Šeštasis žmogaus teisių filmų festivalis “Nepatogus kinas” sumaišė protus vilniečiams ir lėks toliau. Dar viena savimonės injekcija – įskiepyta. Viltis, neviltis, pasipiktinimas ir kitokie [ne]patogūs amo netekimai čia buvo ne naujiena. Susidūrimas su realybe (jei ta realybė iš viso egzistuoja) vertė susimąstyti bent jau akimirkai. Kad ir kaip bebūtų, mums tik į naudą – jie rodo, tu sprendi.
“Lietuviai gilūs, analizuojantys, klausia įdomių klausimų, linkę pastebėti subtilumus,” – džiaugėsi filmo “Atgal į aikštę” režisierius Petr Lom. Gal tai ir yra, nuo ko galime pradėti? Ne tik apie kiną pasikalbėjome su „Nepatogaus kino“ organizatoriumi, Žmogaus teisių centro vadovu Gediminu Andriukaičiu.
Žmogaus teisės ir „Nepatogus kinas” kelia daug individualių asociacijų. Kokia tikroji šio festivalio misija?
Įkūrėme šį festivalį, siekdami kalbėti apie žmogaus teisių problemas, apie aktualijas, apie tarptautines situacijas, kalbėti taip, kad tai būtų priimtina platesniam žmonių ratui. Patrauklu, įdomu, turininga. Tuo metu, kai pradėjau organizuoti, dar studijavau. Pats lankydavau žmogaus teisių paskaitas, bet tai, ką pamačiau nuvykęs pas kolegas į Lenkiją, į žmogaus teisių kino festivalį, man paliko visiškai kitokį įspūdį. Tie filmai, kai per pusantros valandos gali išgyventi istorijas, visai kitaip tave paveikia. Aš buvau žiūrovas. Taigi, tuo metu susipažinau su tokiu dokumentikos žanru. Viskas ir prasidėjo, labai atsitiktinai. Projekto siekis liko nepakitęs nuo pat pradžių, t.y. plėsti žmonių akiratį, kelti tuos klausimus, kurie, mes manome, yra svarbūs kelti.
Kokie klausimai yra svarbūs?
Patys įvairiausi. Atsimenu, prieš kokius keturis ar penkis metus baigiau skaityti popierinį “Lietuvos Rytą”. Vyko kažkokie svarbūs tarptautiniai įvykiai, o atsivertęs “Lietuvos Rytą” matau, pirmam puslapy įdėjo straipsnį, vedamąjį (!), kad Ž.Žvaguliui iš džipo pavogė magnetolą. Mane tai šokiravo. Lietuvos žiniasklaidoje tarptautinė situacija neatspindima absoliučiai. Mes užsidarome savo skandalėliuose, savo menkniekiuose, o globalūs dalykai, kurie galų gale vienaip ar kitaip paveikia kiekvieną iš mūsų, yra visiškai neatspindėti tiek žiniasklaidos, tiek kitų medijų. ,,Nepatogaus kino” festivalis šias informacijos spragas šiek tiek užpildo, aš tikiuosi, ir aktualijos mūsų festivalyje yra labai svarbu.
Kuo filmo žanras paveikia labiau nei spausdintas informacijos perdavimo variantas?
Aš manau, jog jis paveikia daugiau jausmų lygmenyje. Perskaičius straipsnius, gali sužinoti daugiau faktų, tikslesnės informacijos, bet filmas vis tiek padeda išgyventi tą problemą giliau. Daugiau iš tos pusės. Aišku, gera socialinė dokumentika turi būti ne propagandinis pigus dalykas. Galų gale, didelė dalis mūsų filmų yra dalyvavę nebūtinai žmogaus teisių festivaliuose – tiesiog dokumentikos ar kituose prestižiniuose festivaliuose. Taigi, „Nepatogus kinas“ turi ir stiprią meninę vertę. To reikia, kad jis būtų paveikus, galėtų papasakoti problemą ir labiau sujaudinti. Aš taip jaučiu, jog geras filmas ir yra paveikus.
Jūs esate žmogaus teisių centro Lietuvoje vadovas. Nuo ko prasidėjo domėjimasis žmogaus teisėmis?
Universitete, kai studijavau teisę. Pagal profesiją esu teisininkas, bet manęs niekada nedomino darbas advokatų kontoroje, privačių asmenų privačius ginčus už nemažą atlygi spręsti ar tvarkyti. Kažkaip visą laiką labiau domino dalykai, liečiantys didesnį žmonių ratą. Kad pokyčiai, kuriuos tu gali padaryti, turėtų platesnį poveikį. Visuotinės gerovės padidinimas, sakyčiau.
Pastebėjau, jog vieni šio festivalio filmai rodo ,,nelabai patogią” tikrovę, kiti suteikia tikėjimo, jog viskas įmanoma. Kaip išlaikyti teisingą proporciją tarp ,,baisios realybės” ir vilties?
Manau, kad čia iššūkis kiekvieno festivalio programoje, bent jau mūsų kiekvienų metų programoje. Kad ir koks kartais yra žiaurus ir neteisingas pasaulis, jis vis tiek turi nešti viltį, na, kad žmogus žinotų, jog yra kažkur teisybė, kad yra žmonių, kurie turi ryžto kažką keisti, kurie gali dėl kažkokių idealų paaukoti savo gerbūvį, kartais net savo gyvybę. Taigi mes visada siekiame, kad festivalio programa tikrai suteiktų kažkiek ir vilties, kad nėra viskas taip beviltiška. Galų gale, ir mūsų herojų likimai – jie savo pavyzdžiu įkvėpia, net jeigu kartais ir yra tragiški.
Ko žmogui labiau reikia – vilties ar šalto dušo („Nepatogaus kino” logotipe pavaizduotas žmogus stovintis po dušu – aut. pastaba)?
Aš manau, kad ir to ir to. Šalto dušo galbūt reikia tiem, kurie gyvena, sakykime, gerai, bet yra apsnūdę, yra užsitikrinę tam tikrą gerbūvį, ir tas šaltas dušas gali prikelti iš snaudulio, truputį parodyti, kad yra ne tik kažkokie materialūs dalykai, kaip didesnės įstrižainės televizorius, bet yra tokių dalykų, kurie yra bendražmogiški, svarbūs, humanistiniai. Tas dušas galbūt reikalingas tiems. O viltis, viltis reikalinga, aišku, visiems, bet labiausiai tiems, kurie yra labiau pažeidžiami, patiriantys daugiau diskriminacijos, nepakantumo. Tiems žmonėms reikia vilties, kuri sustiprintų juos už save pakovoti.
Jeigu būtų įmanoma, kokia turėtų būti tobula visuomenė?
Man tobula visuomenė būtų, žvelgiant iš mūsų festivalio perspektyvų, kur kiekvienas yra priimamas toks, koks jis yra, su savo skirtumais, kiekvienas yra suprantamas ir vertinamas pagal savo sugebėjimus, kiekvienam suteikiamos vienodos galimybės įgyvendinti ir realizuoti savo galimybes, netrukdant, nediskriminuojant, neišnaudojant – tokia būtų mūsų ideali visuomenė, aš manau.
Kodėl žmonės taip negyvena?
Todėl, kad žmonės nėra tobuli. Turi savo silpnybių, turi baimių, turi visokiausių dalykų, kurie užkerta kelią. Vieni yra godūs – godūs valdžios, godūs pinigų, kiti yra tamsūs, neapsišvietę, nenorintys suprasti kitokių. Neapykantos pilni. Visos šios ydos – neapykanta, godumas – yra kliūtys. Galiu pasakyti, nėra tobulų žmonių – nėra tobulos visuomenės, bet galima kažkaip judėti, matyti lyg ir viziją.
Kokios vertybės žmogui padėtų nugyventi gražų gyvenimą?
Visada vertybė yra pasistengti įsijausti į kito padėtį, t.y. pabandyti išgyventi save kitame. Kaip sakoma, į kito batus įlipti ir pajusti tai. Jeigu kiekvienas bent pasistengtų tai daryti. Pavyzdžiui, pamatyti situaciją – jeigu aš būčiau ten, kas būtų – gal dėl to truputėlį geriau būtų. Prasivertų galvoj kažkokie prošvyčiai.
Mahatma Gandhi yra pasakęs: “Būk pokytis, kurį nori matyti pasaulyje” (angl. Be the change you want to see in the World). Ar šiuolaikinėje visuomenėje to pakanka?
Pakanka ar nepakanka, bet kokiu atveju reikia pradėti nuo savęs. Nes kaip tu gali pakeisti kažką fundamentaliai aplink save, jei negali pakeisti savęs. Pirmiausias dalykas – kiekvienas turime save kažkaip keisti.
Gal „Nepatogus kinas“ ir yra ta vieta, nuo ko galime pradėti?
Aš manau. Kai ateini į seansą ir žinai, kad jis nebus tau pats maloniausias ir kažkaip sujauks tau galvą, tu jau žengi žingsnį, kad keistumeisi. Tiesiog sužinotum daugiau, praplėstum akiratį.
Kokios aktualiausios problemos Lietuvoje? Kokie mes, lietuviai, ko mums reikėtų išmokti?
Turbūt didžiausia problema – žmonių apatija, žmonių susvetimėjimas (galų gale, visi turim draugų facebook‘e, bet ar ta draugystė iš tikrųjų yra, ar tikra, ar artima?) Nors, aišku, tai yra turbūt visų visuomenių problema. Lietuvoje irgi tas labai jaučiasi. Ir pasyvumas, kad, na, vistiek nieko negali padaryti, bejėgiškumo jausmas, kurį reiktų kuo greičiau išguiti iš žmonių galvų. Ir vienas lauke – karys. Norėtųsi, kad taip pradėtų žmonės galvoti. Manau, tai daug ką pakeistų.
Kaip susietumėte problemas, rodomas „Nepatogiame kine”, su lietuviškomis problemomis?
Manau, kad kai kurios temos yra universalios. Kova už teisingumą, pavyzdžiui, tai gali vykti Filipinuose, bet teisingumo samprata kažkuria prasme yra visiems vienoda – mes jaučiame, kas yra teisinga, kas yra neteisinga. Tėvų, išvykstančių uždarbiauti ir paliekančių savo vaikus namie Moldovoje, problema – pas mus irgi taip pat yra. Manau, kad filmai rodo kitų šalių situacijas, bet mūsų žiūrovai gali pajausti, kad tai vis tiek yra tematiškai artima.
Po festivalio susilaukiate reakcijų, komentarų?
Nemažai komentarų sulaukiame iš savo savanorių, kurių būna daug. Jie dažnai papasakoja, kad buvo tokiam filme ir matė tą, patyrė aną – jie daugiau dalinasi. Žiūrovai turbūt mus ir pamiršta, nes festivalis pasibaigė ir jie jau turbūt nebenori mums rašyti e-laiškų ir skambinti, pasakoti savo įspūdžius. Bet, aišku, dažnai yra labai smagu pasiklausyti, ką žmonės išeidinėdami iš seanso kalba vienas kitam.
Ir ką jie kalba?
Labai įvairius dalykus. Vieni būna kažkaip sukrėsti, kiti tyli, treti stebisi, ketvirti be reakcijos. Buvo juokinga situacija, kai rodėme Prancūzų institute filmą apie vyrų dominavimą. Iš salės išėjo toks sportiškas vaikinukas. Nepažiūrėjęs filmo, per vidurį išbėgo (mes turime lapelius su vertinimais, kur renkame žiūroviškiausią filmą ir reikia balsuoti – įplėšti vertinimą nuo vieno iki penkių.) ir susinervinęs sako: „Kur čia nulis yra? Nesąmonė, absurdas“ (imituoja lyg norėtų lapelį perplėšti). Pasipiktino, kad moterys patiria vis dar priespaudą, kad ir vakarų visuomenėse, turbūt jam tas pasirodė absurdas, todėl ieškojo nulio (šypsosi).
Ką apie tai manote?
Galbūt vistiek, kažkas jį taip sukrėtė, kažkas atsitiko, gal pagalvojo, kaip čia yra, kad visiškai tam nepritaria? Bet jo galvoje įvyko kažkoks sujungimas, kad jis taip reagavo. Tas filmas jį sujaudino, nes neišėjo tiesiog abejingai gūžtelėjęs pečiais, jis buvo paveiktas. Tad gal irgi gerai, tik nežinau, kiek ilgam tas poveikis jam išliko, ar jis pasidarė jautresniu tai temai?
Kaip manote, kai žmonės vertina filmą, ar jie vertina patį filmą ar problemą?
Kai vertinu aš, tai vertinu filmą kaip kūrinį. Žinoma, kažkiek esi įtakojamas to, ar tau problematika, sprendimas, kulminacija patiko/nepatiko. Bet kuriuo atveju, pirmiausia stengiuosi vertinti kaip meno kūrinį – ar jis mane nustebino forma, savo turiniu. Be abejo, kartais tu pamatai tikrai jaudinančią, dramatišką istoriją. Gali būti ir forma tokia tradicinė, ir paprasta, bet tave taip sujaudina, kad nori rašyti didelį balą. Ir iš tikrųjų, taip dažnai ir atsitinka – pas mus žiūrovai žiūroviškiausiu filmu dažniausiai išrenka tą, kuris turi daugiau vilties. Kuris turi šiek tiek ir humoro, tikėjimo, nors istorija liūdna, bet jis toks viltingas. Beformuodami programą juokaujame – aha, šitas filmas gali būti žiūroviškiausias (nors kiti pavyzdžiui būna pelnę daugiau apdovanojimų)!
Kaip spėjate, kuris filmas šiais metais gali tapti žiūroviškiausiu?
Iš tikrųjų, nežinau, manau, kad gali būti „Saulės tamsoje”. Tikrai linksmas filmas ir daugybę žiūrovų simpatijų prizų pelnęs kituose festivaliuose. Gal ir mūsų žiūrovams patiks.
Tai visgi, “nepatogus” kinas veikia?
Jeigu sakyčiau kad neveikia, meluočiau. Aš jį pradėjau organizuoti todėl, kad pats pamačiau tą kiną, kuris man paliko toki įspūdį, kad panorėjau suorganizuoti tokį festivalį. Tad tikiu, kad jis veikia.
Manau, Jums labai gerai sekasi, nes, ypatingai po filmų, pagaunu save susimąstančią apie dalykus, kuriuos ką tik aptarėme.
Ačiū, tokie pasakymai visada labai sustiprina.
Na, ir paskutinis kausimas apie savaitę. Yra sakoma, jog savaitėje šešios dienos skirtos dirbti, septinta ilsėtis. Jei gautume dovanų aštuntąją, kam ji turėtų būti skirta?
Jeigu būtų aštunta diena savaitėje? (juokiasi) Geras klausimas…(ilga pauzė). Kai dirbame festivalio metu, nusidedame ir septintą dieną tikrai nesiilsime, tai festivalio metu tą aštuntą dieną imčiau poilsiui. O apskritai, … – galbūt kitam. Jeigu skiri šešias dienas darbui, septintą poilsiui, tai aštuntą kitam – savo artimam, mylimam, kažkam. Būk su tuo žmogum aštuntą dieną.
Apie festivalį – www.nepatoguskinas.lt
Žmogaus teisių centras – www.lchr.lt / www.manoteises.lt
Komentarai