Didžeridū, kamilifonas, „Kamanių šilelis“ ir kiti keistai skambantys dalykai

Pirmajame jų koncerte Kamilė grojo lenta ir pjūklu, Mantas – raktais.

„Kamanių šilelis“ kėlė klausimų nuo pat pradžių. Tai jau yra gerai, nes daug naujai pasirodančių grupių jokių klausimų nesukelia – jos tiesiog groja tokią muziką, apie kurią viskas jau yra atsakyta.

Šilelis vieną po kito traukia keistus įvairių tautų instrumentus ir juos sujungia su klasikine gitaros ir vokalo schema. Rezultatas – avangardinis neofolkloras, melodingesnėse dainose žengiantis dainuojamosios poezijos link.

„Gitara, melodika, dambrelis, dainuojantis puodas, fleita, ukulelė, mandolina, liaudiškas būgnas, šamaniškas būgnas, didžeridū, tamburinas, metalafonas, kamilifonas, vanduo, kalimba, kazu, berimbau, barškučiai visokie“, – instrumentus, su kuriais groja „Kamanių šilelis“, vardija vienas dueto narių Mantas Zemleckas.

Antroji, Kamilė Gudmonaitė, apgailestauja, kad neturi 25 rankų ir negali su viskuo groti iš karto, tad šilelyje ji dažniausiai dainuoja ir muša būgną, o kartais į rankas paimą ir „kamilifoną“ – tarsi metalofoną, tik kad pagamintą iš veržliarakčių, pririštų ant stalčiaus. Manto rankų darbas. Ryšys tarp pavadinimo ir muzikantės vardo neatsitiktinis.

Kai madingi miesto muzikantai suka plokšteles ir groja kompiuteriais, Kamilė ir Mantas, būdami ne mažiau madingi ir ne mažiau miesto, atsigręžė į gamtą ir liaudies kultūrą. Keisčiausia, kad jie neatrodo nei ne laiku, nei ne vietoje.

Įvertinimas atėjo iš karto: dar 2009 m., kai buvo tik „Kamilė ir Mantas“ ir viso labo viena daina („305“) jie laimėjo autorinės dainos konkursą „Ave Vita“. Tada suprato, kad su vienu kūriniu toli nenueis ir parašė jų daugiau. Dabar šilelio grojaraštyje rikiuojasi 25 dainos, biografijoje – pasirodymai „Mėnuo Juodaragyje“ ir mažesniuose festivaliuose, Sauliaus Mykolačio vardo premija.

Studijinių įrašų kol kas jie neturi, bet „YouTube“ esti dešimtis DIY vaizdų iš įvairių mažų koncertų. Taip pat ten ir „Vilnius Temperature“ eksperimentas Kamilei ir Mantui grojant viduryje Vilnelės:

Vilniuje jie kol kas surengę tik vieną solinį koncertą – prieš metus, „Baltuose drambliuose“. Nuo tada „Kamanių šilelis“ skaičiuoja ir savo gimtadienį. Kaip tik šį mėnesį, balandžio 21 d., Menų spaustuvėje planuojamas antrasis – ir gimtadienis, ir koncertas.”

Atrodo, kad savo aukso amžių Lietuvoje jau pergyvenęs dainuojamosios poezijos žanras sulig šiuo duetu keliasi iš naujo, tik yra nebe toks lyriškas, ieškantis naujų formų ir dėl to daug įdomesnis. Kol apie Kamilę su Mantu dar kalbama mažai, ORE bėga įvykiams už akių, tiesiai į jųdviejų butą sostinės senamiesčio kaimynystėje, kur laukia žvakės, Kamilės sesės piešiniai ir ant diktofono lipanti katė.

Susitinkame 21 val – anksčiau juos sunku pasiekti gyvai, netgi prisiskambinti, nes abu studijuoja vaidybą ir teatro repeticijoms skiria dar daugiau laiko, nei muzikai.

Kaip gi taip nutinka, kad tiek daug teatro aktorių yra ir muzikantai? Vien Lietuvoje kiek – Storpirštis, Smoriginas, Kaniava, Bareikis ir kt. Štai ir jūs.

Mantas: Na, man muzika prasidėjo anksčiau. Į pirmąjį mokyklos teatrą atėjau šešiolikos, kai jau grojau ir klausiau „The Doors“.

Bet šiaip muzikalumas aktoriui yra labai svarbu. Jam reikia jausti ritmą. Be to, dauguma muzikuojančių aktorių yra bardai. Tad čia svarbu ir santykis su poezija, kuris reikalingas tiek aktoriui, tiek muzikantui.

Kamilė: Vaidindami aktoriai bendradarbiauja taip, kaip muzikantai grodami. Muzika yra teatras. Teatras yra muzika. Tai neatskiriama.

O jūs pirmiau aktoriai ar muzikantai?

M: Kaip muzikantai mes visiškai savamoksliai, aš net natų nepažįstu. O į vaidybą žiūriu kaip į profesiją. Bet viską labai sunku atskirti, nes savęs neįsivaizduoju tiek be teatro, tiek be muzikos. Tai yra labai glaudžiai susiję dalykai.

K: Daugelyje kalbų „groti“, „vaidinti“ ir „žaisti“ atitinka tas pats žodis. Viskas yra fantastiškai susiję.

M: Apskritai viskas pasaulyje yra susiję.

K: Bet šiaip sunkus klausimas. Aš dar nežinau atsakymo. Man tik devyniolika.

Kodėl grojate folklorą?

K: Tai labai natūralu. Galima sakyti, kad folkloras mane užaugino ir atvėrė man muziką. Dar būdama dvylikos susipažinau su baltų kultūra. Visi šokiai, moterys ant kalnelio dainuojančios liaudies dainas. Man tai labai gražu.

Bet daug kam, ypač jauniems žmonėms, tai nėra nei gražu, nei patrauklu. Pavyzdžiui man folkloras asocijuojasi su Veronika Pavilioniene ir Jungėnų Kaimo kapela.

K: Galbūt, bet folklorą mes vis tiek kiekvienas turime savyje. Tai yra pradmuo, nuo ko viskas prasidėjo.

M: Ir mane tai veža, beprotiškai. Klausau liaudies dainų, ypač meditacinių, ir man ašaros bėga. Tas klišinis folkloras su armonikom – jis ne. Bet ritualinis – jis mane išneša visiškai.

O kaip gi „The Doors“? Tai juk vakarietiška miesto muzika.

M: Taip, aš iš pradžių nieko bendro neturėjau su folkloru. Klausydavau „Radiohead“, „The Doors“, grojau gitara ir tiek. Tada per pačią pirmą Gatvės muzikos dieną pamačiau kolektyvą, kuris grojo dambreliais. Nesupratau kas vyksta. Skambėjo kaip elektronika, tik gyvai. Buvo žiauriai cool. Prasėdėjau visą laiką jų beklausydamas, tada pasigaminau dambrelį, išmokau juo groti.

Greitai pradėjau domėtis įvairiais senoviniais instrumentais, ne tik lietuviškais. Lietuviai turi kankles, labanoro dūdas, skudučius, daudytę. Tai gražu. Bet man labiau patinka didžeridū, dambrelis, kalimbos ir visi kiti dalykai. Aš tiesiog pamečiau galvą, pradėjau pats darytis instrumentus. Buvau pasidaręs slovakišką fleitą, Kamilei padovanojau Kamilifoną. Pasidariau didžeridū.

O kas yra didžeridū?

M: Aš galiu papasakoti legendą:

Toks techno garsas, ar ne?

K: Būtent, visa elektronika yra folkloras. Visi garsai paimti iš natūralių dalykų.

Galite išvardyti visus instrumentus, kuriais grojate?

M: Didžeridū, dambrelis, gitara, dainuojantis puodas, fleita, ukulelė, mandolina, liaudiškas būgnas, šamaniškas būgnas, tamburinai, metalafonas, kamilifonas, vanduo, melodika, kalimba, kazu, berimbau, barškučiai visokie.

Per patį pirmą koncertą, Vilniuje, „Pogo“ bare, mūsų pirma daina buvo atlikta pjūklu ir raktais.

K: Buvau pasiėmusi lentą ir pjausčiau ją su pjūklu. Dabar esame kiek nutolę nuo avangardo bet vėl norime sugrįžti.

Atrodo, kad visos folkloro dainos jau yra parašytos. Jūs dainų žodžius irgi skolinatės?

K: Yra kelios liaudies dainos, kurias mes esame aranžavę. Bet apskritai visų dainų žodžiai yra mano.

Bet juk nedainuoji apie bernelius ir rūteles

K: Man patinka naudoti tautosakos motyvus netradiciškai, įmaišant juos į įvairius poetinius kontekstus. Niekada nedainuoju, kad bernelis išėjo į žygį, bet liaudiškų motyvų yra. Aš jais pasiremiu ir tada viskas plaukia, kaip sapnu.

Ką reiškia „Kamanių šilelis“?

K: Tai tikrai nieko bendra su Anykščių šileliu! Mes tiesiog susėdom ir galvojom. Kamilė ir Mantas. Kamantas. Kamanės. O Kamanės labai fainas žodis, gamtai artimas. Kamanės ir bitės apskritai su mumis labai susiję, nes jos Mantui nuolat įkanda, kai laukia kas nors svarbaus. Pavyzdžiui prieš stojamuosius į akademiją taip atsitiko. Buvo baisiai ištinusi akis.

Na o šilelis – tai irgi gamta, miškas, gyvenimas. Nors nežinau ar verta taip analizuoti.

M: Neverta

Savo „YouTube“ kanale turite seriją vaizdo klipų, filmuotų naktį, Vilniaus centre, požeminėje automobilių aikštelėje. Galiausiai su gitara ir būgnu išeinate į gatvę, grojate autobusų laukiantiems vilniečiams:

Kiek esu laukęs autobusų ten, dar niekada nesutikau nė vieno grojančio!

M: O mes tiesiog norėjome nors kartą pasidaryti normalų savo dainos įrašą! Ieškojom kokios nors vietos, kur gerai garsas skambėtų. Pamačiau tą aikštelę, sakau, užeinam, čia turėtų būti reveris geras. Padariau vieną kartą „Ūūū“ ir apšalau. Ten nesveika akustika.

K: Dieną ten mašinos važinėja, tai ėjom naktį. O išėjimas į gatvę buvo smagus. Tame video girdisi, kaip kažkokie vyrukai sako: „Kas čia per durniai“ ar kažką. Taip juokinga. Smagu buvo.

Bet juk ne kiekvienas išeis į gatvę naktį su būgnu ir gitara. Jums kažkaip natūraliai pavyksta.

K: Matai, mes anksčiau dažnai grodavome gatvėse, kad užsidirbtume pinigų. Dėl to ką nors daryti gatvėje nėra jokių problemų. Pasiimi ukulelę ir groji. Ir ne tik Vilniuje. Daug keliaujame, esame groję daugelio miestų gatvėse. O smagiau netgi ne gatvėse, o metro.

Įtariu, keliaujate autostopu

K: Taip, beveik be pinigų. Pavyzdžiui užpraeitą vasarą tranzavome į Rumuniją, vežėmės 100 Lt. Pabuvom tris savaites, grįžom su 40 Lt. Kartu esame buvę Belgijoje, Ukrainoje, Austrijoje, Slovėnijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, aišku Latvijoje ir Lenkijoje. Užsidirbam grodami gatvėje, gyvename palapinėse arba ieškome nakvynės per per couchsurfingą.

M: Aišku, visada būna tas momentas, kai stovi keturias valandas visiškai lėvoi vietoj ir galvoji: „Prisiekiu, niekada nebetranzuosiu.“ Bet paskui viskas išsisprendžia.

K: Buvo kartą įdomiai Rumunijoje:

Ir kaip grįžus po kelionių atrodo Lietuva?

K: Kuo daugiau keliauju, tuo labiau suprantu, kad čia yra mano namai. Į Vilnių grįžtu kaip į nuostabiausią miestą. Jis man atrodo labai mistifikuotas. Einu Vilniaus gatvėmis, parkeliais, žiūriu į namus. Tai yra fantastiškas miestas su savo atmosfera ir istorija. Visą laiką norėčiau čia gyventi.

M: Bet aišku, užsienyje jauti didesnį žmonių draugiškumą. Vilniuje mums buvę visokių nemalonių nuotykių. Pamenu, ėjau namo nusipirkęs kukurūzų, norėjau darytis vakarienę. Einu pro Kudirkos aikštę, eina keturi čiuvakai. Viskas vyko senu stiliumi: „Turi cigaretę? – Nerūkau“. Vienas man į akinius, kitas į šoną.

Bet manau, kad būtent todėl čia reikia būti, dirbti ir kurti kuo daugiau. Nes kažkas turi kovoti.

O jūsų neslegia Lietuvos mažumas? Štai pavyzdžiui aš su jumis susitikau pirmą kartą. Bet prieš interviu patikrinau „Facebook“ – Kamile, su tavimi turiu 43 bendrus draugus, Mantai – 26.

K: Kai yra mažiau žmonių, daug lengviau susivienyti. Man patinka idėja, kad kiekvienas čia praktiškai yra mano giminė ar kaimynas.

M: Mes nesiekiame didelės publikos. Į koncertą gali ateiti penki žmonės, bet jeigu jiems to tikrai reikia, jų reikia ir mums.

Kuriate kartu, gyvenate kartu, sukatės aplink meną, esate gražūs ir mėgstami. Ar jaučiate, kad jūsų gyvenimas daugeliui yra kaip svajonė?

M: (juokiasi) Keletas draugų yra pasakę, kad jiems gražu, kaip mes su Kamile bendraujame. Bet apskritai viskas yra labai žmogiška.

K: Žmonės dažnai kituose mato tik gražius dalykus. Bet taip, aš tikrai esu labai laiminga. Nors džiaugtis irgi reikia mokėti.

Galbūt daug kas nemoka? Juk kiekvienas galėtų suburti grupę ar iškeliauti autostopu. Bet to nepadaro, nors galbūt norėtų.

M: Reikia tik drąsos peržengti save. Kai man buvo keturiolika aš perskaičiau „Heroiną“, pabėgau iš namų, ir galvojau nutranzuosiu į Klaipėdą. Niekada nebuvau tranzavęs anksčiau. Kai tik atsistojau ant kelio kokia 20 minučių nedrįsau rankos pakelti. Man buvo žiauriai gėda. Galvojau: „Ką aš čia darau?“. Tada galiausiai pakėliau nykštį, sustojo automobilis ir viskas, atsivėrė visai nauji dalykai. Reikia nebijoti išdrįsti ir nebijoti suklysti.

K: Tas banalus posakis: gailėkis, ko nepadarei, o ne to, ką padarei

***

„Kamanių šilelio“ butas atrodė per daug vizualus ir instrumentų pilnas, kad jame nenufilmuotume jų grojant.

„Pagrokim ką nors linksmo“, – sako Mantas. Ir jiedu atliko mažiausiai įpareigojantį savo kūrinį. Premjera: