Ištraukos iš po žurnalo „Afiša“ redakcijos direktoriaus Jurijaus Saprykino paskaitos vykusios diskusijos. Originalus tekstas publikuotas openspace.ru Lietuvišką paskaitos tekstą publikavome anksčiau.
1 klausytojas
Ačiū už paskaitą. Jūs paminėjote tokius dalykus, kaip uždarumas, t.y išėjimas į uždarą sferą ir speficinis informacijos miksas, kuris skirtas speficiniams žmonėms. Kiek man žinoma, tai tokios paslaugos buvo teikiamos dar karaliaus Liudviko Saulės laikais konkretiems žmonėms už atitinkamą atlygį.
J. Saprykinas
Įtariu, kad tokios paslaugos teikiamos ir šiais Vladimiro Putino laikais atitinkamo lygio valdžios sluoksniams, kurie iš ryto gauna naujienų suvestinę. Žinote, yra pajuokavimas – pusiau tiesa, kad visi leidėjai svajoja leisti žurnalą, pas kurį būtų tik vienas prenumeratorius, tačiau tai būtų pavyzdžiui Putinas. Žurnalui „Rusijos pionierius“ pavyko kažkiek įgyvendinti tokį verslo modelį, jis labai pelningas. Žinoma, visi minėti dalykai nėra visiškai nauji. Vienas iš dalykų, apie kuriuos nekalbėjome ir nebuvo dėl ko kalbėti, tai demokratizacija. Nereikia būti Putinu, kad gauti rytais specialią spaudos ar šiaip dominančių naujienų apžvalgą.
1 klausytojas
Kalbėjote, kad už tai bus mokami pinigai. Kas už tai mokės?
J. Saprykinas
Man labai norėtųsi, kad tai būtų prieinama plačiai auditorijai, nes tokiu atveju viliuosi, kad mes – informacinės armijos eiliniai – galėsime užsidirbti duonos kąsniui.
2 klausytojas
Norėčiau su jumis šiek tiek nesutikti ir paprieštarauti dėl uždarų vietų. Nesutinku, nes man atrodo, kad atvirumas – tai tendencija, kuri ateityje tik augs. Pavyzdžiui, jei mes atidarome kokį architektūrai skirtą puslapį, tai matome, kad daugelyje projektų vis daugiau permatomumo. Pavyzdžiui, „Phillips“ kompanija turi padalinį, kuris užsiima inovatyviomis technologijomis ir pas juos kaip tik keletas projektų susiję su permatomumu. Sąlyginai pavadinkime tuos dalykus apranga ir aksesuarais, nes tai medžiagos, reaguojančios į žmogaus kūną, tyrimai. Ta apranga gali skaityti biometrinius rodiklius ir atitinkamai keisti savo spalvą, struktūrą ar kitaip informuoti apie kūno savijautą. Remiantis tuo, norėčiau teigti, kad žmogus eina link visiško permatomumo santykiuose su kitais žmonėmis. Ir atsisakydamas asmeninio kontakto, teiks srautu informaciją apie savo emocinę, fizinę ar finansinę būklę. Tad gyvenime permatomumo tik daugės. Tačiau sutinku su jumis, kad kažkokios uždaros vietos ar užtikrinančios konfidencialumą sąlygos bus verslu. Kita vertus, ar jums neatrodo, kad tokio verslo klientais būs kaip tik tie žmonės, kurių nepasiims į ateitį?
J. Saprykinas
Kaip jau sakiau, tame nėra nieko naujo. Atleiskite, tačiau remsiuosi gana žinomu pavyzdžiu – žinomoje Mišelio Fuko knygoje aprašytas Jeremijo Bentamo projektas „Panoptikumas“. Tai pastatas, kurio gyventojai atsidūria absoliutaus stebėjimo situacijoje, jūs apie tai ir kalbate – apie pastovaus stebėjimo iš visų pusių situaciją. Tas pastatas – kalėjimas. Ir šioje visuotinio stebėjimo situacijoje turi būtu įkalintieji. Ir anot Fuko, privilegija stebėti vienus ar kitus žmones priklausys valdžiai. Tokia galimybė duoda valdžiai realizuoti save. Kad visi demokratizuojasi, stebėti gali ne tik Putinas iš Kremliaus bokštų, tačiau kas nori ir kada nori, tai nedaro situacijos jaukesne arba saugesne. Galima pasakyti kitaip – jei stovi nuogas visiems prieš akis, nuo to tau ne geriau. Ir kuo daugiau bus bandymų išvengti visuotinio stebėjimo, tuo daugiau bus norinčių tą suteikti už atitinkamą atlygį. Grįžtant prie Vladimiro Putino, visiems suprantama, kad jo biografijoje yra momentų, kuriuos mes tarsi žinome, tačiau jie tuo pačiu momentu neprieinami. Ir jis turi privilegiją, technines galimybes paslėpti tokius momentus nuo mūsų. Ir demokratizacijos dėka, greičiausiai tokie momentai bus prieinami ne tik Putinui, tačiau ir vis daugiau paprastų mirtingųjų.
3 klausytojas
Kiek informacijos būdas keičia minties kristalizaciją? Ta prasme, skaitant knygą, šiaip ar taip suprantama, kas stengiamąsi perduoti, o su srautu kaip?
J. Saprykinas
Atrodo, kad jūsų klausime iš karto pateikiamas ir atsakymas. Keis į blogąją pusę. Daugelį metų dirbau muzikos kritiku ir klausiausi daug albumų. Nesu pirmas, kuris pastebi, kad anksčiu žolė buvo žalesnė, moterys gražesnės, o muzika – geresnė. O geresnė ji buvo todėl, kad anksčiau į rankas patekdavo mažiau naujos muzikos. Nesvarbu būdavo ar tai kasetė, plokštelė ar juosta, tiesiog turėdavai daugiau laiko. Klausydavai, perklausydavai, persukdavai galvoje ir susidėliodavai mintis. O dabar vidutiniam statistiniam melomanui, kuris kasdien parsisiunčia tris naujus albumus, nebelieka laiko juos iškristalizuoti. Turi laiko tik, kad suvokti – patinka ta nauja muzika ar ne–, tada reikia ją išmesti, arba palikti ilgiau savo mp3 grotuve, na geriausiu atveju, dar spėsi suformuluoti kelis žodžius, kad apibūdinti.
3 klausytojas
Galbūt problema kaip sistematizuoti gaunamą informaciją?
J. Saprykinas
Informacijos sistematizavimo būdų yra labai daug. Problema deja, ne sistematizavime, o kaip sustabdyti akimirką. Kaip išmokti ne neklausyti naujos muzikos, o išmokti išvengti pasinėrimo jos sraute, kažką iš jo pagriebti ir kažkiek laiko su laimikiu pabūti. Tai ne taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Galbūt pas mane ir jus dar yra kokie įgūdžiai arba prisiminimai, kaip tą daryti, kai tokios problemos apskritai nebuvo, tačiau žmonėms, gimusiems su internetu … štai į juos įdomu žiūrėti. Įtariu, kad jiems bus pakankamai rimta problema kita vertus, gal jie to nelaikys problema ir nustebs, kad įmanoma kitaip gyventi.
4 klausytojas
Radijas ir televizija visada egzistavo kaip srautas ir tais pačiais 60-tais buvo galima įjungti radiją ir klausyti jo iki begalybės. Nelabai suprantu, kokius minite naujus procesus.
J. Saprykinas
Radijas ir televizija iš tikrųjų dirba be sustojimo, tačiau jei prisiminti tradicinę jų formą, ji yra griežtai struktūruota. Ir žurnalai taip pat. Jie struktūrizuoti ir galime pasakyti, kad ritmiški. Pas juos yra tam tikra dramaturgija. Ji suderinta taip, kad skirtingose srauto dalyse iš vartotojo reikalauja skirtingų dėmesio tipų ir skirtingo kiekio. Ryte – gimnastika, dieną – radijo spektaklis, vakare – koncertas, o naktį duos šiek tiek „Beatles“. Ir iš viso to jums bus įdomu tik „Beatles“. Štai taip veikia paprasta, tradicinė, rusiška ar vakarietiška, televizija ir radijas. O mūsų aptariamas srautas dramaturgijos neturi. Įvykiai, iš kurių jis susideda, visiškai atskiri, neprognozuojami, nesudaryti pagal kažkokią dramaturgiją ar ritmikos dėsnius. Jie tiesiog teka, reikalauja iš mūsų pastovaus dėmesio ir pasirengimo ištraukti, tai kas reikalinga ar įdomu. Net nekalbu apie kažkokias intelektualias pastangas, kurias reikia padėti, kad suvokti ką gauni. Kalbu tiesiog apie aritmetinį laiko kiekį. Pavyzdžiui, pažiūrėjote filmą „Stalkeris“. Supratai, ar nesupratai, patiko ar nepatiko, tačiau su tuo filmu jau kažkurį laiką gyveni. Nes sekantis filmas bus negreitai. Tačiau iki tol turi laiko kažką savyje pajudinti ir suvokti. Pažiūrėjai multiką „Pirštinaitė“, o kitas bus tik rytoj. Rytoj. Negali iš karto paimti nuo lentynos ar direktorijos parsiųstų ir užsidėti kitą. Ir nori ar nenori, tačiau kurį laiką su gautu turiniu pagyvensi. Dabar taip jau neišeina.
4 klausytojas
Išeitų, kad esmė tiesiog greityje. Mes turime, tai ką turime, tiesiog viskas greitėja.
J. Saprykinas
„Pirštinaitė“ – ta pati, niekas joje nepasikeitė. Pirma, problema greityje, antra dėmėsio reikalaujančios informacijos daugialypėje prigimtyje ir formose. Televizorių niekas iš tikrųjų nuo ryto iki nakties nežiūri, nebent kokios namų šeimininkės, o štai žmonių, kurie visą laiko turi atsidarę Facebook’ą, žinau ne vieną.
4 klausytojas
Kodėl nekalbate apie tai, kiek pasikeitė pats žmogaus ir informacijos santykis? Gal kažką praleidau, tačiau neišgirdau apie tai, kad pats žmogus pradėjo kurti turinį ir jį transformuoti.
J. Saprykinas
Nekalbėjau, nes tas turinio generavimo procesas, įtraukiant vartotojus, atrodo kol kas liūdnai. Iš dalies sudraomas foninis triukšmas, priduodamas kažkokį šiukšlių ir nešvaros prieskonis. Kolektyvinis protas puikiausiai susidoroja su kažkokio turinio reitingavimu ir atranka, tačiau nesusitvarko su jo gamyba. Dirbu leidinyje, kuris savo svetainėje ilgus metus skatino ir palaikė tą vartotojų kuriamą turinį, tuo pačiu mušdamas per galvą savo apžvalgininkams, norint įrodyti, kad jie tokie patys lygiaverčiai vartotojai, kaip ir likusieji keturi milijonai lankytojų kas mėnesį užeinančių į „Afišą“. Visgi pasirodė, kad, jei nori paskaityti apie kokį filmą, kad ir „Nuvarginti saulės – 2“, vis tiek ieškai kino kritiko Volobujevo atsiliepimų, nes visa kita – paprasčiausiai beprasmės šiukšlės. Atleiskite, gerbiami afisha.ru lankytojai. Tikriausiai tai neišvengiamas fonas. Naturalus dalykas. Kad kolektyvinis protas galėtų pasirinkti, reikia, kad kažkas būtų pagaminta. Tačiau per save praleisti visą tą mūsų su jumis sugeneruotą turinį, yra pakankamai diskomfortiška, informacinis srautas sukuria neurotinį jausmą ir tuo pačiu reikia selekcinio informacinio didžėjavimo patyrimo. Apie pastarajį jau kalbėjome kaip apie smarkiai palengvinančią gyvenimą paslaugą.
5 klausytojas
Turiu klausimą apie vakarykščios dienos žiniasklaidos kalbą. Mėgstu skaityti ilgą medžiagą popieriniu formatu, tačiau internete tokią dažniausiai praleidžiu. Jei visi spausdintiniai leidiniai persikels į internetą, kas bus su ilgais tekstais?
J. Saprykinas
Atleiskite, tačiau vėl grįšiu prie muzikinės kritikos, nes tai patogi metafora, kurią galima naudoti ir kitoms temoms. Kas šiuo metu geriausias muzikinis kritikas Rusijoje? Be abejonės, Artemijus Troickis. Gal kas nors atsimena jo parašytą tekstą apie kokį nors muzikinį atvejį per paskutinius dešimt, dvidešimt metų? Nėra tokio teksto. Artemijaus talentas ir galia slypi mokėjime teisingai išrinkti ir pateikti, tai ką jo auditorija turi pamatyti ir išgirsti. Ir kartu su išraiškingu komentaru. Jis nesako ilgų kalbų, nerašo ilgų tekstų, ir visgi, objektyviai ir besąlygiškai vertinant, yra geriausias. Tam tikrus dalykus geriau parodyti negu papasakoti. Tai pirma. Kai kalbame apie ilgus tekstus, tai nematau jokios katastrofos, nes visokios skaityklės, Kindle’ai, iPad’ai ir kiti maži prietaisėliai tikrai gali padėti. Egzistuoja gi masė žmonių, kurie skaito ne tik ilgus straipsnius, tačiau ištisas knygas. Ir tai ne Kindle’e, o telefone. Užeikite į metro. Visi stovi, sulindę į ekranėlius ir ir kažką veikia. Vadinasi, ilgas tekstas niekur nedingo. Tiesiog, reikia mokėti jį teisingai pateikti. Nuo skaityklių miršta žurnalai – didelių fotografijų ir ilgų tekstų chaotiškas rinkiniai, kurį sukūrė redaktorių pastangos ir valia. Jei pas mane į iPad’ą (kurio kol kas neturiu) periodiškai paduos koks Revzino tekstą, būsiu pasiruošęs kojas jam bučiuoti, kad jis teikia tokią paslaugą. Tekstų bus mažiau, jie bus kažkaip kitaip sudaryti ir sukomponuoti produkte. Bet patys ilgi tekstai niekur neišnyks.
6 klausytojas
Jūs daug kalbėjote apie vartotojus – man įdomu išgirsti apie kūrėjus. Kokią įtaką paminėti procesai padarys kuriantiems žmonėms?
J. Saprykinas
Demoralizuojančią.
6 klausytojas
O galima išsamiau? Kokios jūsų nuotaikos bendraujant su kūrėjais.
Gi bendraujate ne tik su turinio vartotojais, tačiau ir jo autoriais.
J. Saprykinas
Pamatytumėte jūs tuos autorius.
6 klausytojas
Nemanau, kad Levas Tolstojus jautėsi turinio gamintoju ir, galvoju, kad netgi Nikita Michalkovas savęs tokiu nelaiko.
J. Saprykinas
Galime užstrigti ilgiausiame ginče dėl terminų. Manau, kad žodis „kūryba“ labai nuvertėjo ir daugelis žmonių, kurie sako, kad užsiima kūryba, vargu ar iš tikrųjų veikia kažką panašaus į tą iškilmingai skambantį žodį. Iš tikrųjų daugelis visgi užsiima turinio generavimu. Suprantate, šioje vietoje tenka kalbėti apie gana abstrakčius dalykus. Kas nutiks su tikrais kūrėjais? Greičiausiai, nieko. Su jais va tikrai nieko nenutiks. Jei mes kalbame apie tam tikrą dalį, tai jų kiekvienoje kartoje ir kiekvienoje srityje per paskutinius europinės kultūros amžius buvo tam tikra maždaug pastovi dalis. Dar daugiau, tai nelinijinis procesas. Tas procesas visiškai nepriklauso nuo technologijų. Renesansas prasidėjo XIV amžiuje, o vėliau staiga nuvyto, nes buvo sugalvota nauja technologija? Ne, tiesiog taip įvyko. Įvyksta sprogimas, atsiranda šimtas svarbiausių istorijoje dailininkų, o paskui bumbt – ir nieko. Lygiai mes dabar taip apgailestaujame – štai buvo koks kinas sovietiniais laikais. O dabar, neskaičiuojant Germano, nieko neliko. Bet nieko, štai buvo kinas, buvo rokas, ir bus dar kas nors. Pagyvensime kurį laiką be kino, paskui žiūrėk, ir atsigaus. Atskirai paimtos kultūros rėmuose viskas įvyksta savalaikiškai. Išprotėję genijai kaip gimė, taip ir gims. Tačiau užsiims kažkuo kitu. Kuo – nežinau.
7 klausytojas
Man atrodo, kad kartu su jūsų papasakotais dalykais vyksta paralelinis procesas. Sąlyginai kalbant, toks visuomenės infantilėjimas. Visi naujai gaminami prietaisai suaugusiam žmogui paremti mintimi, kad visi suaugusieji mėgsta žaisliukus, mėgsta žaisti. Brandumas – ne pagarboje. Ką jūs apie tai manote?
J. Saprykinas
Tame infantilėjime dvi pusės Jei kalbame apie tai, kad žmonės tampa sentimentalėja ir vysto savyje naivumą bei vaikišką supratimą, tai tame nieko blogo nematau. Mano jaunystės laikais buvo toks kumiras Borisas Grebenščikovas, kuris bendrame tų laikų fone atrodė kuoktelėjusiu kvaileliu, pastoviai besišypsančiu ir dėl menkiausios priežasties spinduliuojančiu euforiją. Dabar tai šiek tiek nublanko, tačiau tuo metu stipriai išsiskyrė. Ir kam nuo to pablogėjo? Tai retas Dievo duotas dalykas, kurio jei daugiau pasaulyje, tuo, pagal mane, visiems geriau. O blogo infantilėjime tame, kad nebesugebėjimas suvokti save kaip ilgesnės istorijos dalį. Kada mes kalbame apie tą velnio svetainę meatlook.com, tai visiškai aišku, kad ten dirbantys žmonės ne visai supranta, ką daro. Pas juos galvoje buvo kažkokia schema: štai mes dabar padarysime tokią alia niujorkietišką gandų svetainę, skirtą aukštuomenei, aštrialiežuvišką. Ir jie nesuprato, ką tai atneš. Jie nesugeba to įsivaizduoti. Infantilizmas man atrodo blogiu būtent šiuo aspektu – kada nebesugebama logiškai sudėlioti savo veiksmų priežasties ir pasekmės bei kokį tai sukels efektą. Nebesugebama iš to sudėlioti vientisos istorijos. Tai bukas infantilizmas, Ir jis be abejonės, yra. Iš tikrųjų mėšlinas ir stipriai trukdantis dalykas.
8 klausytojas
Ar jūs, užimdamas dabartinę poziciją ir padėtį, sutiktumėte dabar atsisakyti informacinių srautų?
J. Saprykinas
Stengiuosi, jei kur nors važiuoju, neimti su savimi kompiuterio arba paprasčiausiai išeiti pasivaikščioti, pravėdinti galvą. Ir nieko, neįvyksta jokia katastrofa. Stebėtinas dalykas: kai išvažiuoji kokioms dviems atostogų savaitėms be kompiuterio, grįžti ir tau atrodo, kad velnias žino kas per tą laiką įvyko, viskas apsivertė aukštyn kojomis 10 kartų. O paskui sulendi į tuos srautus ir pasirodo, kad nieko ir neįvyko. Daugiaisia, tai kas nors į ligoninę papuolė arba išėjo. Arba Medvedevas ką nors pasakė, arba Putinas ką nors įteikė. O dėl srautų. Prieš keletą mėnėsių skaičiau verslo tematika knygiūkštę apie saviugdą „Kaip dirbti po keturias valandas per dieną ir viską spėti?“. Toks kabinantis pavadinimas, aiškiai suktas. Joje tarp viso kito buvo tokia mintis, kad jei pasaulyje kažkas nutiko – ugnikalnis, katastrofa, lėktuvai, laivai, – tu vis tiek apie tai sužinosi. Jei įvyks koks reikšmingas kultūrinis įvykis – gims dainininkė Zemfira arba Michalkovas ką nors sukurs, – kažkas tokio keičiančio pasaulį, tai vis tiek apie tai sužinosi. Net jei sėdi aklinai užsidarytame rūsyje be mobilaus ir kompiuterio. Kažkaip ta informacija vis tiek pasieks tave. Mes naudojamės tais srautais, nes mums patinka jais naudotis, o ne todėl, kad be jų liktume nežinojimo tamsoje.
Užrašė Marija Komandnaja, vertė elem.lt.
Komentarai