Buvau JUDESY. Bespoksodama į visus tuos aktyvius ir vis kažkuo užsiimančius žmones, rimtai susimąsčiau apie gyvenimišką pasyvumą. Nežinau ar taip tik atrodo, bet tikrai ne retas (tame tarpe ir aš), kam tingėjimo filosofija (http://www.tingejimofilosofija.lt/) ne prie širdies, zyzia ir zyzia, kaip reikia kažką daryti, sako, visapusiškai auginti asmenybę: „nuo rytojaus pradedu bėgiot“ arba kruopščiai susigrafuoja naują mėnesio kalendorių ir nuo pradžių susižymi keturiolika savaitės dienų (ryškiai per daug) – „keltis šeštą ryto, paskaityti knygą, mokytis piešti – kas dieną po tris buitinių daiktų eskizus“ ir t.t. O tada, visuomet atsiranda proga išvažiuoti į festivalį (na, arba į artimiausią pub‘ą), nes tai paskutinis kartas…Ačiū Dievui, šį sykį atsidūriau JUDESY, ir jau dėtis nebuvo kur. Slankiojau iš vienos zonos į kitą. Pradžiai pasirinkau pačią „saugiausią“ – filmų zoną. Peržiūrėjau G. Andriukaičio kelionę po Sareko kalnus (jei kas nežino, tai iš tikrųjų mažai kam žinomi kalnai tarp Švedijos ir Norvegijos), gaila, kad susirinko nedaug stebėtojų, tačiau filmui kompanionų nereikia. Po seanso autorius pats prisistatė ir plačiau papasakojo apie Sareką. Tai turbūt ir buvo didžiausias (atleidžiam) filmų zonos minusas – kūrėjai palikti pasireikšti savarankiškai ir lyg to būtų maža, be mikrofono; iš kitos pusės – atmosfera tapo jaukesnė, visiems reikėjo prieiti arčiau ir susiglausti, idant išgirstų pasakojimą. Buvo įdomu, prisiminiau senas tėvų nuotraukas ir ,žinoma, pasvajojau apie artėjančią vasarą. Reik važiuot į kalnus! Vis grįždavau į filmų zoną, rodė net keturis ir visus labai gražius – no politics, no arguments, no other serious stuff, o tik gamta ir išmintingi vietiniai, vis dar jojantys ant kuinų (iš A. Gurevičiaus “Dviračiais per Altajų”).
Vėliau užsukau į pranešimų zoną, nes aktyviojoje vis dar nedrąsu. Pranešimų buvo visokių: parkūras, capoeira, Bujincan rytų kovos menai, oro akrobatika, gatvės gimnastika, lindyhopas ir t.t. Žodžiu, jei nepatinka, eini žiūrėt filmų. Pagaliau įsiroviau į aktyviąją zoną. Žmonės iš pradžių nedrąsiai bet po truputį įsijautė, lipo į sieną, žiūrėjo kaip kiti šoka, bandė groti būgnais (čia vieta kai ir aš jau plojau), dar patiko žiūrėti kaip drąsūs vyrai bando įlipti į dėžių bokštą – visiem sukilo latentinė konkurencija, bet nugali draugystė. Iš tiesų, viena šio festivalio sėkmių yra žiemos metas, kai žmonės vis dar apsnūdę ir tingūs, sėkmė ir tai, jog susirinko daug tokių, kurie drąsiau žvelgia į kitus nedrąsius ir supranta, kad jie ne vieni. Tuojau ateis pavasaris, pokyčių metas, tuoj tuoj eisim bėgiot arba užsirašysim į kokį būrelį.
Savęs spardymo į šikną nuotaikos įkvėpia, o paskatinimui ir priminimui, kad viskas bus gerai, JUDESY apdovanoja skoningai parinktų grupių (Such‘a trip, Jama&W, Rhythm Junkies, Banda Dzeta, Yoko Mono, Ajis & Justicious, Tafari, Gonzaless, Taikūs Garsai, Ju Ragganaut ir Maxi) koncertu. Iki keturių ryto.
Kitą dieną pasikalbėjau su Rasa Morkūnaite, viena iš organizatorių. Ji papasakojo apie tai, jog jei esi iniciatyvus, viskas ateina, tik nenorėk kalnų iš karto, reikia dirbti, o ne bokalus kiekvieną penktadienį kilnoti. Dar papasakojo apie JUDESY priešistorę ir idėją. Atrodo, visai sutarėm:
Tokio masto JUDESY surengtas pirmą kartą, tačiau gandai sklando apie mažas šio festivalio užuomazgas jau prieš keletą metų. Papasakok plačiau, nuo ko prasidėjo ir kaip vystėsi?
Gandai teisingi. Šiais metais, trečiasis JUDESY yra iš tikrųjų didžiausias. Prieš tai turėjome mažesnio masto festivalį. Pirmasis gimė, norint paminėti „Veloklinikos“ gimtadienį, vyko 2010 metų vasarą Pavilnių regioniniame parke apleistoje Pūčkorių patrankų liejykloje. Gimtadienis gavosi puikus, tačiau supratom, kad kaip festivaliui bus labai sunku konkuruoti su kitais vasaros festivaliais. Taigi 2011 metais JUDESY buvo surengtas gruodžio mėnesį Paribio gatvėje esančiose „Commune Art“ kūrybinėse dirbtuvėse. Supratom, kad būtent tokio festivalio žiemą ir trūksta. Kuris pakviestų prisiminti vasarą, pasakotų apie keliones, dalintųsi įspūdžiais, veiksmu ir gera nuotaika. Nes juk daugelis žiemą vykstančių festivalių pakviečia tik į šiltas kino sales, o mums norėjosi daugiau.
Sutalpinti tiek daug veiklos sričių atrodo neįmanoma – fotografija, sportas, kelionės, kinas ir t.t. Ar neatrodo per daug? Kokie JUDESY festivalio užmojai, ko siekėte šiuo festivaliu, kam jo žmonėms reikia?
Pirmasis festivalis, kaip mes patys vadinam, buvo daugiau dviratinės tematikos (darėm dviračių detalių dirbtuves, rodėm kelionių filmus, kaip žmonės keliauja dviračiais po Lietuvą, taip pat fotoparodose dominavo dviračiai ir daug daug dviračių kitose veiklose (juokiasi).Tačiau pats festivalio sugalvotas pavadinimas mus kvietė ieškoti dar daugiau, norėjosi, kad viskas, kas siejasi su judesiu būtų būtent šiame festivalyje. Būtent tokios koncepcijos poreikis patiems atsirado važinėjant po kitus vasaros festivalius. Nuolat trūkdavo KAŽKO. Vėliau supratom, kad tai ir turi būti visų pirmą ne muzikos, o veiklų festivalis. Muzika jame kaip ir antraeilis dalykas. Labai nesinori, kad žmonės nuo muzikos (bei alaus kiekio) tik kitą rytą besipaipaliodami eitų bandyti „kažką“ paveikti ar pamatyti. Norisi, kad būtent veikti, išgirsti, pamatyti, sudalyvauti jie ateitų pirmiausiai, o tik tada visa tai vainikuotų muzikiniai pasirodymai.
Visos veiklos festivalyje jungiasi būtent po judesio, judėjimo koncepcija ir visas veiklas ji vienija. Taigi skatinam žmones žiemos metu išjudėti, pamatyti, pasidalinti įspūdžiais, geromis emocijomis ir kažkuria prasme pasikrauti it išsikrauti, atrasti galbūt mėgiamų veiklų ir gyvenime „nesedėti“ o veikti, veikti daug smagių dalykų (šypsosi).
Ir iš tikrųjų, užsirašiau į vieną iš būrelių, nuo rytojaus. Štai koks spyris į šikną man buvo JUDESY. Bus ir kitais metais, tik pasiimk vilnones kojines, jei liksi sėdėti filmų zonoje besvajodamas apie kalnus, upes bei kaip čia imti ir pajudėti.
Renginio organizatoriai:
www.veloklinika.lt
www.eventumgroup.lt
Komentarai