Gyvai Jamie muzika yra arčiau džiazo, per mylias nuo dubstepo. Jis pats – kuklus ir melancholiškas. Viskas taip, kaip mažiausiai tikiesi būsiant, bet tai tik į gera.
Vienas tų vakarų, kai įsitikini, jog muzikanto negali vertinti nepabuvęs jo koncerte.
Lig šiol Jamie Woon atrodė dviprasmiškai. Pernai jis išleido puikų albumą Mirrorwriting, tačiau pusė ten esančių kūrinių skamba mažumėlę timberleikiškai. Nieko blogo, Justinas yra aukščiausio lygio profesionalas. Tačiau jis nėra savas. Nors fanai ir žiniasklaida Jamie stato į vieną eilę su praėjusiais metais masiškai išpopuliarėjusiais post-dubstepo kompozitoriais (James Blake, SBTRKT, The Weeknd), klausantis vieno pagrindinių jo singlų „Lady Luck“ atrodo, jog girdi po madingu skambesiu užsimaskavusį Enrique Iglesią. Iš malaiziečio tėvo paveldėti europiečių akimis dendiški Jamie bruožai tokį įspūdį tik sustiprina, o reklaminę kampaniją lydėję pranešimai teigę koncertą būsiant „vienu romantiškiausių per visą „Lofto“ istoriją“ vilties nebepaliko.
Tačiau scenoje buvo tik muzika. Jokių rožių, jokių vyno taurių, jokių šou elementų. Nebuvo aišku kur ir kaip panaudotas „daug daug tūkstančių litų“ kainavęs muzikanto bagažas, nes iš techninės pusės koncertas atrodė labai įprastas. Garsas buvo puikus, bet toks ar beveik toks jis „Lofte“ būna visada. Apšvietimo efektų – tik tiek, kad muzikantus matytume. Vaizdo projekcijų neparuošta. Tačiau ar to reikėjo? Ne.
Tarsi norėdamas, kad visas dėmesys būtų tik kūrybai, Jamie stovėjo prieš mus apsivilkęs juodais marškinėliais ir baggy kelnėm. Pamačius taip atrodantį vaikiną publikoje, beliktų prieiti ir įgelti: „Vyruti, prašovei. Šis vakaras bus glamūrinis. Juk atėjai į Jamie Woon koncertą.“ Tačiau Jamie su kiekviena daina griovė stereotipus. Prašovė tie, kurie tikėjosi saldėsių. Tą vakarą viskas buvo apie muziką, neretai purviną ir nenušlifuotą, tarsi ką tik perkeltą iš gatvės ant „Lofto“ scenos.
Yra du požiūriai į tai, kaip koncerte turėtų nuskambėti kūriniai a) taip, „kaip originale“, supraskime, įraše b) taip, kad „originalas“ prieš „live“ versiją nublanktų. Pastarasis sudėtingesnis, nes rizikuoji prašauti, bet Jamie rinkosi būtent jį. Ir neprašovė. Grojęs kartu su trijų muzikantų grupe elektronikos kupinus albumo kūrinius jis pavertė džiazo, regio, vietomis netgi grunge mišiniu. Nuskambėję keli būsimojo albumo kūriniai buvo dar toliau šion pusėn. Tai labai stilingas, saikingas, šiandienos britų gitarinės muzikos tendencijas reprezentuojantis garsas, tik mažai ką bendro turintis su naktinio klubo atmosfera, jaučiamą tokiuose Mirrorwriting kūriniuose, kaip „Night Air“ ar „Street“. Tik „kaip originale“ skambėjęs vokalas primindavo, kad visgi nesumaišei koncertų.
Pačiam Jamie toks dainų atlikimas atrodė prie širdies. Atmetęs visas publikos ekspektacijas, nebandydamas perdėm sužavėti, neslėpdamas kuklumo, netgi flegmatiškumo, nebūdamas pretenzingas jis tiesiog atliko muziką, kuria tikėjo. Tai buvo labai nuoširdus koncertas. Klausytojai negavo diskotekos, tačiau galėjo mėgautis techniškai atlikta modernia gitarine muzika. Nusivylusių, be abejo, buvo, tačiau jų tyla buvo nepakankama sumenkinti ovacijų, lydėjusių kiekvieną kūrinį ir pasiekusių piką po labai greitos (po maždaug 40 min grojimo) grupės pasirodymo pabaigos.
Bisui Jamie atbėgo po 45 sekundžių, publikai net nespėjus sudvejoti, kad „negi jau tikrai viskas“. Desertui buvo palikta akustinė „TMRW“ ir vien balsu loopinant atlikta „Spirits“. Pastaroji buvo labiausiai post-dubstepinis koncerto momentas. Ne veltui Jamie yra pasakęs, kad jam labiau prie širdies, kai jo muzika vadina R&B. Kita vertus, jei prie jo pavardės nebūtų prikabinta dubstepo etiketė, „Loftas“ tą vakarą nebūtų buvęs toks gausus. Juk kada buvo madingas R&B? 2003-aisiais?
Jamie įrodė, kad yra savas net jei jo balsas karts nuo karto vis dar nuskamba ritmenbliuziškai saldžiai. Jis nepasirodė, kaip „vienas sėkmingiausių atlikėjų šiuo metu“, „pasaulinė scenos žvaigždė“ ar „fenomenalaus įvertinimo pernai sulaukęs britų atlikėjas“, nes toks ir nėra. Jamie žinomas, talentingas, perspektyvus, tačiau tokių Jungtinėje Karalystėje – dar bent kelios dešimtys, ir visi jie neturi jokių garantijų, kad bus kam nors įdomus po metų ar dvejų.
Tačiau Jamie Woon buvo čia ir dabar. Europos muzikos provincija esančiam Vilniui tai neabejotinas laimėjimas, ypač žinant, kad išskyrus šiandienos koncertą Vroclave, iki rudens muzikantas žada nebekoncertuoti – dirbs prie antrojo albumo. Medalis už koncerto organizavimą keliauja ant „Lofto“ komandos kaklo. Publikai, žinoma, jau norisi dar, tad lai tai tampa gražia tradicija – kasmet atvežti į „Loftą“ vieną iš „BBC Sound of…“ geriausiųjų. Utopiška, bet kodėl gi ne. Jamie Woon pernai buvo ketvirtas. Šiemet ketvirtas yra… Skrillex.
Foto © Andrei Motorichev
Komentarai