Pradedu serija darbų “Monelės seserys”, iliustracijų, pagal Marcel Schwob “Monelės knyga”.
Laimingoji [Happy one] by Shaltmira
(A4 paper, rapidograph)
I would like to thank to everybody that makes me sad time to time,
you remind me that nothing makes me more happy than drawing. (Shaltmira)
Faktas vienas, tokių yra, naivučių arba nuoširdučių, kaip mes su I. Metz vadinam.
Vaikai, užaukit: niekas jūsų neišgelbės, keep calm and do your shit. Negūglinant ‘kur geriausia emigruoti’, nelaukiant, kada laimėsit teleloto (nes tada tai STOPUDOVAI viskas susitvarko), negadinant akių į princeses/princus, ala ‘šita(s) jau beveik atitinka viską pagal mano must have sąvybių listą tai ji/s dabar galės man PADĖT GYVENT, NES JAU UŽPISO VIENAI/VIENAM’ , nelenktyniaujant su savim, kiek daugiausiai bonkučių ir pigių narkotikų pakeliat per savaitgalį ar kiek achujienų tūsų aplėkėt, apie kuriuos irgi negalit sklandžiai papasakot dėl previous punkto.
Esmė savęs susistatyme ir didesniam tiksle,nei filosofijoj ala BITCH, I’M FABULOUS – DOESN’T MATTER THAT I DO NOTHING/ I’M GONNA DIE SOON ANYWAY. Paskaityt ir kokią gerą knygą yra naudinga į tarpus feisbukinio stalkinimo, rekomenduoju štai Marcel Schwob „Monelės knygą“. Pagal mane tiktų tai priskirti vaikų siaubo pasakoms, su filosofine plotme. Dalyje „Monelės seserys“ ypatingai daug to naivumo griuvimo, pasiimta įdomi perspektyva, būtent tas jaunumas iškart veikia kuriant pateisinančias nuostatas, bet susiduriama ir su rimtomis, antamžiškomis situacijomis, varijuojančiomis nuo depresijos iki žiaurumo. Tvarkymasis tokiose aplinkybėse dažnai įveda į savęs atpažinimą (kad ir silpnumo momentais, vykstant regresijai), ar bent jau platesnį permąstymą, pergalvojant galimas tokios elgsenos/mąstysenos atsiradimo priežastis ar buvimo faktorius. Žinoma, galima praslysti ir paviršiumi, matant TIK pasaką. Šis pasirinkimas vyksta, tiek knygos interpretacijoj, tiek realiam gyvenime. Choose wisely.
„-Aš esu labai nelaiminga,- pasakė Cisė. Ir pravirko įsikniaubusi į patalą. < ...> Visi ant manęs pyksta, visi čionai myli tik mano seseris ir leido man eiti gulti per vakarienę, todėl aš išeisiu, taip, taip, iškeliausiu labai toli. Juk aš esu Pelenė. Bet aš joms parodysiu. Turėsiu princą, o jos nieko neturės, nieko ničnieko. Atvažiuosiu gražia karieta su savo princu, va taip. Jeigu jos tada bus geros, aš joms dovanosiu. Vargšė Pelenė! Pamatysit, kad jinai geresnė už jus.< ...>
Cisė paglostė katiną ir pasakė:
-Klausyk, katinėli. Jei princas neatneš mano batelio, nupirksiu tau batus ir mudu keliausim jo ieškoti. < ...> Jis mane labai myli, nors niekada nėra matęs. Tu nepavyduliausi. Mes visi trys gyvensime kartu. Aš būsiu laimingesnė už Pelenę, nes buvau nelaimingesnė.< ..> Cisė išgirdo tolumoje ant kelio girgždančius ratus. Neryškus žaibas perbėgo palei linguojančias medžių viršūnes ir namelio stogą.< ..> Iglas tamsus vežimas sunkiai įriedėjo į kiemą. Raudonas spindulys apšvietė trikampę vežėjo skrybėlę. Du juodi vyrai ėjo abipus arklių. Vežimo priekinė dalis buvo žema ir pailga kaip karstas. Ryto vėjelis atnešė prėską kvapą. Tačiau Cisė nesuprato. Jinai regėjo tik viena : atvažiavo nuostabioji karieta. Princo vežėjas buvo pasipuošęs auksine skrybėle. Sunki skrynia buvo prikrauta vestuvinių brangenybių. O baisus, viską užgožiantis kvapas supo ją it karališkos valdžios ženklas. Cisė ištiesė rankas ir sušuko:
-Prince, išsivežkit mane, išsivežkit mane iš čia!“
Komentarai