Lietuvai atgavus nepriklausomybę, iškilo kino finansavimo problema. Dauguma kino kūrėjų buvo įpratę pastovumą ir finansinę paramą gauti iš Maskvos, todėl prie naujų sąlygų teko sunkiai prisitaikyti, įsivyravo sąstingis. Tuo metu ir išpopuliarėjo komerciniai užsienio filmai, kurių, žinoma, netrūksta ir dabar. Bet galime pasidžiaugti, kad nepriklausomo, tam tikra prasme – nekomercinio kino kultūra vis giliau leidžia šaknis Lietuvoje.
Turime net kelis kino festivalius, o vienas didžiausių ir sėkmingiausių, turbūt niekas nepaprieštaraus – Vilniaus tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“. Savo mintimis, idėjomis ir kūrybinės industrijos užkulisiais dalinosi Kino pavasario programos konsultantas – Edvinas Pukšta.
Gera klausytis žmogaus, kuris savo darbą vadina hobiu ir gyvenimo būdu, o apie filmus pasakoja su tokiu užsidegimu, kad norisi iš karto juos visus pamatyti.
Edvinai, tai jau 17-tas Kino pavasario festivalis Lietuvoje. Kelintas šis festivalis yra tavo gyvenime?
Edvinas: Su šiuo festivaliu pradėjau dirbti prieš dešimt metų, dar tada, kai paskutiniai du kartai vyko Lietuvos kino teatre. Tuomet jau buvau pradėjęs važinėti po tarptautinius kino festivalius savo lėšomis ir mačiau, kaip ten viskas vyksta (Kanuose, Berlyne, Venecijoje). Grįžus iš festivalio būdavo šiek tiek apmaudu ir gaila, kad labai daug vertingų ir gerų filmų Lietuvos Kino pavasaryje neparodoma.
Kaip keitėsi festivalio koncepcija pamečiui, tu juk dalyvavai šiame procese?
Edvinas: Mano darbo šiame festivalyje pradžia sutapo su paties renginio pokyčių pradžia. Prieš tai Kino pavasaris buvo priklausomas nuo Vilniuje esančių Europos šalių ambasadų. T. y. dažniausiai buvo rodomi tie filmai, kuriuos reikėdavo parodyti. Ir tai labai stipriai apribodavo filmų įvairovę: tik iš Europos ir tai tik iš didžiųjų šalių (Prancūzija, Lenkija, Vokietija, Italija, Skandinavija). Jokiais būdais nesakau, kad tai blogi filmai, bet yra ir kitų įdomių Europos šalių. Aš pasiūliau Vidai, kad reikia daryti nepriklausomą festivalį nuo ambasadų ir patiems spręsti, kokius rodyti filmus. Patiems vesti derybas, o ambasadų pagalbos prašyti tik tuomet, kai jie gali padėti papildomai, be jokios įtakos festivalio turiniui. Taip iš karto atsirado filmai iš Azijos, Pietų Amerikos, Afrikos, Australijos…ir tai buvo tie metai, kai mes parodėme Kim Ki-duk‘o „ Pavasaris, vasara, ruduo, žiema…ir vėl pavasaris“. Kim Ki-duk‘u tuo metu dar niekas netikėjo, jis buvo žinomas tik kino kritikams, o tų metų Kino pavasaris buvo šiam režisieriui „tramplynas“ į lietuvių ekranus ir jau po pirmo seanso kilo toks ažiotažas.. o turėjome tik vieną didelę Lietuvos kino teatro salę ir vieną mažą. Ir nors seansai vyko, pavyzdžiui, ketvirtadienį ryte, mus pačius nustebino, kad visos vietos buvo užimtos žiūrovų. Tada ir supratau – štai ką reiškia festivalis, kad priverčia žmones ištrūkti iš darbo ir kaip jie nori pamatyti filmus. Žinoma, mūsų šalyje žmonės dar skeptiškai žiūri į kiną rytais, mes ir dabar prie to stengiamės prisitaikyti vėlindami seansų laiką.
Taigi, esminis pokytis buvo tai, kad filmus rinkome patys ir pradėjome už juos mokėti pinigus. Ir žiūrovų lankomumas iš karto šoktelėjo iki 28 tūkst. Nenustojo augti ir toliau… 34, 39, 40 tūkst.… praeitais metais turėjome net 64 tūkst. žiūrovų. Šiemet tikimės dar daugiau ir tai rodo, kad einame teisingu keliu. Pats niekada neičiau į tokius renginius, kur filmai rodomi tik dėl to, kad būtų parodyti. Juk filmas – tai iliuzija, galimybė pažinti pasaulį, pamatyti kažką naujo, galų gale – atrasti naujus vardus. Žmonių reakcija yra pagrindinis mūsų įkvėpimo šaltinis. Pats dažnai mėgstu nueiti į festivalio seansus, atsistoti nematomoj vietoj ir stebėti žiūrovų reakcija į tam tikras filmo scenas. Kiekvienoj šaly yra skirtingas žmonių mentalitetas ir jie reaguoja taip pat labai skirtingai. Asmeniškai man festivalis – tai pilnos salės, diskusijos, prieštaringos reakcijos, be kurių neapsieisi. Nuostabiausia žiūrėti, kai filmas tiesiog sužydi akyse. Kaip pavyzdys yra pernai rodytas filmas „Moteris, kuri dainuoja”, kurio niekas nežinojo, bet jau po pirmojo seanso, pasibaigus filmui, stojo pusės minutės tyla, po kurios sekė plojimai. Ir filmas šovė į viršų. Nebeužteko net ir papildomų šio filmų seansų, kad jį pažiūrėtų visi, kas norėjo.
Kalbant apie šių metų festivalį, programoje – svari įvairovė, įvairaus skonio žiūrovams: turime žaismingų, pramoginių, šokiruojančių, rimtų, provokuojančių, linksmų filmų – visų emocijų kategorijos. Šiemet pavyko tai išpildyti. Taip pat džiaugiamės tokių šalių filmais kaip Indonezija, Filipinai. Prieš tai niekas nesidomėdavo tokiomis šalimis ir jų kino kultūra.
Minėjai, kad žiūrovų auditorija labai išaugusi, o filmų programą sudarinėjate tik jūs dviese: tu ir Santa. Nemanai, kad dviejų žmonių nuomonė yra per mažai, kad nuspręstų už tokią daugumą žiūrovų?
Edvinas: Na, mes dviese esam pagrindiniai, bet tokius „abejotinus” , „su klaustukais” filmus prašome, kad patikrintų ir kiti komandos nariai. Dauguma jų žiūri šitus filmus, o mes klausomės jų patarimų. Į festivalius taip pat važiuojame didelė dalis komandos, San Sebastiano festivalį užgriūna tokia didelė Kino pavasario delegacija, kad pilnas sąrašas būna lietuvių. Taip kad aplink mus visada yra žmonių, su kuriais „pasitikriname” savo nuomonę. Bet, žinoma, daugelių atvejų galutiniai sprendimai priklauso nuo mūsų dviejų. Kartu su Santa mėginame atsakyti į pagrindinius klausimus, tokius kaip: ar filmas bus žiūrimas, ar jis „nepasimes”. Ar verta mokėti už juos 800-1000 EUR vien tik tam, kad parodytumėme? Jau seniai mes praėjome tokius laikus.
Ar programoje yra primestinių filmų, kurie patenką į rodomų sąrašus vien dėl to, kad reikia pasiekti tam tikrą jų skaičių?
Edvinas: Ne, nėra nei vieno! Bet negalime sakyti, kad visi filmai mums patinka. Tai būtų didžiulė klaida, jei mes pradėtume demonstruoti tik savo skonio filmus. Tai tuomet čia jau būtų „Mano festivalis”. Tai būtų totalinis absurdas, nes auditorija labai išaugusi ir vieniems reikia pasijuokti, kitiems paliūdėti, treti ieško naujų talentų ir pan. Lietuviškų filmų programą, beje, sudarinėja Justė Zavišaitė, ir nuo jos viskas priklauso. Šiemet dar norėjosi parodyti ir tokius specifinius filmus, kurių negalėjome tematiškai primesti jokiai kategorijai – tai vidurnakčio seansai, kurie idealiai tinka žiūrėti tokiu paros metu.
Žinau, kad dėl kai kurių filmų tenka kovoti metus ar daugiau. Dėl kokių priežasčių galima negauti norimo filmo?
Na pavyzdžiui, tokio filmo kaip „Aš regėjau šėtoną” negaliu pamiršti jau 1,5 metų, bet jį pavyko gauti tik šiemet. To priežastis dažniausiai būna ta, kad tuo metu nebūna laisvos kino juostos kopijos, o Vilniaus festivalis nėra toks įtakingas kaip daugelis kitų didesnių, tai įkalbėti platintojus dažnai būna sunku. Kartais, aišku, goduoliai „užsiplėšia“ ir per aukštas kainas, kurių mes neįperkame. O galiausiai būna net toks variantas, kad filmo gavimą apsunkina Rusija. Kuri pažada nusipirkti filmą, sumoką dalį pinigų, bet galutinai taip ir neapmoka skolos, todėl filmas „pakimba“ ir jo nepavyksta gauti kitų festivalių atstovams. Atsiranda ir tokių filmų platintojų, kuriems Lietuva – per daug maža ir nereikšminga šalis, tuomet reikia pasikaustyti geležine kantrybe, prisiimti truputį įkyrumo ir mėginti korektiškai derėtis. Praeitais metais taip nutiko su Maiko Li „Dar vieneri metai“ (Mike Leigh „Another year“) filmu ir nors režisierius turi lietuviškos kilmės šaknų, o platintojų net prašėmė, kad jie paklaustų paties Maiko, ar jis nori savo filmą rodyti Lietuvoje, jiems vis tiek buvo neįdomu. Šiemet jėgas suvienijome su Skalvija ir galėjome daugiau invesuoti ne tik į festivalį, bet ir į pačių filmų pirkimą. Šiaip ne taip išsikovojome ir „Neliečiamieji“ („Intouchable/Untouchable“) filmo pirkimą, kas užtruko pakankamai ilgai.
Edvinas ypatingais vadina trumpametražius filmus, kurie turi savotiško šarmo. Apie „trumpukus“:
Edvinas: Labai mėgstu trumpametražius filmus. „Trumpukai“ mane veža, nes tai visai kita kino forma ir ji atveria daug naujų galimybių. Iš kai kurių šalių kartais pamatome „trumpukus“ anksčiau nei pilno metražo filmus, pavyzdžiui, „Žvejyba be tinklų“ – pirmasis filmas apie Somalio piratus, kuriame pasirodo realus Somalio piratas. Kas dar yra padaręs kažką panaušaus?
Visiems žinomas režisierius Terry Gilliam‘as išgyveno sunkesnį laikotarpį, kol nesukūrė trumpametražio filmo „Darni šeimyna“ („The Wholy Family“), kuris atnešė jam daug laimėjimų ir tuo pačių – atgimimą. Kino pavasario atidaryme taip pat pabrėšime „trumpukus“ ir parodysime filmą „Lokys“ („Bear“), kuris po Kanų kino festivalio apkeliavo, jei nesumeluosiu, jau gal 50 skirtingų festivalių. Manau, kad tai ne tik iššūkis visai mūsų komandai, bet ir puiki galimybė atskleisti trumpametražių filmų žavesį įdedant nemažai darbo. Nes juos lygiai taip, kaip ir pilno metražo filmus, reikia subtitruoti, parengti vartojimui. Viso pasaulio festivaliai turi dalį trumpametražių filmų savo programoje, todėl labai džiaugiuosi, kad šiemet jie bus ir pas mus.
Kaip sako Edvinas: „Nebūna blogų filmų. Jeigu jis nepatiko, tai gautą informaciją gali įsidėti į tam tikrą stalčiuką ir jį tiesiog uždaryti. O po kurio laiko gal kils noras tą stalčiuką atsidaryti. Tai reikš, kad filmas vis tik nebuvo blogas – jis buvo vertingas.“
Daugiau info: www.kinopavasaris.lt
Komentarai