Devinto dešimtmečio pradžioje viename tuometinės DDR kaime, paslaptingų Harco (vok. Harz) kalnų apsuptyje, berniukas vardu Carsten Aermes (vėliau tapęs Phon.o) ir jo draugas Sascha Ring (būsimas Apparat) pradėjo kurti muziką. Viskas prasidėjo tetos daržinėje – prie žvakių šviesos, purve ir tarp šiaudų bet būtent čia Carsten Aermes ir atrado pirmąsias savo mūzas.
Phon.o savo muziką apibūdina taip: „elektroninės muzikos mišinys: techno, garage, hiphop, house, post-dubstep ir taip vadinamos bass su tam tikru melodiniu ir harmoniniu prieskoniu”. Besiklausant šios muzikos įsivaizduoti gamtos ramybę ir besiganančias avis Harco kalnuose – pakankamai sudėtinga. Lengviau matyti įvairiaspalvio, judraus ir pogrindinio Berlyno gatvių vaizdą (aut. pastaba – Phon.o persikėlė gyventi į Berlyną ir ten tęsė savo karjerą). Carsten tuojau pat paaiškina:” Neforsuoju įvykių ir nesistengiu sekti kokiu nors stiliumi. Tiesiog darau tai, ką jaučiu. Muziką pradėjau kurti pats, nes norėjau užpildyti tai, ko man trūko – turbūt paprasčiausios saviraiškos, – o tai padėjo padaryti muzika. Ši meno šaka ypatinga, ji tarsi mano gyvenimo garso takelis – einu gatve arba mišku ir skamba galvoje, gimsta kažkas, kas išsivysto, sukelia jausmą ar gimsta iš jo. Negali to kontroliuoti. Kartais būna labai sunku. Muzika pasiekia ir priverčia išgyventi visas emocijas, nuo meilės iki pykčio. Manau, tai – pats visapusiškiausias ir galingiausias būdas išreikšti jausmus ir pasiekti žmones visame pasaulyje, – nesvarbu kokia jų kilmė ar kultūra”.
Phon.o atrado legendiniai Modeselektor, nuo tos dienos jis pradėjo groti viešai, jį pamėgo ne tik Berlyno elektroninės muzikos gerbėjai. Paklaustas apie gyvus pasirodymus, Phon.o sako: „Tai man teikia labai daug pasitenkinimo. Dažniausiai tiesiog paneriu į visa, kas vyksta, – mane „išneša“ ir pasiklystu geraja prasme. Publika man labai svarbi, jos reakcijos nubloškia ir papildo. Be publikos – nebūtų jokios reikšmės. Vyksta komunikacija, bendravimas emociniame lygmenyje, kartu grojame ir, jeigu pavyksta tai padaryti kuo kokybiškiau, esu labai laimingas.”
Kaip ir daugelis mūsų Phon.o ieškojo saviraiškos, – studijavo dizainą, kūrė vaizdo ir garso instaliacijas, bendradarbiavo su Islandijos dizainiere Sara Riel, o 2006-aisiais metais Chris de Luca ir Phon.o suvienijo jėgas bendram hip-hopo projektui. Paskui Phon.o dingo iš muzikinio pasaulio. “Kartais reikia atsitraukti, kad galėtum sugrįžti“ – sako muzikantas.
Ir jis sugrįžo – vėl pakvipo mistika ir kalnais. Kaune “Insanitus” festivalyje Phon.o pristatys savo naujausią albumą “Black Boulder”. Tai nebe pirmas šio atlikėjo albumas, tačiau įrašas yra visai kitoks – beribis, gilus savo harmonija, tačiau kartkartėm trikdančiai tradicinis – klausydama pajutau daug skirtingų emocijų, viena jų – nostalgija. Phon.o komentuoja: “Kūriau rudenį, gal todėl… (šypteli). Man patiko idėja kažko nežinomo, nekonkretaus ir mistiško (aut. pastaba – apie “Black Boulder” pavadinimą). Albumas taip pat skamba truputį netobulai ir grubiai. Yra abstraktus, todėl kiekvienas gali jį papildyti savo idėjomis.”
Taigi, berniukas su tašku varde atgimė – paprastas, savikritiškas, mylintis muziką ir kuriantis žmonėms. Linkėjimai iš Harco kalnų! Ačiū Phon.o už pokalbį.
www.twitter.com/phon_o
www.phon-o.com
www.soundcloud.com/phon-o
www.facebook.com/phon.official
Komentarai