Šeštasis festivalis “Satta Outside” praūžė, pradundėjo, pra-trap‘ino. Vėl su šleifu laiką lenkiančios muzikos, įvairiausių potyrių ir nuomonių. Kuo toliau, tuo visko daugiau: į festivalį kviečianti reklama vis absurdiškesnė, muzikinė programa vis kietesnė, publika vis “jaunesnė” ir t.t. Tuo pačiu žodžių ir laiko nebepakanka perpasakoti ar ob(sub)jektyviai įvertinti, kas ir kaip vyko.
Tomas Savickis
“Satta Outside” mane asmeniškai labiausiai vilioja savo muzikiniu asorti, kurio dalis patenkina rimčiau, kita – lengviau, bet vidurkis visada teigiamas. Šį kartą buvo dar įdomiau, nes dėl tam tikrų priežasčių aktualios muzikos sekimas kasdieniame gyvenime yra sumažėjęs, tad galva bei širdis buvo nekaltu nežinojimu pasidengusi, o alkis naujiems garsams – itin sustiprėjęs.
Kaip puikus festivalio aperityvas pasirodė didžiąją erdvę – estradą arba Areną – atidaręs Shidlas, kurio iki šiol niekada neteko matyti grojančio gyvai. Jis nuoširdžiai nustebino ir sužavėjo savo laisvumu bei paprastumu, subtiliu humoru ir atsipalaidavimu – tikras lietuviškas regis, pagerintas šiuolaikinio folko niuansais.
Tuo tarpu visiškai priešingus jausmus sukėlė ant scenos kaip nemėgstamame, bet lengvame darbe pasirodę Repo seniai. Atleiskit, bet tokio bbdėjiškumo reikėtų vengti. O štai Empti pavarė kaip ir įprasta: superprofesionaliai ir supernuoširdžiai. Gal dėl to ir šiek tiek nuobodokai. Nors koks nuobodulys gali imti, kai Pablikas su Giedre vis dar taip pat jaunatviškai šokinėja po sceną ir atsiduoda muzikai. Kur kas energingiau nei tie du nusmuktkelniai su skardinėmis iš Repo senių. Ale tikri seniai.
Antrosios dienos programa pasirodė dar sotesnė ir dėmesį sugėrė nuo sutemų iki aušros. Pirmą kartą visą vakarą buvo tikrai įdomu.
Iš nuovargio realybės iškart išrovė iki šiol gyvai negirdėti The Dominoes, kurie sklandė gitaromis pro pavogtą estrados stogą link vakaro žaroje skęstančių debesų kalnynų bei siuntė hipnozės bangas toms kelioms vienišoms mergaitėms, nepabijojusioms užpildyti savo obscure šokiu viso estrados baseino.
Markas Palubenka su 96wrld neatsiliko ir skraidino itin netikėtus eksperimentus: vietomis neišdirbtus, neretai stipriai užkeliančius užaidintos akustinės gitaros švelniu žaginimu, nenusakomos 96wrld ritmų prigimties fone kiek primenančius Talking Heads “Psycho Killer” fragmentus, bet vis netikėtai nutrūkstančius prieš pačią garsinio pasitenkinimo ejakuliaciją. Yra kur tobulėti ir tikrai bus ko pasiklausyti ateityje.
Vėliau ant scenos pasirodę Cloud Boat buvo vieninteliai, dėl kurių nekilo abejonių ir kuriais greičiausiai dėl to šiek tiek teko nusivilti. Nusivylimas atėjo dėl tų pačių priežasčių kaip ir prieš porą metų, kai veik tokiu pačiu laiku su sluoksniu lūkesčių vyko Mount Kimbie pasirodymas. Nei pastarieji, nei Cloud Boat nepasirodė tinkami įsivažiavusiai publikai pamaitinti ar postdubstepiniu minimalizmu bei gitarų reverbais perrėkti ošimą iš palapinėje vykusių “Ritmo kovų”. Trumpas pasirodymas, per mažai emocijų, per daug lūkesčių, bet labai geras paskutinis gabalas.
Tada atėjo eilė vėlgi mažai vartotai grupei Tropics. Ausys stojosi kaip katinui nuo noro sugaudyti po visą sceną besidrabstančius garsus, vietomis primenančius Battles, vietomis – išprotėjusius džiazo avangardistus, o neretai – rūgštimi pašventintą surfą. Nauji favoritai muzikiniame kataloge!
Na, ir Mouse On Mars. Iš jų dėl sugrįžimo į muzikinę sceną fakto tikėtasi absoliučiai nieko, o gauta kaip su keliais pagaliais per galvą. Su tais pačiais pagaliais, kuriais kapojo grupės būgnininkas aštrindamas ir taip jau nuožmiai širdį ir ausis pjaustančiais tipiniais MoM elektroniniais peiliais.
Visi šie atlikėjai (ypatingai užsienio) buvo neabejotinai stipriausia renginio programos dalis, nors vietos per jų pasirodymus būtų radę ir grupelė breakdancerių. Nuoširdžiai belieka tikėtis, jog atsirado bent keletas šimtų jaunuolių, kurie atrado kažką naujo ir jau kitais metais varys ne patūsinti į kempingą ar dėl masofkės, o būtent dėl muzikos.
Taigi, bene pirmą kartą teko palikti festivalį ramia sąžine, negraužiančia, jog nepasisekė išvysti visko. Tiesiog arenos potyrių pakako geram pusmečiui, tad skųstis beveik nėra kuom. Tik itin prastu alaus pasirinkimu ir baisiu maistu. Likusią skundų knygą užleidžiu Šventosios miestelio gyventojams, tarp jaunimo per senais besijaučiantiems bei sušalusiems.
Direktorius
Mano šeštoji “Satta Outside”, kaip jau įprasta, prasidėjo dar ketvirtadienį, kada kempingas jau seniai buvo persiritęs jachtklubo laikų mąstus. Oficialiai atidaryti kempingą ketvirtadienį – puiki mintis, padedanti sumažinti penktadieninius įėjimo kamščius.
Tiesa, gerą pradžią iškart aptemdė gerai žinomo MC (beje, repuojančio išskirtinai lietuviškai) ir baikerių iš MC “Vorai” konfliktas, prasidėjęs nuo džemperio su grupės Diktatūra pavadinimu. Nežinantiems, Diktatūra yra smarkiai dešinėje esantys herojai, neslepiantys savo simpatijų nacizmui ir kietai rankai. Iš tikrųjų keista, jog tokį visapusiškai tolerantišką renginį saugo su “Hell’s Angels” save siejantis klubas “Vorai”. Gerai, kad baikeriai laiku prisiminė, jog jie čia dirba. Nes prieš tai jau draugiškai siūlė sumušti.
Tą vakarą niekas dar nežinojo apie kitą konfliktą. Visi matėm festivalio metu augantį didžiulį grafitį ant Arenos. Iš tikrųjų buvo įdėta daug darbo, o ir rezultatas – įspūdingas. Tačiau LT grafitistai, gal kamuojami nepilnavertiškumo komplekso, o gal norėdami parodyti, kaip jie kietai varo, pavogė iš vokiečių kolegų dažus ir šalia pripaišė savo abejotinos vertės užrašų bei užtagino visą foto parodą. Atseit, čia gatvės menas ir visi daro, ką nori. Gana gausi vokiečių menininkų diaspora buvo šiek tiek nusivylusi tokia etika…
Daugelis vieną latvių festivalį jau kurį laiką vadina “Advertivus” dėl atviros reklamos gausos. “Satta Outside” iki šiol tvirtai laikėsi anti-reklaminės pozicijos ir buvo vienas šia prasme švariausių festivalių Lietuvoje. Bet wtf ?! Pats festivalio centras ir didžiausias aukštingumas atiduotas “Marlboro” bokštui. Na ir kas, kad šios kompanijos nėra tarp rėmėjų. Nors pašokinėti norinčių buvo daugiau nei bokštas galėjo priimti.
Gal užteks, Direktoriau, apie blogybes? Užteks. Vistiek “Satta Outside” nesunkiai gauna pagrindinį 2012-ųjų LT open air trofėjų. Daugelyje kitų festivalių apie tokią kritiką beprasmiška net kalbėt.
Šiemet scenos vėl buvo šiek tiek perstumdytos. Prie Palapinės atsirado nedidelė, bet tranki Baro scena, o buvusi Kempingo scena išstūmė pernai metų chill ir tapo Upės scena.
Nepatogiai erdvi ir kiek vėluojanti programėlė nuo 6pm jau kvietė bruzdėti. Tuo metu festivalyje jau buvo dauguma iš tų 8 tūkstančių žmonių ir prasidėjo tai, kas vyko iki pirmadienio paryčių.
Apie muziką rašyti per daug subjektyvu – kiekvienam susidėliojo sava mozaika. Šokančiųjų buvo daugiau nei įprasta, nes spaudė rugpjūčiui nesuprantami menki 10 ir dar mažiau laipsnių šilumos. Matėsi, ne vienam užsienio dydžėjui tokie kiekiai jausmingos ir aktyvios publikos buvo netikėti. Mane irgi stebina, kaip “Satta Outside” sugebėjo išauginti tokio kalibro festivalį su muzika, kuri iš esmės net ir Vakaruose nėra labai populiari. Kalbame apie kažką originalaus, kuo galime pasigirti Europoje? Labai gali būti. Ar daug žinai festivalių, kur valdo visas tas swag-trap-footwork-sattish skambesys? Jau kelis metus atsiranda nepatenkintųjų tokia diktatūra, nes pirmosiose “Sattose” buvo daugiau įvairovės. Tačiau didėjantis publikos skaičius nežinia, ar nori tos įvairovės.
Jei užpernai vienu festivalio leitmotyvų tapo Toto “Africa”, o pernai – Machinedrum – Alarma!, tai šiemet Cinnaman paleido “Hardcore Vibes”. Ir, kaip Tomas rašė apie muzikinį jaunimo lavinimą, šiemet tikrai daugelis pirmą kartą išgirdo apie Dune. Kitomis pagrindinėmis temomis tapo spalvoti dažai Pliažo scenoje šeštadienį (spėkit, kieno reklaminė akcija?) ir, žinoma, jau epinis straipsnis apie 12 pagautų narkomanų (13-tas pabėgo?).
Labiausiai patiko iš Silent Disco “Panke” kino teatre išaugę šokiai. Nes tai buvo tinkamas paros metas (švintantys paryčiai), susirinkusi kritinė draugų masė ir nepretenzinga muzika. Bet dar labiau todėl, kad čia buvo galima užčiuopti bendrumo nuotaiką ir lengvą nelegalumo jausmą. Gaila būtų, jei “Satta Outside” taptų toks legalus ir sterilus, kaip dauguma kitų.
Komentarai