Deep Shoq (tikrasis vardas – Donatas) saulėtą rytą sutikau vienoje Vilniaus gatvių. Muzikantas ir žurnalistas (iš pažiūros kuklus, ko nepasakysi apie muziką) šviežiai išleido savo antrąjį albumą „Life of Swing“ (tiesa, kol kas tik EP). Kalbėjomės, laikas bėgo neapčiuopiamai greitai. Deep Shoq yra atradimas muzikos pasaulyje. Nauja, tikra ir … žmonėms. Paklausyk.
„Bandau išgauti skambesį, kuris būtų kokybiškas ir patiktų žmonėms. Sukūriau keletą dainų su užsieniečiais, nes, manau, tai irgi labai svarbu. Jei darai tik vietiniame lygmenyje, neišsiskirsi ir neužkabinsi potencialios auditorijos. Kaip bebūtų, angliškų vokalų dėka skambesys europietiškesnis. Galbūt tai galima vadinti naujos kartos beats‘ais ar electronica. Būtent tuo bandau pasiekti platesnę auditoriją“.
Kaip pavyko susisiekti su užsienio muzikantais?
Interneto būdu. Manau, šiais laikais tai dažnėjantis atvejis. Kai kuriuos suradau pats, kai kurie su manim susisiekė. Tarkim, vienas vokalistas iš Londono per soundcloud‘ą parašė, kad jį kabina mano muzika. Aš irgi jo paklausiau, žiūriu – wow! Kalbu apie Joleon Davenue. Jis turi savitą tembrą, flow, perspektyvus, populiarėjantis atlikėjas. Kol kas porą užbaigtų kūrinių turim, šiuo metu vis dar susirašinėjam, ateity turėtų būti daugiau. Kūrybos procesas su juo nesudėtingas: man atsiunčia a capellą, aš jam – instrumentalo temą, arba atvirkščiai. Dažnai jis būna labai išrankus, bet, kadangi vokalas pakankamai įdomus, pasistengti verta. Vėliau, jei pavyksta susisiekti su vienu atlikėju, aplink save turinčiu talentingų pažįstamų muzikantų, pavyksta užmegzti naudingų ryšių ir kitiems įrašams. Su vokaliste Chantelle Nandi dabar “gaminam” kūrinį, bet internetu viskas labai užtrunka, negali paspaust žmogaus (juokiasi).
Trumpai prisistatyk. Apie tai, ką tu darai ir kas esi?
Muzikos kūrėjas iš Vilniaus. Mano stilius yra kažkas tarp electronica, beats, neo-soul, future funk, post-dubstep, kartais pačiam labai sunku įvardyti tą stilių. Jis nuolat evoliucionuoja. Muziką kuriu taip rimčiau, sakykime, jau kokius 5-6 metus. Pradėjau su grupe Eazee Shoq. Tai buvo hiphopas su džiazo prieskoniu. Prisidėdavau tiek prie vokalinės, tiek prie muzikinės pusės. Su kolega išleidom albumą „Retrospektyva“, bet po to mūsų veikla sustojo, toliau susikoncentravau ties solo, nes pamačiau, kad tai žymiai įdomiau: daryti instrumentalus, kompozicijas ir tuo pačiu dirbti su vokalistais. Taigi neseniai išleidau ir antrąjį savo EP „Life of Swing“. Pirmasis pasirodė visų pirma dėl to, kad norėjau priminti apie save ir parodyti, kad štai toks mano naujasis stilius. Antrasis EP, mano manymu, sėkmingesnis.
Kalbant apie koncertus, tenka laikas nuo laiko pasirodyti su semi-live programa. Kadangi pats groju klavišais (baigiau fortepijoną meno mokykloje ir, matyt, gerai, kad profesionalios karjeros netęsiau), dabar panaudoju tuos įgūdžius savo pasirodyme arba su grupe. Kartais sudalyvaujam su Shidlo live grupe, taip pat buvo Vaiperio ir Harvey Clef inicijuotas projektas Renegades of Bump Live, kuriame klasikinius hiphopo gabalus grojom gyvai, teko dalyvauti “Satta Outside” festivalyje ir dar bent keliuose renginiuose.
Bandau šiek tiek eksperimentuoti. Visą laiką įdomu atrasti kažkokį naują stilių. Tiesą sakant, atrodo, kad dabar jie atsiranda kas mėnesį. Ateina ir praeina. Juos šiek tiek sekdamas pasigauni naujų idėjų ir bandai taikyti savo kūryboje. Nors, tiesą sakant, galėtų tai vykti ir dažniau, dar nepasiekiau to eksperimentavimo piko. Esu nuosaikus modernistas – viskas po truputį.
Kaip susipažinai su muzika, ir kokie buvo patys pirmieji kūrybos bandymai?
Nuo kokių dešimties metų klausydavau hiphopą, nors pats tuo pačiu metu grojau ir klasikinę muziką. Viskas taip išsivystė, kad norėjosi būti ne tik pasyviu klausytoju, bet ir atlikėju arba kūrėju. Taip pradėjau “daryti” muziką. Pirmieji bandymai buvo, aišku, gan primityvūs repo beat‘ai. Iš tikrųjų pradžioje viskas vykdavo su paprastu “Philips” magnetofonu: paspaudi “play”, įrašai ir atsuki, vėl tas pats ir lipdai tokį mėgėjišką reikalą (šypsosi). Gal dvylika metų tada buvo. Bet vėliau susipažinau su pirmosiomis ritmo kūrimo programomis. Kaip dauguma, rašydavau lyrics‘us, bet tuo pačiu norėjosi ir beat‘ą sukalti. Vėliau, kokiais 2005 m., su Eazee Shoq gimdavo rimtesni kūriniai, juos galėjome ir viešai parodyti. Nuo tada pradėjau rimčiau užsiimti tuo, ką dabar darau.
Kaip gimsta tavo muzikinės idėjos?
Dažnai tiesiog prisėdi, kai būna nuotaika kurti. Sėdi ir bandai įvairius variantus. Dažniausiai nebūna kažkokios išankstinės tikslios minties, kad dabar bus taip, aš spausiu tą akordą ir tą pridėsiu. Viskas spontaniškai – prisėdi prie klaviatūros, bandai akordų kombinacijas ir tada pradedi lipdyti. Kadangi klausau daug įvairios muzikos, ausinės ausyse 24/7, tai būna tiesiog eini gatve ir klausai, kur koks įdomus perėjimas, sąskambis ar dar kažkas. Kartais pabandai analizuoti, vėliau prisėdęs prie aparatūros jau pritaikai savo kūriniui.
Kadangi pats augau muzikalioje šeimoje, natūraliai negalėjau nuo viso to pabėgti. Visada muzika šalia buvo. Namie visada yra pianinas, kuris kartais tampa savotiška ritmo-muzikos kūrimo mašina. Prisėdu, pasigroju, tada perkeliu idėjas prie kompiuterio.
Kokios muzikos klausai?
Pastarasiais metais atsirado krūva naujos įdomios muzikos. Yra nemažai įdomaus to paties hiphopo, electronica, bass, beats, klausau daug neo-soul stiliaus, toks kokybiškas soul‘as, kaip, tarkim, Musiq Soulchild, tinka visais atvejais. Taip pat retkarčiais klausau klasikos. Tokia muzika yra labai gera priemonė, kai atsibosta visi seni ar nauji stiliai. Kadangi buvau su klasikine muzika nuo vaikystės, ji man visiškai nesvetima. Ypač anksčiau tekdavo jos labai daug sempluoti, naudoti savo kūriniuose. Kartais su kolega sėdėdavom koncerte ir aptarinėdavom – va, šitą semplavau arba šitas neblogas, gal reiktų nusempluot (juokiasi).
Kuo tavo muzika skiriasi nuo kitų?
Na, ko gero, klausytojui lengviau būtų tai pasakyti. Mano elektronika, bent jau pastarojo meto, visada yra išskirtinai melodinga, turi hiphopo prieskonį ir neretai pasipildo vokalistų balsais. Galima būtų įvardyti kaip Mellow bump. Joje visko yra daugmaž tiek, kiek reikia, nėra bereikalingų elementų, kurių neretai pasitaiko šiuolaikinėj elektronikoj. Vieni dar likę prie senojo repo, kiti nuėję iki, tarkim, bass ar post-dubstep pakraščių, aš – kažkur per vidurį.
Papasakok apie savo naująjį albumą, kokia jo idėja?
Albumas vadinasi „Life of Swing“. Pavadinau taip, nes galvoju, kad pasaulis sėdi ant sūpynių. Visi supamės – būna pakilimų, būna kažkokių nuolydžių mūsų gyvenimuose, dažnai nuotaikos ar skoniai svyruoja, keičiasi. Iš pradžių tam tikru klausimu turi vieną poziciją, tada kažką sužinai ir ji apsiverčia. Labai daug dimensijų. Galų gale, stiliai keičiasi ir tą albumas šiek tiek atspindi. Jame yra skirtingų stilių elementų. Tai toks svyravimas. Bent jau mano gyvenime jis yra, manau, kad ir nemažai daliai žmonių jis pasitaiko.
Kaip tau atrodo, kodėl žmonėms reikia muzikos?
Čia gilus klausimas. Kodėl muzikos..hm, turbūt vienas dalykas, kad dažnai žmonės nori atsipalaiduoti. Trumpam išskristi. Atsijungi nuo pilkos kasdienybės ir tau tai suteikia elementarų malonumą. Tuo pačiu koncertai, jie gali žmogui duoti daug energijos, pozityvios, kurią gali pats panaudoti irgi ką nors kurdamas. Manau, tam ir reikalinga muzika, todėl žmonės ją ir mėgsta.
Kur slypi kūrinio trauka?
Aišku, čia labai sunku pasakyti, dažnai turi pataikyti į tą laikotarpį, madingą stilių – žmonėms priimtiną. Jeigu kursi meną dėl meno, tai gal tau pačiam bus labai įdomu, bet niekas neklausys. Aš visą laiką bandau atrasti tą viduriuką tarp stiliaus, kuris man patinka, bet tuo pačiu yra įdomus ir klausytojui. Nes kurdamas tik sau liksi sėdėti savo kambaryje. Reikia pabandyti įsivaizduoti save klausytojo vietoje, kaip jis klauso tavo kūrinio.
Kaip tu klausai savo paties muzikos?
(Juokiasi) Visada tie kūriniai būna atsibodę iš tikrųjų, nes prie jų nemažai laiko praleidi ir paskui nelabai norisi klausytis. Bet šito albumo vis dar klausau, tai galbūt geras ženklas. Stilius evoliucionuoja, darosi kiek įdomesnis. Gan įdomu paklausyti retrospektyviai – seno, pirmojo repo albumo. Toks ankstesnis etapas. Kartais paklausyti būna net keista. Kritikos daug sukyla. Bet dalį kritikos galima atremti klaidas suverčiant jaunystei (juokiasi). Taigi retkarčiais paklausau, bet norisi koncentruotis ties naujesne muzika, ji kokybiškesnė.
Kas tavy pasikeičia, kai užlipi ant scenos?
Malonu. Jeigu yra ryšys su publika, jeigu jie nesėdi ir nevalgo kokio nors kepsnio tuo metu, o bando pajudėti pagal muziką, tas labai motyvuoja, tada stengiesi atiduoti save šimtu dešimt procentų. Per gyvus pasirodymus dalį programos įgroju klavišais, kad būtų įdomiau. Ir stengiuos visa tai kuo geriau padaryti. Toks aš ant scenos. Reiktų žmonėms iš šono pažiūrėti ir pasakyti, koks aš. Užsivedęs gal (šypsosi).
Įsivaizduok, kad tavo naujas albumas yra kino filmas. Kokią istoriją jis pasakotų?
Aha, įdomus klausimas… (ilga pauzė). Galėtų būti dokumentinis filmas apie Deep Shoq, kuriame tyrinėjami mano nauji stiliai ir mano muzikinis skonis. Galėtų būt ir drama, kur šiek tiek biografinių elementų, romantikos, šiek tiek detektyvo apie tai, kaip pats savęs ieškau.
Manau, jog tavo muzikoje yra tiek visko, jog kiekvienas gali susirasti sau tinkamų „gabaliukų“…
Gali būt, nes tai, jog ir mamai patinka mano muzika, ir mano draugės tetai patinka, ir jaunimui, kuris parašo facebook‘e, patinka, parodo, kad gali. Sunku į tą klausytojo rolę įsijausti, bet pavyksta kartais užkabinti labai skirtingus žmones.
Darydamas albumą nenori, kad tavo kūriniai būtų labai vienodi, norisi, kad klausytojas pamatytų skirtingus kūrinius, išgirstų skirtingą tave. Tikiuosi dabar tą ir pamatys. Aišku, nebandau įtikti absoliučiai visiems, bet tie, kas seka tą lietuvišką urban beats sceną, manau, turėtų kažką pamėgti iš mano kūrybos, bent jau vieną kūrinį (juokiasi) , bent jau vieną gabaliuką iš mano kūrinio, tada aš jau būsiu patenkintas. Visiem neįmanoma įtikti, bet manau, kad daugėja tokios muzikos gerbėjų. Ji plečiasi.
Turi ateities planų?
Vienas tikslų – geriau pasiruošti gyviems pasirodymams. Nesu naujokas, bet dar tikrai nesu ir profas, norisi kuo geriau pasirodyti, nes tai vienas įdomesnių dalykų. Norisi ištobulinti patį pasirodymą: kaip groju, kaip jungiu gabaliukus, žiūrėt kaip publika reaguoja į tam tikrus kūrinius. Dažnai tenka kažką išimti, nes matai, kad žmonių neveža. Kitas dalykas, aišku, išleisti dar vieną albumą. Parodyti savo kūrybą ir priminti dar kartą apie save. Parodyti kažką naujo, pavyzdžiui, atrasti naujų vokalų ir su jais įdomiai dirbti. Tai neabejotinai suteiks naujų spalvų.
Komentarai