Pateikiame Andrejaus Lošako straipsnį iš Openspace.ru. Straipsnį iš rusų kalbos išvertė elem.lt, I d. ir II d. spausdintos anksčiau.
Piterio komunistai ir LulzSec
Sergejus Malinkovičius (Сергей Малинкович) yra mažai už interneto ribų žinomos organizacijos – Peterburgo ir Lelingrado apskrities komunistai (PLK) – lyderis. Jo talentas susideda ne tik iš to, kad gamina LOL’us pasinaudodamas kitais žmonėmis, tačiau kad ir pats nevengia pabūti auka. Šis 35 metų apsivilkęs odine striuke neišvaizdus partinis funkcionierius jau 5 metus vaidina grandiozinę pikareską, plutišką komediją, kurioje išjuokia tiek sovietinių bobučių-stalinisčių prietarus, tiek iškreiptas mūsų post-komunistinio laikmečio realijas.
Vidutiniškai 2 kartus per mėnesį PLK papurto informacinę erdvę pranešimais ir iniciatyvomis, tarp kurių tokie perlai, kaip sovietinės valdžios atkūrimas dviejuose nuošaliuose estiškuose kaimuose, proletariškos interneto paieškos sistemos „Engelsas“ kūrimas, pasiūlymas kanonizuoti Staliną, kreipimasis į Madoną, kad jinai sudainuotų „Internacionalą“ Žiemos rūmų aikštėje, taip paminint revoliucinius šturmo dalyvius. Ant tokių kabliukų periodiškai pasimauna stambi žuvis. Taip nepasitikslinusi faktų BBC priskyrė Stalino kanonizacijos iniciatyvą Rusijos federacijos komunistų partijai (RFKP), o internetino portalo „Grani“ apžvalgininkė parašė nervingą straipsnį apie Malinkovičiaus ir kompanijos bandymą sustabdyti filmo „Avataras“ demonstraciją Rusijos kino teatruose, „kol režisierius nepripažins sovietinės fantastikos ciniško plagijavimo fakto, siekdamas sukurti prastos kokybės blokbasterį“.
Nuostabiausia, kad tai visiškai reali organizacija su 500 narių, tarp kurių, ir keletas savivaldybės deputatų, ir netgi autoritetingi komunistai-perbėgėliai iš RFKP kaip Kamčiatkos eks-gubernatorius Michailas Maškovetsas (Михаил Машковцев) ir kt.
Tik pradėjus pokalbį frazę „Su įdomumu stebiu jūsų kūrybą…“, mane iš karto nutraukia. „Veiklą…“ – griežtai pataiso Malinkovičius. Teiraujuosi apie videoklipą, kuriame Malinkovičius ima interviu iš planetos su laimėjusia socializmo santvarka, atstovo:
A. Lošakas: Jūs gi netvirtinsite, kad panašus į arbatinuko apvalkalą su geležine galva ateivis yra tikras? Kam jums šis teatras?
S. Malinkovičius: Nebandysiu atsakyti į klausimą, tikras tai ateivis, ar ne. Mūsų organizacijoje tikinčių socialistines pažiūras turinčiais ateiviais ir jais bendraujančių žmonių kiekis maždaug sutampa su kiekiu, kurie taip negalvoja. Mūsų įstatai to nereglamentuoja, tačiau man malonu sužinoti, kad kažkur ten jau išsivystė atitinkamas socialistinis gyvenimo lygis.
Kalbant apie kometos Lulin socialistinę orientaciją (vienas iš PLK pareiškimų buvo, kad kometos Lulin dviguba uodega simbolizuoja marksizmą ir leninizmą kaip dvi vedančias ideologijas), tai paremta realiais faktais. Mūsų pagyvenę kolegos, kurie perėjo iš RFKP, pareiškė, kad kometos priartėjimo dieną jautėsi daug geriau. Vienas iš draugų išgijo nuo ostechondrozės (stuburo tarpslankstelinių diskų liga).
Nuostabu, kad parodijuodamas sovietinius-ideologinius štampus, Malinkovičius išlieka įsitikinusiu komunistu. RFKP jis priklauso nuo 19 metų, amžiaus pradžioje padarė neblogą karjerą Peterburgo miesto skyriuje. O paskui suprato, kad komunistai daugiau niekuomet negaus vadžios. Partija ir ideologija buvo stipriame nokdaune, iš kurio atsigauti remiantis Markso ir Engelso citatomis buvo neįmanoma. Tada Malinkovičius ir sugalvojo tai, ką jis pavadino „nauja informacinės erdvės agitacine ir propagandine technologija“. Jis užčiuopė buržuazinės žiniasklaidos silpną vietą – sensacijas. Ir pradėjo jas kurti, netgi gaminti pramoniniu mastu. Visa tai Malenkovičius pasakoja rimtu tonu, kad ne iš karto pastebiu, kada baigiasi tiesa ir prasideda „proto žaismas“:
S. Malinkovičius: Daugelis gydytojų teigia, kad esu ne visiškai sveikas žmogus – tai su ateiviais, tai su kažkokiais piktadariais bendrauja, o štai jau mėnuo praėjo, kai mes (PLK) turėjome gauti atsakymą iš Valentinos Matvijenko (Валенти́на Матвие́нко) (vert. past. – tuometinė Sankt-Peterburgo gubernatorė) dėl rasto Smolnyje lobio. Atsakymo nėra, nors užklausimas buvo suformuluotas pagal visas taisykles. Ką gi, skųsimės…
A. Lošakas: Atleiskite, dėl kokio lobio?
S. Malinkovičius: Na, yra informacija, kad Smolnio kieme tuo sunkiu metu, kai vyriausybė su Leninu priešaky kėlėsi iš Petrogrado į Maskvą, buvo paslėptas lobis. Ir mes su RFKP – kaip Rusijos socialistinės darbo partijos legalūs turto perėmėjai – turime į jį pilnas teises.
PLK pasiūlymas kanonizuoti Staliną – tobulas trolinimo pavyzdys. ButtHurt’ą patyrusiais lemingais tapo visi – ir susivienijimo „Jabloko“ dalis kaip Centro regioninė partija, kurioje netikėtai atsirado prijaučiančių, ir RFKP, kuri buvo priversta tylėti (nes negi tikras komunistas sakys, kad Stalinas – ne šventasis) ir žinoma, visuomenė iki šio įvykio jau kanonizavusi Staliną konkurse „Rusijos vardas“. Ir prie viso to Malinkovičius netgi ne stalinistas:
S. Malinkovičius: Mano pozicija dėl Stalino sutampa su Sovietų Sąjungos komunistų partijos XX suvažiavimo pozicija. Tačiau kaip istorikas, esu įsitikinęs – patinka ar nepatinka, o šalies išsivystymo objektyvi eiga parodo, kad Stalino kanonizacija neišvengiama. Patriarchas pats ją ir inicijuos, nes neatlaikys prieš visuomenės spaudimą. Jau dabar Rusijos cerkvės atstovas ir dvasininkas Vsevolodas Čaplinas (Все́волод Ча́плин), atsižvelgdamas į Putino nuomonę apie Staliną, sako, kad nereikia visko buvusio dažyti juodai. Palaukite dar 5 ar 10 metų ir jį kanonizuos be komunistų pagalbos. Tarp kitko, atsakydami į dvasininkų kritiką, pademonstravome Rusijos pravoslavų cerkvės laišką-pasveikinimą Stalinui 70 metų proga. Jūs tik matytumėte, kaip jį ten šlovina!
Komunistas Malinkovičius konvejeriu gamina LOL’us, kad atkreiptų į save šiuolaikinės žinisklaidos dėmesį į jo tikimą ideologiją. Hakeriai iš grupuotės iškalbingu pavadinimu „LulzSec“ dėl to įsilaužinėjo į svetaines. Poros mėnesių eigoje vien tik dėl LOL’ų buvo įsilaužta į dešimtis svetainių, kaip JAV Senatas, CŽV, FTB, respublikoniškas FOX TV, PBS TV (buvo įsilaužta po smerkiančio Julian’ą Assange’ą filmo parodymo), SONY korporacija ir kiti. Nulaužtose svetainėse palikti užrašai kaip „Laisvė Bradley’iui Manning’ui“ arba kokia nors nesąmonė, kad Tupac’as Shakur’as gyvas ir gyvena Naujojoje Zelandijoje. Pagrobti iš svetainių duomenys buvo patalpinami laisvai prieigai. Lygiagrečiai hakeriai skelbė Twitter’io paskyroje žinutes apie savo akcijas ir šaipėsi iš specialiųjų tarnybų bandymų juos susekti. „LulzSec“ akcentavo pramogą – šalia įsilaužimų, kartu jie įrašinėjo dainas ir animacinius klipus, kuriuos publikuodavo Youtube (daugelis dabar užblokuoti). Twitter’yje jie pareiškė: „Mes ne lemingai , mes – gyvatės, gaminančios LOL’us“. Pagal jų veiklą galima apibrėžti, kad hakeriai yra libertaristinių pažiūrų, nes atakuoja valstybės pajėgų struktūras ir tarptautines korporacijas. Paskutinę savo gyvavimo dieną prieš išsiskirstant „LulzSec“ paskelbė savo svetainėje manifestą, kuris užsibaigė pilnu jaunatviško idealizmo kreipiniu „Mes tikim, tikimės ir netgi meldžiamės, kad mūsų judėjimas peraugtų į revoliuciją, kuri tęstųsi be mūsų. Mus neįtikėtinai palaikė, todėl nesustokite. Kartu mes nusimesime išnaudotojų valdžią ir gausime laisvę, kurios nusipelnėme“. Kita vertus, patys „LulzSec“ taip ir nesustojo. Tą pačią savaitę jie įsilaužė į vieno iš Britanijos geltonosios spaudos lyderių „The Sun“ svetainę, kurioje visą dieną buvo pakabintas ekstra pranešimas apie svetainės savininko ir žiniasklaidos magnato Ruperto Murdocho nunuodijimą paladžiu. Jaunuoliai (jei spręsti iš daugybės nulaužtų žaidinimų gamintojų svetainių, tai netgi paaugliai) tarsi žaisdami užsiiminėjo sistemos trolinimu ir reikia pripažinti, kad jiems visai neblogai gavosi.
Lars’as fon Troll’is
Daugelis šiuolaikinių menininkų ieško naujų taktinių ėjimų. Postindustrinėje epochoje pasaulis perpildytas informacijos šiukšlėmis, kad prisibelsti iki žmogaus, dabar neužtenka paprasto arba tiesaus pasisakymo. „Kaip į užáugusią ausį įkišti tykų žodį?“ – klausė kažkada Majakovskis. Reikia ieškoti aplinkkelių. Pavyzdžiui naudoti apgaulingus kabliukus – populiariu jauku masėms. Naudojantis negatyviomis emocijomis trolinimas išprovokuoja neįtikėtiną grąžą. Manau, neperdėsiu sakydamas, kad įsiutinto vienuolikametės mergiotės tėvo reakcija: „Jums šakės, išsigimėliai! Kreipsiuosi į kyberpoliciją!“ – kiekvieno kūrėjo, užsiimančio šiuolaikiniu menu, svajonė.
Šiais laikais žinomiausias kino trolis yra Lars’as fon Trier’as. Jo metodas – manipuliuoti žiūrovo sąmone, maigyti jausmus kaip klavišus, kad išgauti reikiamą natą. Prisimenu, kaip kino teatre žiūrint „Šokėją tamsoje“ raudojo už manęs sėdintis storas gruzinas baltu kostiumu. Toks rezultas iš anksto užprogramuotas. Po režisieriaus filmų peržiūros toks jausmas, lyg būtumei savotiškai išprievartautas. Ir nesuprasi, ar tai katarsis, ar savotiškas ButtHurt’as. Ir režisieriaus veikla neapsiriboja vien tik kino sale – jis perkelia spektaklį į viešumą, versdamas kitus būti dalyviais.
Kažkada duotame interviu fon Trier’as pasakė: „Mano akyse – trolio veidrodžio šukė. Kaip tas berniukas pasakoje, matau pasaulį iškreiptai.“ Aišku, tada jis turėjo omeny Hanso Kristiano Anderseno pasaką „Sniego karalienė“, o ne internetinio žargono terminą, tačiau dabar jo frazė įgauna visiškai kitokią prasmę. Fon Trier’ui trolinimas – tai galimybė atsikratyti savo baimių ir kompleksų perkeliant juos į auditoriją. Kažkas panašaus į grupinę terapiją, tik jo filmų atveju visi už savo pinigus gydo vieną. Režisieriaus poelgis Kanų festivalyje atskleidžia, kaip tai veikia. Spaudos konferencijoje fon Trier’as gana padrikai perpasakojo istoriją, kuri kažkada jį stipriai traumavo. Pusę gyvenimo jis laikė save žydu, kol mirties patale motina nepasakė, kad jo biologinis tėvas – kažkoks Hartmann’as. „Pasirodė, kad aš nacistas, nes pas mane vokiška pavardė“ – pateikė auditorijai išvadą fon Trier’as, po to pripažindamas, kad supranta Hitlerio poelgius ir netgi jam simpatizuoja. Iš tiesų Hartmann’as buvo kažkelintos kartos danas ir netgi dalyvavo Pasipriešinimo judėjime. Tačiau režisieriui tokios smulkmenos tik kliudo – būtina nenaudoti jokių tarpinių emocijų, savo pranešimu reikia persmelkti auditoriją iki kaulų. ButtHurt’as – būtina terapijos sąlyga. Daugelis atkreipė dėmesį, kad režisierius buvo pakilios nuotaikos netgi tomis dienomis, kai aplink jį virė reakcijų grąžos audra. Viešai atsikratydamas kompleksų fon Trier’as vis labiau primena savo paties filmo „Idiotai“ herojus – grupę kvaištelėjusių intelektualų, bandančių savyje atrasti „idiotus“ ir tokiu būdu nusimesti visuomenės uždėtus pančius. Vien ko verta Kanų festivalio išvakarėse režisieriaus pasidaryta tatuiruotė „Fuck“ ant dešinės rankos krumplių. Fon Trier’as pareiškė, kad šia tatuiruote didžiuojasi labiau nei savo paskutiniu sukurtu filmu. Žiūrovų dalia liūdna – mes pasmerkti būti lemingais kovojančio su savo demonais demiurgo rankose, bent jau iki kol neatskleisime savyje vidinio idioto. Galbūt tai ir yra trieriškoji žinutė žmonijai.
Kitas rezultatyvaus kine trolinimo pavyzdys – tai Banksy sukurtas mockumentary stiliaus darbas „Exit Through the Gift Shop“. Daugelis mačiusių juostą pažįstamų iki šiol tiki, kad menininkas Mr. Brainwash’as egzistuoja iš tikrųjų. Tuo labiau, kad tam yra visos priežastys – Mr. Brainwash’as turėjo tris gigantiškas parodas, kuria muzikantų ir grupių albumų viršelius, turi asmeninę svetainę ir t. t. Ir filmas gi vadinasi dokumentiniu, o jame Banksy pasakoja apie Mr. Brainwash’o likimą. Anot Banksy’io, kad po šiuo pseudonimu slepiasi gyvenantis Los Andžele prancūzas Thierry’s Guetta. Kažkada prancūzas užsinorėjo sukurti filmą apie Banksy, jie susipažino, tačiau gavosi atvirkščiai: Banksy susuko filmą apie Thierry’ą. Asmeniškai esu tikras – nei prancūzas, nei Mr. Brainwash’as neegzistuoja, – tačiau taip galima tvirtinti ir priešingai. Atsakymą žino tik didysis Banksy, kuris mano nuomone sugalvojo ir sužaidė realiame gyvenime šią daugiaprasmę kombinaciją, kad parodyti šiuolaikinio meno pasaulio tuštumą. Mr. Brainwash’o sėkmė demonstruoja, kaip su tam tikromis manipuliacijomis galima antrarūšes prekes parduoti kaip šiuolaikinį meną. Tuo pačiu Banksy išjuokia ir publiką, kuri gavusi teisingą marketingo dozę, pasiruošusi ploti nuogam karaliui. Ir tada pasidaro aišku – nebesvarbu, ar Mr. Brainwash’as tikras. Tikriausiai filmo idėja užkoduota jo pavadinime, o toliau prasideda žaidimas su žiūrovu, ir Banksy meistriškai supina žaidimo gijas. Kūrėjas realizavo kito menininko Andy’io Kaufman’o svajonę – savo personažui Tony’iui Clifton’ui leisti gyventi savo atskirą ir nepriklausomą gyvenimą. Mr. Brainwash’as dabar sėkmės viršūnėje – paskutinė jo paroda Miami’io mieste turėjo didelį pasisekimą.
Žinoma, kad Banksy – trolis. Nėra kito tokio žmogaus, išlaikančio anonimiškumą ir turinčio tokį poveikį. Tačiau Banksy darbuojasi politkorektiškai. Tai yra išjuokdamas tą, kas to vertas. Lygiai taip pat, kaip ir Sasha Baron’as Cohen’as, kuris kaip niekas kitas, pastato žmones idioto vietoje, traukdamas pastarųjų kompleksus išorėn. Taip jis kvailio rolėje paliko Amerikos inteleaktualų stabą rašytoją Gore’ą Vidall’ą – interviu metu atkakliai pastarąjį vadino kirpėjo Vidal’o Sassoon’o vardu, taip įsiutindamas rašytoją. Vienas iš Cohen’o persikūnijimų – žurnalistas Boratas – yra patriarchalinės visuomenės barbariškų stereotipų sankaupa: seksizmas, ageizimas, homofobija ir, žinoma, antisemitizmas. Tikriausiai viena iš žinomiausių scenų yra epizodas kantri bare. Boratas prieš žiūrovus – tipiškus kaimiečius kaubojus – traukia dainą su priedainiu „Įmesk žydą į šulinį / Išlaisvink mano šalį / Čiupk jį ragų / O po to turėsime didelį vakarėlį“. Iš pradžių įtarūs baro lankytojai po truputį prisijungia prie kvaištelėjusio užsieniečio, dainos gale jau traukia visas baras ir pasidaro aišku, kad bendrų sąlyčio taškų tarp „laukinio kazacho“ ir tų amerikiečių yra daugiau nei skirtumų. Cohen’ui trolinimas – ne savaimis tikslas, o žinutės pristatymo įrankis. Už jo laukinių įžeidžiamų poelgių slepiasi senosios humaniškosios vertybės ir amžinasis gogoliškasis „Iš ko juokiatės? Iš savęs juokiatės“.
Jėzaus Išgelbėtojo ansamblis ir Motina Žemyna (JIA&MŽ)
Dar vieni Rusijos trolinimo karaliai pavadinimu „Jėzaus Išgelbėtojo ansamblis ir motina Žemyna (JIA&MŽ)“ gyvena Tvėrėje. Už muziką ir žodžius atsakingas Aleksejus Gluhovas (Алексей Глухов), už vokalą – Senutė Izergilė (Старуха Изергиль) ir Ksenija Hitler (Ксения Гитлер). JIA&MŽ – ne pirmas Aleksejaus Gluhovo projektas. Iki tol buvo grupės tokiais pavadinimais kaip „Anal Abortion“, „Apyvarpės pūkelis“, „Lavonų deginimo krosnis“, „Skanus galas“, „Enurez“, „Audiopizda“ ir kt. Kaip galima atspėti iš pavadinimų, grupės grojo ne itin platų diapazoną iš kopro-, nekro- ir porno grindcore’ų. Visi šie projektai buvo svarbiais žingsniais muzikantų evoliucijoje į naujo žanro – radikalaus pravoslaviško hardkore’o – pionierius. Per 5 Ansamblio gyvavimo metus buvo išleisti 7 albumai. Negaliu nepacituoti jų pavadinimų: „Artėjančio holokausto staugimas“, „Pravoslaviškosios anarchijos sprogimas“, „Sudemonėjęs teisingumas“, „Šovinistiniai angelai“ ir t.t. Retuose grupės klipuose galima įžiūrėti vokalistes – su ikonomis bei svastikomis apsikarsčiusią ir svirpančiu balsu dainuojančią / šnekančią išprotėjusią bobulę bei merginą sadomazochistine apykakle. Su reta išimtimi dainos pašvęstos ultradešiniųjų pažiūrų kovai su nerusiška „erezija“: žydais, liberalais, inteligentais, seksualinėmis mažumomis ir netgi kosmonautais. Turbūt žinomiausios Ansamblio dainos eilutės skamba taip: „Kad kregždutės lazuriniame danguje suktųsi / Kad pasaulyje vien tik rusai gyventų / Užmušk kosmonautą, jie lenda į dangų / Ir dirba tai, ko Dievas neleido“. Albumų dainose ir tarp jų Senutė Izergilė kalba frazes: „Holokausto nebuvo! Tačiau jis būtinai bus!“, „Mūsų prezidentas šaunesnis už Hitlerį, nes jis – geras“ ir t. t. Viskas, ką savo dainose šlovina šie žmonės, paveikia atvirkščiai – iššaukia nepritarimą. Kyla nesąmoningas klausimas: negi jie rimtai? Ir taip prasideda pats įdomumas.
Iš pradžių skambinu Senutei Izergilei. Tai dar jaunas žmogus, žinomas Tvėrėje keistuolis ir tranvestitas vardu Aleksandras Konstatinovas (Александр Константинов). Jei po kūrybos turi laisvo laiko, padirbėja „Seksas telefonu“ paslaugas teikiančioje kompanijoje. Keletą kartų mūsų pokalbis nutrūksta – naktis, pašnekovą mobiliuoju telefonu atakuoja distancinio orgazmo ištroškę klientai. Pasirodo, Senės Izergilės personažą Aleksandras sugalvojo dar 90-taisiais, ji yra visai švelnaus būdo, šiame pavidale Aleksandras prieš vaikus atlieka vaikiškas dainas. Anot jo, teko ir zonoje pasirodyti, taip tapdamas „pirmuoju pasirodžiusiu prieš zekus tranvestitu“. Tačiau Ansamblyje senutė pasikeičia.
A. Konstantinovas: Mūsų ideologija – daugiau marazmo. Personažai taip pat marazmatiški. Tai savotiškas negatyvumas, į kurį siūlome įsižiūrėti. Manoji senutė pyksta ant visų, pas ją galvoje siaubingi prieštaravimai, ja lengva manipuliuoti. Norėjosi parodyti, kur gimsta visos tos nesąmonės: tas nacionalizmas, homofobija. Kai pakalbi su kad ir pačiu paprasčiausiu žmogumi – ten tokios nesąmonės išplaukia… Va, va, būtent tokios ir išplaukia. Aš jums taip sakau kaip dirbantis servise „Seksas telefonu“.
Klausiu, kokios pačio Aleksandro pažiūros. Neilgam susimąsto:
A. Konstantinovas: Pastatėte į aklavietę. Kita vertus… Jei kažkam nepatinka Tina Turner kūryba, tai tą žmogų kaip ir galima sušaudyti. Beje, kaip ir tuos, kurie simpatizuoja Hitleriui bei Stalinui.
Anot Aleksandro, likę Ansamblio dalyviai visiškai skirtingi, nors visi trys baigę vietinį Tvėrės universitetą. Aleksejaus Gluhovo žmona Ksenija Hitler – būdama 25-erių metų tapo filologijos mokslų kandidate.
A. Konstantinovas: Mes išaugome inteligentiškose šeimose. Tiesiog mėgome provokacijas. 90-tųose kartu su Gluhovu bandėme Tvėreje užregistruoti savo vedybas, vėliau apsimetinėjome satanistais, dabar jis fašistu persirenginėja. Nors iš tikrųjų mes panašūs. Skiria tik tai, kad Gluhovas mėgsta mažabiudžetinius siaubo filmus, aš – brangius.
Aleksandras ironiškai žvelgia į JIA&MŽ kūrybą. Muziką vadina zyzimu, tekstus – kvaištelėjusiais.
A. Konstantinovas: Pats tokios muzikos neklausau, man va Gluhovas paskambino, sako: Na, gal sukuriame mūsų dainai „Žudyk kosmonautus“ klipą? Klausiu: kas tai? O jis atsako: Ką neprisimeni? Mes gi kartu įrašėme. Ir iš tikro neprisimenu. Įrašiau ir užmiršau. Iš tikrujų mėgstu Liza Minnelli klausyti. Dar Mireille Mathieu. Taip pat Tina Turner.
Aleksandras pasiskundžia, kad klipo „Žudyk kosmonautus“ filmavimo metu Aleksejus vertė jį valgyti patiektas ant nėščios Ksenijos pilvo kiaulės smegenis. Norėjo natūralizmo, kaip Lucio Fulci ir George A. Romer filmuose. O paskui tos scenos neįmontavo į finalinę versiją. Tačiau pridėjo video įrašą, kuriame kažkoks jaunuolis su maudymosi trumpikėmis teškiasi į purvą, tuo pat metu žegnodamasis ir burbuliuodamas: „Pas mus Tverėje nėra žydiūkščių. Mes su Miša Krugu ir Jėzumi išvien, nachui bliat“. Visa tai atrodo kaip dokumentinė alkoholinės karštligės scena. Tačiau Aleksandras pritrenkia:
A. Konstantinovas: Klausinėja, kiek reikia išgerti, kad taip elgtumeisi? Gi jis absoliučiai blaivas – tiesiog įsigyveno į rolę.
A. Lošakas: Vėl vaidyba? Jis irgi subtilus inteligentiškas žmogus?
A. Konstantinovas: Žinoma, kad vaidyba! Asmeniškai jį nelabai pažįstu, tačiau adekvatus jaunuolis, apsigimęs aktorius, paskui ilgai jį valėm nuo to purvo.
Skambinu Aleksejui Gluhovui. Sprendžiant pagal „Žudyk kosmonautus“ klipą, tai niūrokas buvusio skinhead’o išvaizdos tipas. Aleksandras jį vadina Ansamblio meno vadovu. Pragyvenimui užsidirba pardavinėdamas vietiniame turguje siaubo filmų piratines kopijas. Užkietėjęs sociofobas, todėl grupė beveik niekuomet negroja gyvai.
A. Lošakas: Kiek sutampa jūsų dainos su jūsų pažiūromis?
A. Gluhovas: Visu 100 procentų. Nors ne, kai kas ten pateikiama juokais, kai kas – rimtai. O kas kaip, tai mes patys nežinome. Tai eina iš pasąmonės. Arba gal tai Dievas per mus kalba.
Mes laikome, kad dabar jau paskutiniai laikai, kad išgelbėti jau nieko neįmanoma, todėl taip išreiškiame save. Nors idealiu atveju norėtume sugriauti esamą pasaulio tvarką – ne politinę, o absoliučiai visą. Viskas pasiekė tam tikrą tašką. Toliau jau nebėra kur ristis, viskam – pizė. Liberalizmas ir visi dabartiniai įvykiai – tai nuo velnio. Mūsų personažai visapusiškai prakeikia šiuos reiškinius. Tačiau ir patys personažai su savo neapykanta yra siaubingi, todėl ir čia nėra galutinio atsakymo. Pas mus vienas požiūris dažnai prieštarauja kitam. Normali beprotybė. Galbūt todėl žmonės ir sako, kad klausyti mūsų dainų yra vienu metu ir juokinga, ir šlykštu.
Vaikščiojau į nacionalistines sueigas, tačiau ten naikinimas, o aš už vienybę. Politiką niekinu, vakarėlius irgi. Pavyzdžiui, susirinkti, duot į galvą kokiems nors pyderams, – mes galbūt ir už tai, tačiau nenorime suktis tokioje aplinkoje. Mes – antisocialūs elementai. Verdame savo pačių sultyse.
A. Lošakas: Ar jūs save laikote fašistu?
A. Gluhovas: Savotiškai taip. Iš vaikystės simpatizavau fašizmui – ne politiniam, o greičiau mistiniam. Iš fašizmo man imponuoja dvasios viršenybė prieš kūną, minios triumfas prieš individą. Visi, kas eina prieš, tai liberalai, pyderai, prostitutės, deputatai, kas ten dar? Tik pažiūrėkite į visus, kas eina prieš ir jūs patys suprasite.
Į klausimus Aleksejus atsako vienodai rimtu tonu, be lašo ironijos. Užduodu kontrolinį klausimą:
A. Lošakas: Žmogus su maudymosi trumpikėmis klipe – tai aktorius?
A. Gluhovas: Koks dar aktorius? Tai žymaus rusiško šanson atlikėjo Michailo Krugo kaimynas, mano pažįstamas, nuoširdžiai tikintis žmogus. Pasakojo, kaip su Krugu futbolą žaidė, kai tas girtas buvo.
A. Lošakas: Klausykite, o štai jūsų draugas Aleksandras tvirtina priešingai. Tai kuriuo tikėti?
A. Gluhovas: Na, Saša tiesiog bijo – tą tikrai žinau.
Panašu, kad požiūriais susikerta vienas su kitu ne tik dainų tekstai, bet ir Ansamblio dalyviai. Ir tie susikirtimai – nesutaikomi ir beviltiški. Atrodo, neįmanoma, kad pravoslaviškas fašistas – homofobas draugautų ir įrašinėtų kartu dainą su atviru gėjumi, labiausiai už viską pasaulyje mėgstančiu Tina Turner. Mano galva to nesuvokia. Skambinu Aleksandrui – Senutei Izergilei ir perpasakoju ką tik išgirstą pokalbį.
A. Konstantinovas: Reikalas tame, kad Aleksejus, visada duodamas interviu, lieka personažo rolėje. Jis taip elgiasi iš drovumo.
A. Lošakas: O jūs? Šiuo momentu jūs tiksliai ne personažas?
A. Konstantinovas: Aš – ne. Aš tada su jumis va tokiu balsu kalbėčiau (burblena seniokiškai) ir keikčiau visą pasaulį. Ir ko man bijoti? Nebent dvasininkų. Filme „Rožės vardu“ buvo vienuolis, kuris nuo visų slėpė Aristotelio traktatą apie juoką, atsimenate? Bažnyčia bijo juoko. Šiaip manau, kad religija – tai marazmas, tačiau jei kam tai padeda, tai tik vardan Dievo.
A. Lošakas: O jūsų Gluhovas grasina Apokalipse…
A. Konstantinovas: Jis iš tikrujų visai kitoks. Kada užeisiu pas jį ir Ksiušą į namus, ten visuomet vaikų darželis – trys vaikai, triukšmas, betvarkė. Aleksejus – minkštas drovus žmogus, aš irgi toks nepastebimas akiniuotis. Ir šiaip, mes tokios dievo karvelės.
Tikriausiai neįmanoma suprasti, kas iš Ansamblio dalyvių kalba tiesą. Šiems Tverės troliams draskyti stereotipus turbūt kraujyje – tokiu būdu jie sąveikauja su aplinka. Tačiau tikroji problema yra ne troliuose, o kad visuomenė kitokiu būdu nebepriima informacjos. „Įžeidimai atbuko“ – pasakyta visiškai tiksliai. Kad pastebėtų ir pagalvotų, reikia ButHurt’o – pranešimo pasiuntimo per tam tikrą vietą. Todėl iš tikrųjų sunku išvengti apokaliptinių nuojautų.
Informacinėje epochoje civilizacija praranda nekaltybės likučius. Nuplėšti paskutiniai figų lapeliai. Ir žmonės nuobodžiauja. Kaip nuobodžiauja savo vedybose nuotaka iš Lars’o fon Trier’o filmo „Melancholija“. Apie melancholijos pražūtingumą rašė dar ir G. K. Chesterton’as savo esė „Amžinas žmogus“: „Didžioji civilizacija gyveno, tęsėsi jos nuobodūs žiaurumai ir nuobodžios orgijos. Atėjo pasaulio pabaiga ir blogiausia buvo tai, kad šviesa niekuomet nesibaigė“. Chesterton’as rašė apie Senovės Romą, tačiau, tiesą pasakius, koks skirtumas?
Komentarai