Vis dažniau girdima perspektyvi Lietuvos muzikos prodiuserė ir atlikėja Umiko (Little bird), tikrasis vardas Elena Neniškytė, šiemet puikuojasi alternatyvios muzikos apdovanojimų T.Ė.T.Ė. nominantų gretose (už geriausią metų albumą). “Wave” – pirmasis Umiko solinis albumas: „Sudėjau ten labai daug… Galbūt paprastam žmogui informacijos jame netgi per daug,“ – sako Elena. Tačiau scenoje atlikėja toli gražu ne naujokė – iki pradėdama solinę kūrybą dainavo, kūrė ir grojo grupėse Magic Mushrooms bei Left I Right. Šiuo metu be savo reikalų, Umiko dar bendradarbiauja su kolektyvais Dubenėlis ir Ministry Of Echology.
Neseniai atlikėja įdainavo ir nusifilmavo Emery & Semi Sense feat. MC Fats kūrinio “Starchaser” (Official Video) klipe. Susitikusi Eleną, sužinojau, kad prieš kelias dienas “Menų Spaustuvėje” buvo šiuolaikinio cirko spektaklio premjera, kuriame mergina kūrė muziką, pasirodymo metu ją gyvai atliko ir įgarsino pagrindinio spektaklio žonglieriaus veiksmus. Be viso to, atlikėja pasakoja apie savo ateities planus, kurie, rodos, tiesiog netelpa į laiko rėmus, nes jų tiek daug ir visa tai apima ne tik muziką, o ir teatrą, animaciją, audiovizualizacijas… Kas už viso to slepiasi?
Kalbamės su Umiko – Elena Neniškyte, apie jos pasaulį , kurį ji priima kaip žaidimą, o žaidėju įvardina naivų ir romantišką vaiką.
Tavo grupių sąrašas gan ilgas. Muzikavai su daug žmonių ir pagaliau išleidai savo solo albumą…
Specialiai nekėliau sau uždavinio sukurti albumo, tačiau tai buvo drąsaus zuikio šuolis (juokiasi). Reikėjo tam susikaupt, nes tai yra sunku. Bet koks menininkas, manau, viduje kovoja su mintimis, ar tai kokybiška, ar verta, kad būtų išgirsta ir pamatyta. Asmeniškai man, kokybės klausimas yra labai svarbus. Žinoma, ji turi atitikti jausmą, tai negali būti primesta. Pats turi atrasti kas tau yra kokybiška. Matau daug žmonių, kurie dirba ir kuria labai profesionaliai. Įsigilini kaip garso kokybė, spalvos… gali skambėti kitaip. Pagal tai, pradedi save vertinti labai kritiškai.
Albumą “dariau” visiškai viena. Turiu medžiagos ir antram, tačiau galimybių ją apdirbti kol kas neturiu. Prabanga, kai atlikėjas gali sau leisti užsidaryti mėnesį studijoje ir tik įrašinėti. Dažniausiai būna, kad padaręs kokį nors veiksmą, įsiveli į dar daugiau veiksmų ir jie tiktai dauginasi (juokiasi).
Albumo pavadinimas „Wave“…
Pavadinimas kilo iš gyvenimo būdo, visų mano apmąstymų. Vienu metu sustojau. Tai įvyko po „Left I Right“ įkūrimo. Išvažiavau į gamtą, į šiltus kraštus. Išvykus buvau pusę metų. Gyvenau be muzikos, tik su savo mintimis ir gamta. Po šio laikotarpio ir kilo pavadinimas „Wave“, tai – tarsi poetiškas sąmonės būsenos apibūdinimas. Šis albumas – labai emocionalus darbas. Galėčiau tai įvardinti kaip žmogaus laimės laukimo ir suvokimo būsenos temą, kuomet visus darbus, poelgius ir kitas mintis gali sulyginti su banga, kuri krante daužiasi į akmenį arba iškyla ir išplaukia į paviršių. Kaip ir mes, kai būnam valdomi emocijų. Turi suvokti savo proto būseną, kad tu esi jūra, vandenynas, kuriame yra gylis, tai – tau suteiks ramybę. Šias mintis subrandinau iš labai poetiškų dalykų – rytiečių filosofijos. Vienu metu labai daug tuo domėjausi ir dabar tai leidžia nesusireikšminti.
Daina „Dance“. Ar joje skambantis vokalas – tam tikra asociacija į paukščio čiulbėjimą ir tai sietina su tavo slapyvardžiu?
Kūryboje specialių užmanymu neturiu. Mano kūriniai – jausmas. Tuo metu jis buvo toks. Grįžusi po pusės metų gamtoje, užsidariau ir mėnesį kūriau. Taip gavosi vientisa albumo forma.
Esi nominuota alternatyvios muzikos apdovanojimuose T.Ė.T.Ė. Ar tau tai ką nors reiškia?
Noriu, kad mane išgirstų žmonės ir džiugu, kad jie mane vertina. Tačiau po ilgos muzikinės praktikos, man tai pasidarė nesvarbu. Ne dėl to, kad negerbčiau muzikantų ar kritikų nuomonės. Tiesiog pati to nedarau – nekritikuoju žmonių. Tu sąmoningai pats keiti būseną, jauti, kada tobulėji ir eini aukščiau, kada krenti žemiau.
Žadi išleisti vaizdinį albumą. Kaip kilo idėja?
Taip, labai noriu tai padaryti! Šiuo metu, namuose įsirenginėju studiją. Žvėriškai noriu piešt ir vėl pradėti animuot. Dabar sau pasakiau, kad turiu paruošti parodą. Medžiaga sena, bet reikia prisėst ją sutvarkyt. Animavau apie porą metų. Tai buvo eksperimentai. Dabar tuo noriu užsiimti rimčiau, kad įgautų istoriją kiekvienai dainai. Taip pat turiu idėją savo muzikai padaryti 3D vizualizacijų bei šokio spektaklį, bet tai daug susikaupimo reikalaujantis darbas.
Kuri muziką kinui, šokio spektakliams. Kas šiame procese labiausiai žavi?
Labiausiai žavi teatro ramybė ir gilumas. Ten ypatinga erdvė – tamsu. Kai iš jos išeini į lauką būna wow. Iš kitos pusės, galiu pasakyti, kad teatras užknisa (juokiasi). Prie tokio darbo pobūdžio esu nepratusi. Ten privalai sėdėti nuo ryto iki vakaro. Ištisą mėnesį! Nors tau tereikia susijungt aparatūrą ir grot. Žinoma, pats procesas įkvėpia. Teatro erdvėje gali sukurti ir išlaikyti tam tikrą nuotaiką.
Kiek tavo kūryboje yra sąsajų su vaikyste?
Aš visą savo gyvenimą sieju su vaikyste. Kartais pagalvoju, kad kai kuriais atžvilgiais – pats metas labiau suaugt. Nieko kito nebelieka kaip tik su viskuo žaist. Kitaip, manau, žmonės būtų per daug susireikšminę ir nelaimingi – jie liūdėtų. Jeigu bet kokia veikla gyvenime nebūtų kaip žaidimas, tai kaip reikėtų ją priimti? Rimtai? (juokiasi)
Nebendrauju su susireikšminusiais žmonėmis. Anksčiau buvau pakankamai ugninga asmenybė. Manyje nuolatos virė principų kova. Buvau revoliucionierė, domėjausi, kas vyksta aplink mane, piktino muzikantų situacija – vargšai turi tiek daug projektų, o vis tiek neišgyvena, priversti į juos eit tik dėl pinigų. Nervuodavo, kad dėl tokios situacijos negali pradėt dirbti su muzikantais, nes jie nuolatos užsiėmę. Dabar visa tai praėjo. Kam nervuotis dėl dalykų, dėl kurių galėtum to nedaryti? (šypsosi)
Kokią muziką labiausiai vertini?
Šviesią. Sugebu pajausti bet kokią muziką. Galiu klausyt ir dainuot viską, svarbu, kad tai ateitų iš širdies. Tokia muzika visada palaiko. Man nepatinka galvot niūriai ir depresyviai. Todėl tokios muzikos stengiuos ir neklausyt.
Reikalavimai sau?
Nekeliu sau jokių reikalavimų. Norisi dar labai daug išbandyt ir savęs niekuo neapriboti. Nuolatos atrandu naujos muzikos. Šiuo etapu visą kūrybą kreipiu į akustinę pusę. Noriu, kad garsas būtų šiltas ir erdvus. Manau, svarbiausia nuolatos judėt į priekį.
http://www.youtube.com/watch?feature=player_embedded&v=t0e2HPv8lQE#
Kaip galvoji, nuo ko priklauso atlikėjo sėkmė?
Nuo to, kiek jis gali atsipalaiduoti. Kalbant Lietuvos mąstu – reklama! Reklama! Reklama! Jei nepataikauji visuomenės norams savo kūryba – kelias truputį sunkesnis, bet jis nėra blogesnis. Toks kelias – įdomus ir originalus. Jeigu medžiaga gerai padaryta, išdirbta – bus lyg reta gėlė ar skulptūra.
Muzika?
Muzika maitina dvasią, gydo širdį ir protą. Nesvarbu, žmogus ją išleidžia iš savęs ar pasiima – tai vienalytis procesas. Muzika yra vibracija. Tau virpa visi kaulai. Ji po truputį keičia, lyg gražūs žodžiai, girdimi kiekvieną dieną. Svarbu tuo patikėti. Prisimenu Tauragėje turėjau labdaringą koncertą „Lesė grįžta“. Po pasirodymo prie manęs priėjo ūkiškos išvaizdos vyras: „Bet kaip tu grojai! Nesuprantu, ką ta “Yva” daro… Dabar, kai tave išgirdau, niekada nebeklausysiu jų. Tu man atvėrei akis.“ Jis negalėjo suprasti, kaip mano grojamą muziką įmanoma sukurti.
Likimas?
Netikiu likimu. Tikiu minčių galia, nes ji priveda prie veiksmo, o veiksmas prie įpročio, o šis formuoja charakterį ir jis tampa tavo likimu. Suvokdamas savo charakterį, gali labai daug gyvenime prognozuot ir taip viską keist savo norima linkme. Jeigu nori pakeisti likimą, keisk savo charakterio savybes, dienos rutiną, įpročius.
Kas leidžia patikėti savimi?
Kai dainuoji, klausai ką darai, tada širdis gerai jaučiasi, aš atsipalaiduoju. Visa tai įkvėpia.
Ką tau reiškia išdrįsti?
Aš to nesureikšminu. Augau tarp berniukų ir ten buvo viskas labai paprasta: verki? – nežaisi, dar kartą pamatysiu, daugiau nebepriimsim.
Riba?
Kai kažką darydamas pradedi jaustis blogai. Tada save stabdai ir klausi: “Ką aš darau?”, o kitos mano ribos labai lanksčios (juokiasi).
Tyla?
Nuostabi ramybė. Tyla yra gražu.
Svajonė?
Noriu tik grot, linksmai gyventi ir kuo mažiau ginčytis su žmonėmis (šypsosi). Manau, svajonės ir gerumas – bendra būsena. Jeigu visi aplinkui jaustųsi laimingi, būtų paslaugūs ir geranoriški, niekas dėl nieko nestresuotų, nesiginčytų, nesipyktų. Viskas visur būtų daug laisviau. Nebeliktų pavydo ir nesveikos konkurencijos: “Aha jis turi “tą”, o aš nieko…”. Žmogus nesijaustų blogai, nes nebesureikšmintų tokių dalykų. Atsirastų žmogiškumas, natūralios vertybės: gerumas, meilė, artumas, pasitikėjimas. Dabar juk vyksta daug apgaulės žaidimų.
Yra labai gražus budistinis pasakymas: ” Buda vis dar laukia prie dangaus vartų” – nėra jokių personų, tai – eilinė banga, kuri pakils ir kažkada turės nusileisti. Mes visi esame susirišę. Jeigu tarp mūsų yra kenčiančių, mes juk natūraliai atjaučiam, tai mums yra tiesiog įgimta. Norisi visur ieškoti kitokių sprendimų nei kartais jie atrandami dabar – ne destruktyvių. Didžioji visuomenės dalis yra išaugusi būtent tokioje aplinkoje ir jie nebegali išauginti jokio augalo, paprasčiausiai nemoka pasirūpinti kitu.
Komentarai