Pirmą kartą mano duktė tapo atsakove dar jai būnant mamos gimdoje. Internete publikavau ultragarsu darytas nuotraukas, kad pamatytų draugai ir giminės. Nežinojau, kad nuotraukose yra slapti vandens ženklai. Milžiniška ultragarso aparatų gamintoja už dešimtis milijonų dolerių įsigijo teisės firmą. Naujai iškeptas teisės departamentas sudarė sandorį su didžiaisiais socialiniais tinklais, įgydamas teisę gauti visų, įdėjusių savo negimusių vaikų nuotraukas, kontaktinę informaciją. Ultragarsu padarytos nuotraukos neturėjo aiškaus savininko, tad ir maniškės man nepriklausė. Kvaila, tačiau mes to nežinojome. Pirmas ieškinys buvo prieš milijonus žmonių – didieji socialiniai tinklai tiesiog pasidavė bei pakeitė savo privatumo politiką už tai, kad gautų atitinkamą procentą nuo išieškotos sumos. Tad po penkerių mėnesių, kai buvau publikavęs nuotraukas ir mėnuo prieš dukters gimimą, gavome laišką (tada dar popierinį laišką), kad aš, mano žmona ir vienas arba daugiau neidentifikuotų embrionų esame atsakovais. Sužinojome, kad mums gresia kažkokia nežinomo dydžio bauda už autorinių teisių pažeidimus ir komercinės paslapties išviešinimą – tas galėjo lemti, kad mūsų duktė gims jau subankrutavusi.
Bet už 50,00 dolerių plius teisinių kaštų padengimą turimos ultragarso nuotraukos (kopijos pridėtos laiške) gali būti mano visam laikui su sąlyga, kad publikuosiu tik gavęs jų leidimą.
Žinoma, kad sutikau, išimdamas jau padarytus įrašus ir pervesdamas pinigus. Ir štai aš po dešimties metų galvoju apie Belgiją.
– Kiek jie nori? – paklausiau dukters.
Ji pažiūrėjo į ekraną. Kai susikaupia, visada būna tyli.
– Du euro centus.
– Tokiu atveju tiesiog sumokėčiau, tik ši žinutė nepažymėta purpuriniu ženklu. Purpurinis ženklas reiškia, kad mūsų vyriausybė patvirtino, kad jie gali bylinėtis su Amerikoje gyvenančiais žmonėmis. Tačiau jei žinutė yra iš kitos šalies ir be purpurinio ženklo, galima paprasčiausi ją ignoruoti.
– Tai reiškia, kad nebus nemalonumų?
– Tu niekada neturėsi nemalonumų. Nepadarei nieko blogo. Šiuo atveju jie negali reikalauti žalos atlyginimo. Ištrink tą žinutę.
Dukra atrodė atsipalaidavusi. Kongiečių teisės nebuvo jos rūpestis šį rytą. Iš kito kambario mama šūktelėjo: „Greitai futbolas“.
– Gerai, – riktelėjome atgal.
– Kiek dar liko? – paklausiau jos.
Dukra pažiūrėjo į savo planšetą ir pasakė:
– Penkiasdešimt septyni.
– Spėsim, – patikinau ją ir praėjome per likusius. Išmetėme nepažymėtus. Apmokėjome tuos, kuriems reikėjo keliasdešimties arba mažiau centų. Kiek dar liko? (Tik šeši). Peržiūrėjome juos: keturi autorinių teisių pažeidimo ieškiniai, visi po mažiau negu dolerį ir greitai padengiami.
Ji atidarė priešpaskutinį ir šyptelėjo: „Tėti, tik pažiūrėk“.
Sezono pradžioje vaikščiojome į beisbolo varžybas. Per radiją leido dainą, kuriai duktė pritarė neturėdama leidimo. Anksčiau šį malonumą įskaičiuodavo į bilieto kainą – galima ir dabar, jei perki brangesnį bilietą arba turi abonementą – tačiau dabar kitos kompanijos perėmė įmokų surinkimą savo žinion. Ir dabar peržiūrėjome video-medžiagą, įrašytą esančios ant stadiono stogo sekimo kameros. Rodomuose kadruose duktė užsimovusi kepurę su snapeliu ir vilki mėlynus marškinėlius. Sėdžiu šalia, padėjęs ranką ant peties ir šypsausi. Jos aukštas balsas aiškiai girdimas, nes auditorijos murmesys nufiltruotas.
Praėjo tik keletas mėnesių, tačiau dabar ji atrodė jau daug vyresnė negu ta dainuojanti mergaitė. Greitai, kaip mus jau įspėjo, dukra pareikalaus kriptografinės apsaugos savo dienoraščiui.
– Baisu net pagalvoti, – pasakė vienas mano draugų, kurio dukteriai suėjo trylika, – kas bus, jei ją pagrobs ir man reikės perskaityti jos susirašinėjimą, o policija negalės perskaityti? Kas, jei ji pabėgs iš namų, o mes neturėsime priėjimo prie jos įrašų? Kaip man ja pasirūpinti, kai pas ją visos tos apsaugos?
Bet mūsiškė šeima kol kas prie to nepriėjo. Jei mandagiai paprašysiu dukters, ji apsidairys, tada patrins savo nosį į mano skruostą ir sušnabždės slaptažodį nuo Grifino kaimelio. O aš niekam kitam nepasakysiu.
Žiūrėdamas video-medžiagą, pagalvojau, kad beisbolo lyga pasielgė išmintingai sujungdamas šiuos malonius prisiminimus su teisingais ieškiniais. Savotiškai sustiprina prekės ženklą, nes pasijutau keistai dėkingas, kad gavau galimybę prisiminti tą popietę. Kartu nustebęs autorinių teisių pažeidimų ir tėvo bei dukters artumo santykių samplaika.
Pasakiau dukrai, kad sumokėtų keletą dolerių, laikant tai kaip nematomą bilieto kainos dalį. Ji palietė pirštu ekraną, pasigirdo imituojantis kasos aparatą garsas ir žinutė su video-medžiaga pasinaikino, kad niekas daugiau negalėtų jos peržiūrėti. Tada ji atidarė paskutinę žinutę:
– Kas yra abipusės rizikos tėvystė?
– Tai ne tau, – burbtelėjau. – Tai berniukams.
– Visgi kas tai yra?
– Vėliau papasakosiu,– pasakiau. Jutau, kad šiam rytui užtenka auklėjimo. – Tiesiog ištrink ją ir nepavėluok į futbolą.
Planšetas išleido finalinį skambtelėjimą.
– Šaunuolė, – pagyriau.
Ji žvilgtelėjo į ekraną.
– Nuo šiol mokėsiu, – pasakė, – ir pati galėsiu su tuo tvarkytis.
– Turėsi tikrinti pranešimus kiekvieną dieną, – įspėjau. – Be atidėliojimų.
Ji pažiūrėjo į mane (jos akys rudos kaip ir mamos), prisimerkė, uždarė teisinę programą ir išjungė planšetą. Tada paklausė:
– Ar galėsiu bylinėtis su kitais žmonėmis?
Nustebau.
– Žinoma, – atsakiau, – dauguma to nedaro, tačiau jei turėsi rimtą priežastį, galėsi bet ką paduoti į teismą.
– Puiku, – ir ji išėjo ieškoti savo antblauzdžių.
Mano kartoje viena žmonių grupė kreipdavosi į teismą, o kita grupė – didesnė – būdavo atsakovais. Gali būti, kad jos karta Nanoteisę priims kaip normalų kasdienį reiškinį. Kiekvienas iš jų bus mažas teisininkas.
Mama buvo jau pasirengusi ir sekiojo paskui dukrą, primindama apie laiką bei pasakinėdama kur rasti vandens buteliuką, švarką, gumeles plaukams. Galų gale jos susiruošė ir išėjo.
Galvojau, kas bus toliau. Jos eis iki parko. Aptarinės mudviejų šio ryto pašnekesį. Mama patvirtins, kad gaunamų ieškinių peržiūra – rimta atsakomybė, kad negalima jiems kauptis kitaip turimas turtas gali būti aprašytas ir atimtas.
Mama paaiškins, kas yra turto aprašymas. Dukra, geranoriškai klausysis puse ausies ir keletui savo draugų išsiuntinės žinutes, iš kurių kiekviena taps taškeliu kažkieno žemėlapyje. Mama paprašys dukros pasisaugoti, kai eina per gatvę ir pagrasins atimti telefoną (tą patį kartoju kiekvieną dieną daug kartų). Ir jos abi ateis į aikštę tik šiek tiek pavėlavusios.
Tada prasidės žaidimas. Kiekvieno iš tėvų telefone kamera. Sensoriai vartuose; sensoriai teisėjų švilpukuose; kamuolyje; apšvietimo prožektoriuose. Geltonos kortelės, įvarčiai, nuošalės – visa tai bus įrašyta įvairiais kampais ir pažymėta kartu su laiku, lokacija, temperatūra, kad vėliau virstų maloniu prisiminimu arba įrodymu dar viename ieškinyje. Ir dvidešimt dviejų vaikiškų galvučių su kruopščiai supintomis kasytėmis šokinėjimas virs šviesos linijomis.
Viena komanda laimės; kita praloš; arba bus lygiosios; arba užeis lietus. Visi eis namo. Ir praėjus kelioms dienoms ar keliems dešimtmečiams kažkas galbūt ras būdą atrinkti ar sujungti šokinėjančias kasytes bei panaudoti savo tikslams. Jie pavogs šią šviesą, tarsi jos nebūtų, tarsi ji – ne pats gyvenimas.
Teksto autorius Paul Edmund Ford yra puslapio Ftrain.com redaktorius. Paul rašo grožinę literatūrą, programuoja, redaguoja ir padeda įkurti virtualius žurnalus. Penkis metus autorius dirbo Harper’s Magazine, vėliau dirbo NPR. Paul vis dar rašo The Morning News dar keletui leidinių.
Originalą galite perskaityti autorius puslapyje: www.ftrain.com/nanolaw.html
Vertimas ir atranka: elem.lt
Tekstas publikuojamas autoriui leidus.
Komentarai