Justė Margarita, tyrinėjanti kasdienybes ir rišanti jas į baltą lapą, ruošiasi šį šeštadienį (Vasario 2d.), septintą valandą vakaro pristatyti savo “Keturias kasdienybes” Mint Vinetu knygyne. Sakė bus ir muzikos, ir skaitymų. “Keturios kasdienybės” – knygutė, atspindinti keturių Lietuvos miestelių neatrastą buitinį žavesį. Nedidelė, rankdarbiška, fotografijos darytos juostiniu prietaisu, tekstas – grynų gryniausios Lietuvos miestelėnų šnekos. Pokalbiai gyvenimiški, kažkuo labai pažįstami. “Keturios kasdienybės” savo paskutiniame puslapyje skelbia maždaug tokią tiesą:
Knygos turinys surinktas Justės Margaritos projekto “Keliaujanti medijų laboratorija: Lietuvos bendruomenių audiovizija 2012” metu. Per dvi savaites buvo aplankyti ir ištirti keturi regionai rytų ir vakarų Lietuvoje. Įrašyti garsai virto tekstu, glaudžiai susijusiu su fotografijomis.
Vieną vėlų vakarą užeinu į gretimą kambarį ir randu Justę Margaritą bepjaustančią savo knygelės lapus. Ruošiasi pristatymui, kruopščiai apsvarsto kiekvieną kerpamą kraštinę, lygiai perbrėžia rėžtuku lapo vidurį ir sulenkia jį į puslapį. Net neabejoju, jog knygelės bus vykusios. Pastoviu tarpdury. Sako, tik neišleisk katino iš kambario. Užklausiu Justės kaip čia ji šitaip įgudusiai dirba lyg ne pirmą kartą.
– Studijuojant grafiką pramokau knygrišybos, maketuodavau knygas, tas žanras man patiko. Paskui atradau fotiką ir visa mano grafika vėliau buvo inspiruota fotografijos. Susiradau tą savo kūrybinę nišą. Mano pirmoji knygutė buvo fotografijų rinkinys, vadinosi “Things”, ją paleidau per rankas, tai dabar kažkur į Los Andželą keliauja. Iš pradžių atsivežiau knygutę į Airiją, galvojau pasitaikius gerai progai ją kažkam perleisti. Ten susipažinau su tokiomis japonėmis iš Los Andželo, neprisimenu vardų, mes gerai susibendravom ir nusprendžiau knygutę atiduoti į jų rankas. Tokia idėja ir buvo – tą vienintelį egzempliorių paleisti į kelionę. Gyvenk savo gyvenimą.
Paklausiau, kaip prasidėjo “keturių kasdienybių” kelionė.
– Viskas gimė vasarą. Važiavom po Lietuvos ežerų ir jūros kraštus, visiškai nežinodami ką ten rasim. Vykdėm edukacines programas ir patys tyrinėjome tuos miestelius. Rašiau kasdienius žmonių pokalbius ir sujungiau tuos tekstus kartu su atitinkamom fotografijom, kurios man vienaip ar kitaip siejasi su turiniu. Pasijaučia tų miestelių skirtumai per kalbą ir vaizdus. Rytų ir vakarų Lietuva. Švėkšna – aristokratiška savo vaizdais, Adutiškis – senų trobų kaimelis, o Tauragnų seniūnas labai aktyvus, atstatinėja savo mažą miestuką.
– Kodėl pasirinkai mažų miestelių kasdienybę?
– Na, ten ir jaučiasi visa autentika. Knygutė bus siunčiama ir tų miestelių gyventojams, jiems bus smagu pamatyti nepastebėtą savo kasdieninės aplinkos žavesį. Nes kitiems atrodo – gyvenimas šitame kaime neįdomus, kaimas, žinai, Amerikoj geriau. Jie turės galimybę vartydami mano knygutę atkreipti dėmesį, jog ne viską yra pastebėję ir pažinę, o jų miestelių kasdienybė yra tiek pat turtinga, kiek ir didmiesčių.
Mint Vinetu įsigis porą Justės Margaritos knygelės egzempliorių. Vieną lietuvių kalba ir vieną anglišką, su perspektyva, galėčiau pasakyti.
– Mint Vinetu – puiki vieta mano knygutei, visi užėję galės ją pavartyti, norisi gi ir Vilniui parodyti ką nuveikiau.
– Paskui nusidėvės, lapų kraštai atsiries.
– Taip, bus smagu, vadinasi varto, skaito. Cha cha.
Pavarčiau jau surinktą knygutę. Kažkokioje vietoje raidės lipo viena ant kitos. Nusijuokiau pagalvojęs, jog privarė klaidų, pasirodo čia toks įmantrus maketavimas. Man patiko jos sumanymas.
– Pats knygutės tekstas yra tiesioginė žmonių kalba, tankiai užrašytos raidės atspindi tankų kalbėjimą, retos raidės – lėtą kalbą, kai kur net sumaliau raides į kratinį, kadangi visi kalbantieji vienu metu ėmė pliurpti ir juoktis.
– Gerai, pasakyk savo gyvenimo moto.
– Cha! Kaip tik su Birutke ieškojom kur galėtume lankyti baseiną ir internete moksleivių rūmų skelbimuose radom tris aerobikos mokytojas, prie kiekvienos užrašytas jų gyvenimo moto. Nebeatsimenu, bet labai prisijuokiau.
Pradėjau pokalbį apie kelionės po miestelius tikslą ir paklausiau ar ji išvyko surasti buities.
– Nebuvo gal to tikslo – surasti. Nė nebuvome įsikibę į mintį, jog reikia kažką padaryti, nes tu visai nežinai ką rasi. Žmonės patys šnekėjo, tai yra šauniausia. Kartais visai netyčia pagauni pokalbį ir įsijungi.
– Kai pasakojai apie aerobikos mokytojas, man šovė mintis, jog nereikia net kažkur išvykti, galima vietoje atrasti labai šaunų reikalą.
– Čia apie tai ir yra. Viskas – aplink ir dabar.
– Nuklydom į lankas, bet galiausiai grįžom prie tos pačios minties. Visi keliai veda i Romą.
Foto:
Gediminas Venckus
Liucija Liuka
Justė Margarita
Mint Vinetu
Šv. Ignoto 16/10, Vilnius
Vasario 2d.
19:00
Komentarai