Stéphane Cazes: „aplinka visgi yra labai svarbi“

Neseniai  pasibaigęs prancūzų kino festivalis “Žiemos ekranai” palieka savo įspaudus kiek aptirpusiame sniege. Šį kartą prisiminsiu Stéphane Cazes debiutinį filmą “Omblina”. Gal todėl, kad būtent  „Ombliną” aplankė mažiausiai festivalio žiūrovų. O gal, kad tai buvo pirmas kartas, kai atsigręžusi į salę, pamačiau ašarotus veidus? Kas ieškojo sentimentų, juos rado “Omblinoje”. Iš pažiūros čia pasakojama banaloka istorija  apie į kalėjimą patekusią jauną moterį, visiškai praradusią viltį gyventi. Omblina sužino, jog laukiasi. Ir tada užverda kova – su kalėjimo valdžia, su prižiūrėtojais, socialinėm institucijom ir svarbiausia – su savimi.

Tačiau “Omblina” sentimentali tik iš pirmo žvilgsnio. Septynerius metus puoselėti charakteriai subtiliai slepia žmogaus vidinę kovą tarp taisyklių, principų ir vertybių. Stéphane Cazes išmintingai panaudoja leitmotyvą – Nojaus arkos pasakojimą, kuris žiūrovui leidžia asmeniškai pajusti stebuklingą ryšį tarp Omblinos ir jos sūnaus Luko. “Žmogus gali išsisukti net iš pačių blogiausių situacijų” – teigia S. Cazes. Tačiau filmo daugiasluoksniškumas kiekvienam suteikia galimybę iš “Omblinos” pasiimti tai, ko jam reikia.

Pokalbis su jaunuoju prancūzų režisieriumi, užkietėjusiu “žaliuoju” ir tiesiog šiltu žmogumi. Stéphane Cazes dalinasi mintimis, potyriais ir atradimais.

Tavo personažai labai ambivalentiški – pavyzdžiui, prižiūrėtojai griežti, bet rodai geras jų akis… Ką norėjai tuo pasakyti?

Labai smagu, kad pajautei personažų ambivalentiškumą. Savo filme nenorėjau geriečių ir blogiečių. Svarbu, kad kiekvienas personažas būtų ir geras ir blogas, ir agresyvus ir švelnus. Būtent – ambivalentiški, kompleksiški.

Kodėl?

Nes toks gyvenimas. Žmonės nebūna tik blogi arba tik geri.

„Omblinoje“ visi personažai yra įkvėpti žmonių, kuriuos sutikau. Iš tikrųjų prieš rašydamas scenarijų, parašiau visų jų biografijas. Man buvo svarbu detalės ir informacija, kuri galbūt nesimatys ekrane, bet personažas nešiosis su savimi. Taip juk yra ir tikrame gyvenime. Todėl sukūriau personažus tokius, kurie mane įkvėpia – tikrus.

Filmo daugiasluoksniškumas, jausmų ir  charakterių dvilypumas leidžia kiekvienam atrasti įvairių temų. Kokią pagrindinę mintį tu pats norėjai pateikti savo filme?

Per kiekvieną personažą norėjau perteikti labai daug dalykų. Bet jei nori pačios pagrindinės minties, tai per Omblinos personažą siunčiu žinutę, jog žmogus gali išsisukti net iš pačių blogiausių situacijų.

Scenarijaus kūrimas truko septynerius metus. Pakankamai ilgas laiko tarpas, kad galėtum suvokti savo vidinius pokyčius.

Man šis filmas labai daug atnešė. Su Omblina esame kažkiek panašūs tuo, jog Omblina per visą filmą sutinka ir atsiveria kitiem personažam, kurie ją užaugina. Aš lygiai taip pat, per visą filmo kūrimo procesą sutikau daug žmonių, kurie mane užaugino. Atvirai, augau tokioje aplinkoje, kuri viską turi. Kaip ir mes daugelis, turėjau nevaržomą priėjimą prie įvairios informacijos. Apie gyvenimiškus dalykus buvau susidaręs savo nuomonę, bet susipažinęs su moterimis kalėjime supratau, kad visa tai išmokau iš tėvų, iš mokyklos, interneto, socialinės aplinkos, kuri man buvo dėkinga. O tos moterys kalėjime žino ir gali pasakyti labai daug dalykų, kurių niekur neišmoko, tai eina iš jų pačių. Tada suvokiau, jog nedaug kas eina iš manęs, kad mano pasaulio suvokimas yra įbruktas, o jos turi tokį suvokimą, kurį pačios išgyveno ir tai padare jas išmintingom. Po visų pažinčių, pradėjau save stebėti. Bandžiau išsiaiškinti, ar įvertinu situaciją iš savo pozicijos, kaip žmogaus, kuris turi gyvenimišką patyrimą ar vertinu iš išmokimo pozicijos. Ir suvokiau, jog dažnai situacijas vertinu iš tos prizmės, ką esu sužinojęs, išmokęs, kad man informacija buvo perduota, supratau, kad dalykus vertinu per stereotipų prizmę, o ne per savo išgyvenimų prizmę. Ir šitos moterys mane išmokė, kad kai atsiduri situacijose, jose reikia žmones suprasti, o ne vertinti, teisti.

Iki filmo sukūrimo nelabai supratau, jog mūsų veiksmai yra ne tik mūsų asmeninė atsakomybė, bet iš dalies priklauso nuo mus įtakojančios aplinkos .Pavyzdžiui, prieš eidamas į kalėjimą galvojau, jog yra geriečiai ir blogiečiai. Tos įkalintos moterys yra blogos, nes padare nusikaltimą. Tada automatiškai atsiranda auka, kuriai buvo padarytas blogis. Jos yra kaltos, bet visos buvo aukos prieš tai.  Išklausiau daug istorijų iš jų vaikystės ir paauglystės, kuriose atsispindėjo smurtas ir prievarta. Jos augo ne taip kaip galėjo augti dažnas iš mūsų. Tada pagalvojau, kad tavo aplinka visgi yra labai svarbi. Į aplinkos sukurtą istoriją turėtume atsižvelgti, kad išmoktume suprasti žmogų ir jam padėti.

Kas buvo sunkiausia kūrybiniame procese?

Tas vienišumo jausmas, kurį turėjau per rašymo metus, kai visą laiką dvejoji, abejoji ir užduodi sau tuos pačius klausimus, ar pavyks, ar verta, ar teisingai darau?

“Omblina” ilgai brandintas, bet pirmasis tavo toks didelis kūrinys. Kokios filmavimo patirtys?

Per filmavimą labai stengiausi nesileisti į emocijas, nes kaip ir daugelis žmonių, kai esu emocionalus  negalvoju. Svarbiausia buvo neprarasti sveikos nuovokos. Nebuvo labai lengva filmuoti, nes tai buvo mano pirmas filmas, o dirbau su žmonėmis, kurie po 20 filmų yra padarę. Supratau, kad mano darbas per filmavimą yra ne pačiam turėti geriausias idėjas ir jas nurodyti, o padėti komandai kartu surasti pačias geriausias idėjas ir jas įgyvendinti.

Koks buvo jausmas, kai išleidai filmą?

Daug dalyku jaučiau. Mane labai sujaudino publikos emocijos. Ypač sulaikytu moterų, ir moterų, kurios buvo išėjusios iš kalėjimo. Jos labai pamėgo filmą, nes atpažino save, o man tai buvo labai svarbu. Bet liūdna, nes nepavyko sulaužyti žmonių stereotipų, arba parodyti filmą žmonėms, kurie apie šią problemą nežino, o tai buvo vienas iš tikslų. Labai norėjau, kad būtų kažkokia politinė reakcija, ko nesulaukiau. Pavyzdžiui, yra šalių, kur moterys, kurios augina kūdikius nepatenka į kalėjimą, jos turi elektronines apyrankes…Juk yra kitos alternatyvos bausmėm…Atrodė, jog būtų galima diskutuoti politiniu lygmeniu ir sulaukti kažkokių reakcijų iš politikų. Labai norėjosi kalbėti apie tai, kaip jaučiasi vaikai, kurie užaugo kalėjime. Norėjau kad filmas sukeltu emociją ir išprovokuotų diskusiją.

Kaip tu manai, kas lėmė tai, kad “Omblina” nesukėlė politinės reakcijos?

Nes filmą pamate labai mažai žmonių. Gal jeigu butu pamatęs koks milijonas, tada problema iškiltų spaudoje.

Ar moterys pasidalino savo reakcijomis apie filmą?

Nemažai jų po filmo bandė kažką pasakyti. Dauguma jų džiaugėsi, kad jomis domimasi. Viena moteris kaip tik tuo metu bandė atgauti vaiką ir jai tai suteikė stiprybės, o kitos sakė, kad filmas nuteikia pozityviai, bet to neužtenka..

Filme Omblinos kameros draugė yra suimama už narkotikų laikymą. Ji turi vyrą, mylimus vaikus, kuria lėlių spektaklį, bet staiga nusižudo. Kodėl reikėjo šios scenos?

Ji norėjo padaryti lėlių spektaklį, bet staiga viskas sužlugo. Tas spektaklis buvo visas jos gyvenimas. Ir tada jai buvo uždrausta – nelieka prasmės gyventi. Per susitikimus kalėjime pastebėjau, kad dažniausiai yra vienas dalykas, kuris laiko tas moteris ant kojų, ir jos visą energiją, visą save atiduoda tam. Jei jų tikslas yra sugriaunamas, jos nebeieško…

Ką Lukas davė Omblinai?

Iš esmės buvo du dalykai: jis suteikė Omblinai tikslą gyventi toliau, ir padėjo suvaldyti savo pyktį tam, kad Lukas gyventu geriau negu ji.

Parodei stebuklingą ryšį tarp motinos ir vaiko.

Labai sunku tai aprašyti žodžiais (atsidūsta). Filmu pasakyti yra lengviau nei žodžiais. C‘est la vie.

http://www.ziemosekranai.lt/

http://www.imdb.com/title/tt1921048/