Nors plika akimi nematomos, egzistuoja socialios kalbėjimo ribos, kuriose daugelis žmonių išgyvens savo socialią kasdienybę. Geismai ir skausmai bus palikti nuo socialumo saugioje ir nepriklausomoje erdvėje, į kurią nei jų pačių, nei svetima kalba neturi teisės įsiveržti ir aiškintis, kas ir kaip gali ištempti iš normalios ir santūrios kasdienės būklės. Per užmaršumą ir neigimą (moko psichoanalizė&co) bus įgyvendintos ekstremalaus normalumo sąlygos, kuriomis turi vykti ramus ir produktyvus darbas, mokslas ir visuomeninis gyvenimas.
Nubrėžus griežtą skirtį tarp to, kas kasdieniška-normalu ir keista-nenormalu fantazijų pasaulyje atsiranda tokios vietos kaip Edgaro A. Poe apsėstas namas, siaubo kambariai, Haufo vaiduoklių laivas. Fantastinės erdvės, kur laikomi užgniaužti siaubai ir geismai, ten su jais galima susidurti akis į akį.
Tačiau ir dabar, kai komunaliniuose butuose nusileidžia žaliuzės ir roletai, tada kai ekranas užgroja pirmą dejonę, kai nuosava arba svetima fantazija įjungia laisvą bėgį – atsiranda properša į tą gerai užrakintą geismų, baimių, traumų erdvę. Ir tada mes, kaip tie diedai su žiūronais Palangos paplūdimio kopose, žiūrim į savo geismus kaip į nuogas besideginančias moteris ir mums esmingai malonu. Vojeristinis malonumas tai malonumas patiriamas žiūrint, kuomet tavęs niekas nemato. Didžiausia bėda turbūt, kad geismai – kaip ir tos moterys Palangos paplūdimy – ims ir pažiūrės atgal.
Tokią properšą mums atveria Shaltmira – grafikė, iliustratorė, kūno menininkė ir komiksistė, kurios darbus Vilniuje viešai gal jau matėte žiūrėdami į Russian Circles plakatą, gal vartėte jos išleistą ziną EXCESSIVE VOYEURISM (jei ne – mes jį matėm „Mint Vinetu“), susipažinote su jos komiksų darbais Kitokios Grafikos leidiniuose arba pastarojo mėnesio 370. Taiklus humoro jausmas komiksuose, nepaprastas kruopštumas grafikos darbuose ir temos, kurios kviečia ne tik žiūrėti į darbus, bet ir į save, į tamsius, o gal net užrakintus, siaubo ir malonumų kambarius ir taip patirtį perteklinį vojeristinį malonumą.
Leidi interneto blogą ir grafinį ziną. Kaip susibūrė ar atsirado jūsų paišančių bendruomenė? Apie ką paišot, kodėl leidžiatės? Ką tokius matai kaip bendraminčius?
Turiu savo pagrindinį online darbų portofolio puslapį, taip pat pora blogų, abu orientuoti skleisti informacijai apie tai, ką darau, – anksčiau buvo asmeniškesnis, bet teko perkelti 90% postų į Juodraštį, nes atsirado žmonių, kurie pradėjo obsesinti per daug mano raštus. Red, Sore and Itchy yra mano nuolatos papildomas komiksų blogas, kas ketvirtį suplanuota leisti komiksus popieriniame variante, jau išėjo žiemos RED, SORE AND ITCHY numeris. Kaip susiburia internetinės bendruomenės čia jau atskiras pasakojimas, kurį ne man pasakoti. Man atrodo kad makes sense kai žmonės kurie dylina apie panašius dalykus susiburia į krūvą. Taip ir gavos. Jau seniai įkurtas blogas Eaten by Ducks, prisijungiau prie jo veiklos, susipažinau su keistais ir aktyviai kuriančiais žmonėm, vėliau pakviečiau kai kuriuos dalyvauti savo art zine EXCESSIVE VOYEURISM, kai kurie pasiūlė dalyvauti jų leidžiamuose zinuose, mano darbai publikuoti zinuose Alkom’X 6, ir VOMITORIVM III, taip ir bendraujam, keičiamės savo kūryba, idėjom, pamąstymais, vieni kitus pakritikuojam ir paskatinam veikti. Viskas darosi. Reikia sau susikurti gyvenime prasmę. Kūryba leidžia man pajausti ją. Laiko įprasminimas, savęs suvokimas per darbus. Apie ką paišom… apie tai, ką daugelis linkę nutylėti. Man atrodo, kad dažnai tie tyleniai ir yra labiausiai iškrypę. Tik nepasirodo. Mes išpiešiam visas ligotas fantazijas. Įkvepia real life stories. Bendraminčių yra daug, gaila, kad ne tiek daug Lietuvoje.
O kaip tau atrodo, kodėl Lietuvoje (ir daugely kitų vietų, turbūt) žmonės linkę apie tokius dalykus nutylėti, nors akivaizdžiai mėgaujasi nusikaltimų suvestinėm ir kančios spektakliais žiniasklaidoje tai apie motinas žudančias savo vaikus, tai apie žmones žiauriai besielgiančius su gyvūnais ir kt.?
Pasirinkimas. Vieni žmonės linkę analizuoti save ir aplinką daugiau nei kiti. Gilintis, suvirškinti informaciją ir duoti savo atsaką. Kitiems per sunku tai pakelti ir jie ieško būdų kaip visa to išvengti. Bet jei užsimerki – tie dalykai vis tiek neišnyksta. Kiekvienas turi savo poziciją. Gal būt veikia ir tas faktorius „o ką kiti pagalvos“. Visi pasijuokia kai kaimynai dega, o į akis sako „oi, sorry, Petrai, kaip čia nefainai tau nutiko“. Manau, kad daugelis nešiojasi tą piktdžiugiškumą ir turi savo evil pusę. Galbūt toks keistas pasitenkinimas ateina stebint žiaurius reiškinius iš tos pusės, kad savotiškai mėgaujiesi tuo nesuvokiamumu apie žmogaus galimybių ribas. Bandai įsistatyti save į tokią situaciją ar tiesiog žaviesi dalykais, kurių tu gyvenime neišdrįstum ar nesugebėtum pats padaryti. Serijiniai žudikai man visad buvo savo lygmens superherojai. Ir žinoma, veikia stiprių išgyvenimų ieškojimas. Ypač jei realybė nėra labai kintanti ir dramatiška.
Ar yra tų vietų, tų žmonių tavo aplinkoje, Vilniuje, Lietuvoje su kuriais galima šnekėti apie tai, ką šnekat zine?
Turiu žmonių, su kuriais galiu pasišnekėti kad ir labiausiai tabu temom. Su laiku nustoji stebėtis temų platumo spektrais. Visi mes esam nugrimzdę į savo gyvenimus ir egocentriški, dažnai tas kalbėjimas yra „monologas dviese“ – per kalbėjimą su kitu pats sau išsiaiškini dalykus, kurie rūpi ar kelia dvejonių. Susidūrimai su įdomiom personom vyksta neprognozuojamai, jau seniai mečiau galvoti apie žmones, kaip konstantas. Kitimas: vieną dieną gali giliausiai išsišnekėti su atsitiktiniu nepažįstamu, kuris atsirado iš niekur ir turbūt išnyks tame NIEKE. Susirezga ir ilgesnės pažintys, kai vėl ir vėl užsiveda diskusija. Bet nėra prisirišimo. Pradedu galvoti apie visus pokalbius kaip informacijos debesis, jie tiesiog kabo ir nežinai su kuo juos išlaisvinsi ir sėdėsi lietuje. Žinoma, niekas nenugalės tiesos, kad geriausi pokalbiai vyksta su savimi.
Mūsuose net prie šventinio stalo kokiam keliasdešimtmečio jubiliejuje išgirsi, kad gimtadienio herojus „daug kentėjo“ (kol rado vyrą/žmoną, įsigijo būstą, gerą darbą ir gerus vaikus), bet egzistuoja kita/nutylėta šitos kančios pusė (neišsakyti geismai, visokie traumuojantys įvykiai pakeliui) apie kurią prie tokio stalo neprašneksi. Kadangi jūs virtualiai susiorganizavot tokį stalą prie kurio galima apie tai šnekėti ir sakyti tostus, tai paklausiu tada kokia tų tostų funkcija? Ar galima sakyti, kad gydanti?
Gal čia yra drąsos klausimas, išsilaisvinti iš susikaustymo ir išsakyti tai, kas vyksta galvoje. Žinoma, kad galima įžvelgti terapinių aspektų, tas bendrumo jausmas, kad nesi vienas su savo ligotom fantazijom. Nematau tikslo bandyti atrodyti, kad esu geresnis žmogus nei esu. Gyvenu ir stengiuosi susivokti ir pilnai atvirai suvokti, kas vyksta. Šneku apie tai, kas man rūpi. Gyvenimas kaip tyrimas: su galybe nepavykusių ekspermentų, bet tai nesustabdo. Kartais lūžta tie šventiniai stalai, kartais patupi cypdamas po tuo stalu, ar sukapoji gabalais ir padegi, o tada konstruoji naują. Komunikacija vyksta stalo žaidimo lygmeny – įdomi ir sveika konkurencija, taip pat mokaisi vienas iš kito. Žiūri kas kaip žaidžia ir bandai išvesti savo laimėjimo formulę. Manau, kad pasirinkus žaisti šį žaidimą ir belieka žaisti iki galo. Arba iki psichuškės lovos. Nors ir tai, pagulėsi, atsikelsi ir vėl žaisi. Kūryba yra žiauri priklausomybė. Didelis kaifas ir didelės lomkės, ir vis loopini šitą gabalą.
Ribinės ir esminės temos (tokios kaip žmogus vs. struktūros, meilė, moteriškumas, etc) papasakotos per kreivus kūnus. Kodėl įdomu?
Viskas sukasi apie žmogų. Gyvenimas ir išgyvenimai. Didybė ir dugnas. Arba Didingas Dugnas. Man realybė yra neiššifruotas kosmosas, prisideda dar ir fantazija ir gaunasi kokteilis pavadinimu „žinau, kad nieko nežinau“. Buvimas moterimi apsprendžia tam tikrus dalykus, nepaneigsi, kad yra visuotiniai šablonai, į kuriuos vienaip ar kitaip esame statomi. Moteris yra tokia kalė, kuri daug loja, bet dar daugiau daro. Apie lojimą – bent jau aš įsivaizduoju, kad to kalbėjimo tiek daug, nes tai padeda susistatyti dalykus ir nusimatyti veiklos planą. Man vien tik paprasto gyvenimo ir buvimo sau neužtenka. Man svarbiau būti matomai per darbus. Niekam neįdomios asmeninės traumos ir kliedesiai kaip viskas sudegė, visiem reik pasiekimų, įrodymų, vertinimo atramos taškų. So go for it. Kodėl žmogus vs. meilė, čia mano gyvenimo klausimas. Kai kažką darai – tai ir darai, tokia yra tavo misija, nebūsi laimingas niekada kitose srityse. Viską nusipiešiu.
Kūnai ir visur kūnai, kodėl?
Mums įdomu mūsų vaginos ir peniai, ir mum visiem trūksta tikros meilės – amžinosios dilemos. Iš to trūkumo kažko tikro plėšomės ir nesižinom, kas darosi. Panašios situacijos visur, tik išgyvenimo ir įsisavinimo lygmenys skiriasi. Aš dažnai nesu suinteresuota žiūrėti į kaladėles ar tai abstrakcijas, kiti gal, tai ir susirandam pagal save kur žiūrėti. Man įdomus žmogus ir kaip objektas, ir kaip neprognozuojamas nuožmus padaras. Žmogus, kaip traumų šventovė, kaip nelaimingas debilas, kaip susikūrusi save ragana – leiskim savo šizofrenijas pilnom teisėm klajoti viešumoje. Kam apsimetinėti. Tuo mes ir įdomūs, kad turim savo kabliukų.
TIKRA MEILĖ – kas tai?
Man atrodo, kad šitas žodžių derinys yra tokia piktžaizdė visų galvose. Turbūt tai brangūs narkotikai, kurie sukelia daug ekstazės, bet šalia to užstabdo visa kitą, ir lieki tik tripinti savo iškreiptam sapne greitai plakančia širdim. Tikra meilė – tai įtikėjimas, kad yra dar kitas žmogus, kuris yra svarbesnis už tave patį. Atpalaiduojantis jausmas, kad kažkam be tavęs rūpi, kaip gyveni ir kaip funkcionuoji. Toks haliuciogeninis dviejų žmonių performansas, su sava kalba, susikurtais ritualais ir sąmokslininkų bendrumu. Jautiesi, kad kovoji ne vienas. Bet ateina metas kai būni priverstas išsiblaivyti.
Radau, kad daug kur kalbi apie Lauros Mulvey tekstą. Lauros Mulvey tekstas, aišku, feministinės teorijos klasika. Bet kas ten yra tokio nušviečiančio, ką svarbaus apie (tavo) dabartį, šiandieną ir darbus sako tas tekstas?
Sako. kad mes objektai. Su plius penkiais kilogramais grožio ar su lagaminu kompleksų. Į nieką nėra įdomiau žiūrėti, kaip vieniem į kitus. Skopofilija. Čia tokia juokinga atrakcija, kaip kas į ką žiūri. Kaip į pisamą objektą ar kaip į kažkokį sektiną gyvenimo modelį, autoritetą, prototipą, žavesį keliančią personą. Žmonės ieško pasitenkinimo, tokia esminė taisyklė. Nereikia persistengti parinkinėti gražius žodžius kai realybėj žmonės elgias be kompromisų. Kam sakyti, kad pornografija yra blogai, jei 95% pastoviai žiūri ar bent jau kartą yra su tuo susidūrę. Visad žmogų jaudino ta sterili distancija ir veikė noras nesijausti vienišam. We are dirty and we know it. Kiek kas atsiskleidžia. Dažnai pagalvoju, kad norėčiau gebėti būti nematoma ir klajoti stebint kitų žmonių gyvenimus, ką ir kaip jie veikia užsidarę savo kambarėliuose. Vojerizmas apskritai yra žavus reiškinys. Visi nestandartiniai pasitenkinimai yra osom.
Asmeniškai man feministinės teorijos ir raštai įdomūs tiek, kiek rodo moterį, kaip stiprų, už savo išgyvenimą kovojantį individą. Man svarbu išsivadavimas ir apibrėžimų, ką moteris turėtų daryti, iš tų švelnių gėlelių įvaizdžio. Nėra moters misija vien pagimdyti vaiką ir būti šeimos radiatorium, kai kuriais atvejais toks kelias daug lengvesnis nei išgimdyti kūrybą. Ir pastarojoj srity daug daugiau skausmingų persileidimų. Galiu sau pasidžiaugti, kad vis dar esu vaisinga ir tebegimdau naujus artworkus – mano tokia misija. Galbūt stiprumas ir yra gebėjime prisipažinti savo silpnas vietas ir tai suvokiant laviruoti toliau. Reikia daug valios. Sau esi pats geriausias draugas ir pats pasalūniškiausias priešas tuo pačiu momentu. Žmonės dažnai yra linkę į savidestrukciją.
“Kaip pabrėžė daugybė kritikų, taip pat ir Laura Mulvey, filmas gali būti traktuojamas kaip kiekvienam žinomų pasakojimų, paremtų edipiška drama, lyčių tapatumu ir jų santykiais, be to stimulo patenkinti užslopintus troškimus suvaidinimas.” – tokią funkciją priskiriu ir savo kūrybai. Vaizdinės nuorodos į pasakojimą, mano stilius – yra mano pasakojimo tonas ir požiūris, mano kalba. Mano keiksmažodžiai ir pajuokavima konvertuoti į grafinį vaizdą. Visados pirmyn ir niekados atgal! Einam piešt.
Dalykai sudėti:
shaltmira.weebly.com
shaltmira.tumblr.com
redsoreanditchy.blogspot.com
shaltmira.blogspot.com
www.facebook.com/Shaltmira.ART
www.facebook.com/Shaltmira.ZINE
Komentarai