1999-ųjų pradžioje Tokijuje gyvenantis gitaristas Takaakira “Taka” Goto pradėjo kurti muziką ir ieškoti muzikantų, su kuriais galėtų sukurti instrumentinio roko grupę. Pirmuoju tapo jo ilgametis draugas ritmo gitaristas Hideki “Yoda” Suematsu. Metų pabaigoje prie grupės prisijungė bosistė Tamaki Kunishi ir būgnininkas Yasunori Takada. 2000-ųjų sausį MONO sugrojo pirmąjį savo koncertą viename Tokijaus klubų. Netrukus grupė savo nepriklausomoje įrašų kompanijoje „Forty-4“ išleido debiutinį EP „Hey, You“. Taip prasidėjo šio kvarteto iš Japonijos kelionės po pasaulį ir melomanų ausis.
Šiandien MONO diskografijoje šeši studijiniai albumai, įskaitant šių metų spalį išleistą „For My Parents“. Negalima pamiršti ir vieno įspūdingiausių grupės įrašų – koncertinio albumo „Holy Ground: NYC Live With The Wordless Music Orchestra“. Grupės 10-mečio proga 2009-aisiais MONO ir jų leiblas „Temporary Residence Limted“ Niujorke suorganizavo įspūdingą koncertą su 24 narių orkestru. Žinomas prodiuseris Matt Bayles, dirbęs su tokiais atlikėjais kaip Mastodon, ISIS, Minus The Bear ir kitais, puikiai užfiksavo tai, kuo garsėja MONO – intensyvų ir dinamišką bangavimą nuo trapių švelnių sąskambių iki galingos garso sienų, visa tai papildant turtingoms orkestruotėms. Taip skamba šiuolaikinė klasikinė muzika.
MONO atrado originalią formulę, kurioje persipina eksperimentinis post-rokas, shoegaze, įvairių laikotarpių klasikinės muzikos atgarsiai, taip pat – triukšmo ir minimalizmo tradicijos. Grupės skambesį charakterizuoja gitaristai Goto ir Yoda, naudojantys gausybę reverb, distortion, delay efektų. Jų instrumentai dažnai skamba tarsi keliasdešimt smuikų ar fūzuotos balalaikos.
Antrasis grupės pasirodymas Vilniuje nebuvo toks įspūdingas kaip Niujorke su pilnaverčiu orkestru, tačiau ir keturiese MONO – pakankamai stiprūs, kad užmerktų ir priverstų linguoti didžiąją dalį publikos. Koncertas buvo lakoniškas – be jokių papildomų šou elementų, visą dėmesį sutelkiant tik į muziką. Įsivaizduojamo romantinio, epinio, didvyriško filmo garso takelis. Galbūt netgi geriau „keliauti“ su MONO patogiai įsitaisius namuose, netrikdant jokiems išoriniams veiksniams, nes gyvas atlikimas ne daug kuo skiriasi nuo studijinio. Šiuo atveju ir „ardymasis“ daugiau emocinis nei fizinis. Juolab, kad paskutiniame albume „For My Parents“ skamba ir to paties „Wordless Music” orkestro instrumentai, kurių gyvame koncerte nebuvo.
http://www.youtube.com/watch?v=8TweYS5XYHs
Šiuo metu grupė tęsia „For My Parents“ europinį turą ir koncertuoja Vokietijoje. Su grupės įkūrėju Takaakira „Taka“ Goto kalbamės po MONO koncerto Vilniuje.
Neseniai pradėjote turą po Europą. Kaip sekasi?
Turas po Europą kol kas atrodo neįtikėtinas. Čia tokie ekspresyvūs ir emocionalūs klausytojai. Nesvarbu, kiek kartų koncertuojame Europoje, kiekvieną kartą esu sužavėtas žmonėmis, ateinančiais palaikyti mūsų. Esame labai dėkingi už entuziazmą.
Kas maloniausia keliaujant?
Keliaudami pamatome tiek daug naujų vietų ir sutinkame naujų žmonių. Galime pamatyti tas pasaulio vietas, su kuriomis nesame susipažinę. Matydami, kaip žmonės iš įvairių visuomenės sluoksnių jaučia mūsų muziką, nuolat prisimename, kad mes visi kalbame ta pačia kalba. Visų žmonių ištakos yra tokios pačios ir stebėti tai kiekvieną dieną įkvepia.
Kas sunkiausia turo metu?
Miego stoka ganėtinai vargina, todėl malonu, kai galima tiesiog miegoti savo paties kambaryje. Taip pat pasiilgstame savo draugų ir artimųjų.
Naujasis Jūsų albumas vadinasi „For My Parents“. Kaip kilo pavadinimo idėja?
Stengiamės palikti pakankamai vietos savo klausytojams interpretuoti muziką taip, kaip jiems patinka. Tačiau „For My Parents“ idėja gimė suvokus, kad mes visi ilgainiui prarandame žmones, kurie mus pagimdė. Tokia yra prigimtis. Koks esi su žmonėmis, sukūrusiais tave? Kaip elgiesi gimtinėje, vietoje, kuri tave formavo? Kurdami šį albumą grįžome prie savo ištakų. Norėjome tai padaryti, kol dar turime galimybę.
Albumas buvo įrašytas be jūsų ilgalaikio prodiuserio Steve Albini. Kas nulėmė tokį sprendimą?
Per tuos metus pradėjom labai gerbti ir pasitikėti Steve Albini, todėl pagalvojom, kad svarbu būtų išbandyti kažką neįprasto, kad galėtume ištrūkti iš savo komforto zonos. Todėl šį kartą įrašinėjome su Henry Hirsch, jo puošnioje katedroje įrengtoje studijoje.
Kokią įtaką tai turėjo įrašų sesijoms ir albumo skambesiui?
Henry turi daug patirties naudojant retus senovinius kasetinius įrenginius ir garsiakalbius, todėl mums buvo labai smalsu sužinoti apie muzikos įrašymą tokiu būdu. Galiausiai supratome, kad tai nelabai tinka mūsų dainoms. Tačiau buvo smagu susipažinti su Henry ir jo komanda. Jie yra puikūs žmonės, o katedroje buvo tiek daug įkvėpimo, istorijos ir dvasinės energijos. Buvo neįmanoma to nepajusti. Groti savo naujas dainas toje vietoje tikrai buvo ypatinga patirtis.
Kuo šis albumas skiriasi nuo Jūsų ankstesnių darbų?
„For My Parents“ pasirodė esąs labiau asmeniškas, nei tikėjausi. Manau, Japonijoje įvykęs žemės drebėjimas ir cunamis netikėtai pažadino emocijas apie mūsų tėvynę ir šeimas. Tai privertė susimąstyti, kokios trumpalaikės ir kartais trapios gali būti akimirkos. Šis albumas tapo kitoks dėl visos tos energijos, sklandžiusios aplink tuo metu.
Aš norėjau daugiau rizikuoti kūrybine prasme, nes buvau pripratęs rašyti orkestruotes klasikiniams instrumentams. Nors mums dar nenusibodo „Kidnapper Bell“ bei „Com“ neapdirbtas ir šiurkštus skambesys, šiame albume norėjome išgauti didingesnį orkestro skambesį.
„For My Parents“ paruošė dirvą mūsų kitam albumui. Albumai yra skirtingi, tačiau juos kažkas sieja. Tai – tarsi stebėti žmogaus gyvenimą. Kiekvienas laikotarpis turi savo svarbią vietą. Nenoriu per daug atvirauti, tačiau labai nekantrauju pamatyti, kas bus toliau.
Jūsų įkvėpimų šaltiniai, ar jie ilgainiui keičiasi?
Taip, manau mūsų įkvėpimų šaltiniai nuolat evoliucionuoja. Nors klausomės klasikinės muzikos, Bethoveno ir Rachmaninovo, tačiau atrodo, kad daugiau įkvėpimo semiamės iš istorijos, filmų, dvasinių idėjų ir kasdieninių gyvenimo situacijų. Bėgant metams būta ir stebuklų, ir praradimų. Visa tai turi įtakos mūsų kūrybiniam procesui.
Kas buvo pagrindinis įkvėpimo šaltinis kuriant „For My Parents“?
Ilgas ir ramus laikotarpis, kurio metu kėlėme anksčiau minėtus klausimus. Koks esi su žmonėmis, kurie sukūrė tave? Kaip elgiesi namuose, vietoje, kuri formavo tave…
Kas daro didesnę įtaką MONO – japoniškas minimalizmas ar vakarų klasikinė muzika?
Nežinau, ar sąmoningai mus įtakoja tie du pasauliai, bet esu tikras, kad abu yra vienodai svarbūs. Kadangi gimėme ir užaugome Japonijoje, natūralu, kad kūryboje įsipina japoniškas minimalizmas. Taip pat daug studijavome vakarų klasikinę muziką ir filmų orkestruotes, todėl manau, kad tai taip pat mus įkvepia.
Takaakira, ar gali trumpai papasakot, kaip vyksta tavo kūrybinis procesas?
Kartais kurdamas tiksliai žinau, ką norime sukurti. Nors kurdamas šį albumą turėjau idėjų, kokias melodijas ir emocijas norime perteikti, tačiau prireikė daugiau laiko, kad galėčiau suteikti mūsų vizijai formą.
Kurdamas „For My Parents“ klausinėjau savęs, ar esu pakankamai sąžiningas, ar albumas yra toks, kokį girdėjau viduje. Manau, taip jaučiasi kiekvienas kuriantis poetas ar rašytojas. Tikėjausi, kad pirmoji daina („Legend“) susidėlios savaime ir gims savarankiškai. Proceso metu buvau labai paniręs į vienatvę, mokiausi mažiau galvoti ir daugiau jausti.
Šio albumo kūrimo metu buvo daug teigiamų iššūkių ir tai nepamirštama patirtis.
Esi pagrindinis muzikos autorius grupėje. Kaip kiti grupės nariai prisideda prie muzikos kūrimo? Ar jūs visi kartu formuojate MONO muzikos kryptį?
Taip, kai dainos būna baigtos, mes skiriame laiko repeticijoms, kad galėtume pamatyti, ar grodami kartu galime suteikti joms gyvybingumo. Kiekvienas narys prisideda asmeniškai. Jei kas skamba ne taip, bandome tai išspręsti nuo pat pradžių.
MONO muzika yra emocionali. Ką norėtumėte, kad klausytojai patirtų klausydami jūsų muzikos?
Tikiuosi, kad muzika sukuria dažnį, kuriuo pasiekiamas džiaugsmas tamsiomis akimirkomis. Tarsi matytum šviesą ilgo tunelio gale.
Ji gali priminti sapną, kurį sapnavai, kažką, kas suteikė daug džiaugsmo, dalykus, dėl kurių gailiesi, liūdesio akimirkas, kurias įveikei ar kokius nors nepaaiškinamus dvasinius dalykus. Man instrumentinė muzika sukuria energiją, kuri padeda priešintis šioms emocijoms.
Koks buvo labiausiai įsimintinas ar neįprastas pasirodymas per visą MONO karjerą?
Labai sunku išskirti, nes kiekvienas koncertas vyksta ypatingoje vietoje mūsų širdims. Vis dėlto, 10-mečio koncertas Niujorke su „Wordless Music“ orkestru buvo labai neįprastas. Stovėdami scenoje prisiminėme savo pirmąjį pasirodymą Jungtinėse Valstijose, kuris įvyko taip pat Niujorke, kai grojome tuščiai salei.
Ką galvojate apie garso takelio sukūrimą filmui? Ar Jus tai domina, o gal jau turite tokių planų?
Taip, šiuo metu tariamės su tam tikrais žmonėmis apie tai. Kol kas šie planai dar sklando ore, tačiau labai norėtume sukurti garso takelį filmų kūrėjams, kurių vizija sutaptų su mūsų. Mums patinka poetiški filmai, subtiliai pasakojantys tiek paprastas, tiek epines istorijas. Būtų nuostabu prisidėti prie filmo su įspūdinga istorijos linija.
Ką veikiate laisvu nuo muzikos laiku?
Taka: rašau dainas, skaitau, mėgstu ilgus pasivaikščiojimus, žiūriu filmus.
Takada: gaminu valgyti.
Yoda: žiūriu filmus ir skaitau knygas.
Tamaki: sportuoju.
Kokie ateities planai po koncertinio turo?
Rašyti dainas kitam albumui ir truputį pailsėti.
Ačiū už pokalbį.
Komentarai