Tarptautinis Vilniaus teatro festivalis „Sirenos“ – tai ne tik spektaklis „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“. Ir ne tik Michelis Schröderis bei Rodrigo García (tos kitos, ne ką mažiau skandalingos pavardės nei išlinksniuotas Castellucci). „Sirenos“ – dar ir lietuviško teatro festivalis. Su viena premjera, su visai naujais bei repertuare spėjusiais įsitvirtinti spektakliais. Vienas jų, dar beveik šviežias Artūro Areimos „Julijus Cezaris“. Pagal Shakespeare‘ą.
Areimos personažai, Romos diktatorius Julijus Cezaris ir visa prieš jį susimokiusi šutvė, spektaklyje tampa šiandieniniais kostiumuotais politikais – pavargusiais, neišsimiegojusiais, nervingais. Nors man panašėjo į verslininkus. Praktika rodo, šias dvi profesijas skiria itin plonytė riba, tad panašumas gal ir neatsitiktinis. Tie politikieriai-versliūgos, neturėdami ką veikti, tik spoksoti į ekranuose šmėkščiojančias žinias iš viso pasaulio bei žirgų lenktynes hipodrome, sumano „biznį“ – nužudyti Cezarį. Šiaip, lyg iš nuobodulio, lyg vedami kažin kokios inercijos. Lyg žaisdami politiką. Žodžiu, užsuka visą nešvarų reikalą, o tas it sniego gniūžtė pradeda ridentis, kol pasiekia kulminaciją – Julijui Cezariui (Tomas Stirna) į širdį/nugarą suvaromi ašmenys. Antonijus (Tomas Kliukas) po visko pradeda vapėti apie finalinį durklą, o kiti jam atšauna, kad tai tik paprasčiausios žirklės. Tiesą sakant, taip ir yra. Žirklės popieriui karpyti. Bet į Cezario kūną sminga lengvai. Ir net kelis kartus.
Tas vyksmas, kuomet aktoriai scenoje tvarkingai „matuojasi“ Shakespeare‘o rūbelį ir tuo pačiu metu trinama bet kokia teatrinė fikcija, kartojasi visą spektaklį. Areimos herojai ir laikosi įsikibę pjesės teksto, ir tuo pat metu atsitraukia nuo jo. Lyg su nuostaba žiūri – „tai mes čia „Julijų Cezarį“ vaidinam? A, tada gerai“. Šiuolaikiniame teatre toks metatekstinis ėjimas tampa beveik norma. Vaidinti ir kartu komentuoti vaidinimą, patį teatrą, darosi populiaru. Juk dabartiniams režisieriams kurti autonomišką, uždarą fikcinį pasaulį scenoje lyg ir nebepridera. Didysis Post- „reikalauja“ atnašų – ketvirtosios sienos griūties, kontakto su žiūrovu.
Areimos spektaklyje, pavyzdžiui, iškeliama opi, bet, pripažinkim, nuvalkiota pinigų stokos problema. Vienoje scenoje Brutas (Tadas Gryn) pradeda aiškinti, kad lietuvių teatrui skiriama tiek mažai pinigų, jog nebeišgalima net kraujo, kruvinai pjesei taip reikalingo, įsigyti. Negana to, patys aktoriai pabaigoje prisipažįsta nežinoję, kaip užbaigti penktajį pjesės veiksmą. Vietoj to surengia pašėlusias bakchanalijas su striptizu ir bokso ringu. Brutas-Gryn rėkia „fuck this type of theatre!“ (ne šekspyriškąjį, o areimiškąjį, reikia manyti; ir čia jau autoironija), kartu su Kasijumi-Tomu Rinkūnu laksto su JAV vėliavos ženklais ir spalvomis išmargintomis timpomis ir niokoja ne tik putoplastines lubas, bet ir bet kokios interpretacijos galimybes. Ką jau čia bepriinterpretuosi, kai prieš akis – nevaldomas tūsas elektrine gitara akompanuojant Oktavijui-Pauliui Ignatavičiui. Viską apima absoliutus absurdas, kurio, būkime teisingi, aktoriams suvaldyti iki galo nepavyksta. Kaip nepavyksta suvaldyti ir apskritai antrosios spektaklio pusės, kuomet bereikšmiškumas, kurį pats Areima, matyt, laiko šio spektaklio kokybiniu dalyku, jo ištarme, visgi tampa tuo pertekliniu (kiekybiniu) dalyku. Bereikšmiškumui scenoje kurti irgi reikia precizikos.
O kad kūrėjas viską atiduoda į žiūrovų rankas, na, aišku ir taip. Nusiplauti rankas nuo atsakomybės – šiandien tai daro daugelis. Tai… „Ir tu, Areima?“.
Komentarai