tiesiog pasirenkami: „Culinary Cinema“ maisto gurmanams, ir „Retrospective“ bei „Homage“ klasikos gerbėjams.
Metę pirmą žvilgsnį į Berlinalės programą, nesuklystume apibendrinę, kad visos svarbiausios festivalio programos – konkursinė, „Panoramos“ ir „Forumo“ – yra vienaip ar kitaip politiškai angažuotos, propaguoja mažo biudžeto kiną bei LGBTQ temas.
Užmeskime akį į šių programų sudarytojų biografijas. Nuo 2001-ųjų Berlinalei vadovaujantis Dieter Kosslick baigė komunikacijos, politikos ir edukacijos studijas, rašė kalbas Hamburgo merui Hans Ulrich Klose, atstovavo „moterų lygiateisiškumo“ skyriui, dirbo žurnalistu, vadovavo svarbiausiems Hamburgo kino fondams, įkūrė Europos Mažo Biudžeto Forumą, vėliau Europos Kino Distribucijos Biurą, ir galiausiai devynis metus vadovavo Rhine įkurtam kino fondui, per tą laiką įspūdingai pakėlęs šio regiono kino industrijos lygį.
Nuo 2001‘ųjų „Forumui“ vadovaujantis Christoph Terhechte baigė politinių mokslų ir žurnalistikos studijas, dirbo žurnalistu įvairiuose leidiniuose, atrinkinėjo filmus Europos Mažo Biudžeto Forumui.
Tuo tarpu dar nuo 1992‘ųjų „Panoramai“ vadovaujantis Wieland Speck baigė vokiečių literatūros, dramos ir etnologijos studijas, pats rašė, filmavo, dirbo kino platinime ir knygų leidyboje – bet lygiai taip pat svarbu, kad W. Speck, neslepiantis savo homoseksualumo, kaip ir „Panoramos“ pradininkas, gėjų teisių aktyvistas Manfred Salzgeber, visada stengėsi atkreipti tarptautinės publikos dėmesį į filmus LGBTQ temomis iš viso pasaulio. Kartu su Salzgeber, W. Speck 1987-aisiais įkūrė pirmąjį kino apdovanojimą geriausiam filmui gėjų tema, Queer Teddy, kuris palaipsniui peraugo į atskirą grandiozinį renginį su tūkstančiais žiūrovų ir tiesiogine transliacija ARTE televizijoje.
Taigi akivaizdu, kad politika ir aktyvizmas Berlinalėje nėra atsitiktinis atributas – tai yra festivalio organizatorių duona ir druska.
Pasiskųsti, kad Berlinalėje per daug filmų, parinktų dėl politinių, o ne meninių priežasčių yra lygiai taip pat absurdiška kaip pasiskųsti knygų gausa knygų mugėje.
Filmai, kurie keičia pasaulį
Berlinalė atsidarė filmu „Atsisveikinant su karaliene“, kuris emblematiškai atitinka konkursinės programos vertybes: žvaigždės (Diane Kruger, Léa Seydoux, Virginie Ledoyen, Xavier Beauvois), pripažintas autorinio kino meistras (prancūzų režisierius Benoît Jacquot), patrauklus spektaklis, politinės potekstės ir lesbietiškos meilės motyvas. Man filmas pasirodė per daug prancūziškai plepus (tuo „garsėja“ prancūzų teatras). Drebanti kamera, dėmesys žemiškos rūmų intrigoms ir revoliucijos išvakarių nuotaika 2012-ųjų kontekste išskiria „Atsisveikinant su karaliene“ iš kitų filmų apie Mariją Antuanetę, tačiau filmas per daug nuobodus, kad paliestų platų žiūrovą, ir per menkai vizualus, kad sužavėtų festivalinę publiką.
Festivalio atradimu man tapo lenkų režisierės Malgoska Szumowska filmas „Jos“ (rodytas „Panoramos“ programoje). Filmas pasakoja apie “Elle“ žurnalistę (Juliette Binoche), kuri rašydama straipsnį apie prostitutes iš naujo atranda savo pačios seksualumą. Net juokinga, kad šiam filmui pasiseka įgyvendinti viską, apie ką nesėkmingai svaigsta Algimantas Puipa su savo „Miegančių drugelių tvirtove“. Lenkų režisierė paneigia stereotipus apie prostituciją, pateikia šviežią moters seksualumo versiją, o kietai sukalta ir stilingai įforminta istorija primena tokių kino grandų kaip Claude Chabrolio antiburžuazinę energiją. Nenuostabu, kai po filmo režisierė papasakojo, kad filmas prasidėjo nuo ilgos paieškos, susitikimų, pokalbių su prostitutėmis – lietuviai režisieriai gi kuria „iš oro“, tarsi prisiliesti prie realybės būtų nesolidu (A. Puipa viešai patvirtino niekada nebendravęs su prostitutėmis: tinyurl.com/7r8ms6x).
Kitas „Panoramos“ filmas, Queer Teddy laimėtojas „Keep the Lights On“ nušviečia ilgą ir sudėtingą dviejų vyrų meilės istoriją. Vienišame Niujorke dokumentinius filmus kuriantis danas turi išmokti nutraukti destruktyvius santykius su savo į narkotikus įnikusiu jaunesniu partneriu. Filmas išsiskiria Super 16 juostos estetika, romantiškomis sekso scenomis, dėmesiu paprastai gėjų meilės istorijai. Taip pat įdomūs „meta“ triukai: filmo veikėjas laimi „Teddy“ apdovanojimą už savo dokumentinį filmą, taip galutinai susiliejant filmui ir jo režisieriaus Ira Saachs autobiografijai. Tai ir įdomu, ir problematiška, nes apima jausmas, kad kita – režisieriaus partnerio pusė – galbūt liko neišklausyta. Juk gyvenimas, kaip ir kinas yra komplikuoti; ir tos komplikacijos, o ne „paprastos“ „paprastų“ žmonių istorijos bent jau man yra įdomiausios.
„Forum Expanded“ programoje dalyvavęs vienintelis šių metų Berlinalės lietuviškas filmas – Deimanto Narkevičiaus „Uždrausti jausmai“ – prie gėjų temos prisilietė visai kitaip. Filmas apie sovietmečiu dėl homoseksualumo kafkiškai suimamą teatre dirbantį režisieriaus asistentą originaliai telkiasi į naratyvo konstravimo, istorinės patirties ir tapatybės problematiką. Vis dėlto po seanso radau progą viešai pasipiktinti, kad nors Deimantas Narkevičius sukūrė šį filmą už ArtAids fondo, siekiančio menu kovoti prieš AIDS, pinigus, autorius Lietuvoje kaip tik vengia tiesiai kalbėti apie bet kokias LGBT problemas. Mano komentaras įplieskė ilgą diskusiją apie „politinės estetikos“ ir „reprezentacinės politikos“ besitęsiančią diskusiją pačios Berlinalės kontekste. Na taip, patogu svaigti apie potapatybinę ir „estetinę“ politiką trijų draugų – menininko, kritiko ir kolekcionierės (banko vadovo žmonos) – kompanijoje… Tokia „estetinė politika“ savo obskurantiškumu ir absurdu kartais primena sociopatinės ultradešinės vertybes: „kaupk kapitalą ir aiškink nesąmones“. Man atrodo, kad Deimantas Narkevičius dėl mano kaltinimų pasimetė: įtariu, kad šis vyresnės kartos menininkas intuityviai susirado nišą pasaulinės meno rinkos kontekste, ir tikriausiai net nesidomi kultūrinių studijų kritinio požiūrio galimybe.
Klysta ne Berlinalė, o kino kūrėjai
Labiausiai meno elito nekenčiama ir aktyvistinė Berlinalės „Panoramos“ programa šiemet rodė aktualius filmus apie Arabų Pavasarį, Occupy protestus ir queer istorinę atmintį. Ir iš tiesų nesunku priekaištauti, tarkim, Tony Gatlifui už primityvią siužeto liniją ir banalią simboliką filme apie „Indignados“ protestus. Priekaištaukime! Aktyvizmas aktyvizmui nelygus, ir kuo filmai bus įdomesni, patrauklesni, sudėtingesni, stilingesni, seksualesni ir atskleidžiantys įvairius prieštaravimus – tuo geriau.
Berlinalė, tikiu, ir toliau rinksis filmus dėl politinių priežasčių: konkursinė programa – garsių autorių ir aktorių filmus su politinėmis potekstėmis, „Panorama“ – aktyvistinius filmus aktualiomis temomis, „Forumas“ ir „Forum Expanded“ – „politinės estetikos“ apsireiškimus… Telieka pasistengti tuos politinius filmus kurti įdomiau! To ir palinkėčiau visiems menininkams ir kapitalistiniems antikapitalizmo kariams.
Ar reikia kvestionuoti Berlinalę kaip neoliberalizmo variklį? Taip, reikia. Ar reikia kurti alternatyvų festivalį, kuriame negaliotų kapitalistinės taisyklės? Ne, nes tai neįmanoma: nėra tokios kino kameros, kuri būtų pagaminta ne korporacijos; nėra efektyvios šiuolaikinės susisiekimo priemonės, kuri neprekiautų mūsų privatumu reklamos davėjams (kaip tą daro Facebook ir Gmail). Ar reikia kritikuoti kapitalizmą paties kapitalizmo priemonėmis, kreiptis į plačias auditorijas, interneto ir Occupy protestų pagalba mėginti tiesioginės demokratijos principus, kurti lokalias aktyvizmo sėkmės istorijas ir tuo pačiu siekti globalių pokyčių? Jo, aišku. Tą ir norėjau pasakyti.
Komentarai