Jo veiklą apibūdinti vienu žodžiu – sunku. “Noriu dalintis tuo, ką turiu” – prisipažįsta Denisas. Ir iš tikrųjų, šio menininko negalėčiau pristatyti kitaip. Jo darbai yra jis pats. Denisas Kolomyckis – žmogus, kuriam nereikia intro.
Balandžio 12- gegugužės 7 dienomis, Jono Meko vizualiųjų menų centre vyksta Agatha Isobel (Jovita Misevičiūtė) ir Deniso Kolomyckio paroda SELF. Ta proga su Denisu pasikalbėjome apie beveik viską.
Pirmą kartą tave sutikau Londono skvote. Buvai toks paprastas, pasimetęs berniukas. Praėjus vos keliems metams esi vis dar paprastas, bet tavo darbų nepavadinčiau naiviai berniukiškais. Jie stiprūs. Nupasakok virsmą, nuo berniuko iki…
Iki vyro (juokiasi). To su žilais plaukais (aną savaitę rado pirmą žilą plauką – aut. pastaba).
Iš tikrųjų septyniolikos metų išvažiavau į Angliją, sakydamas: „ Mama, išvažiuoju kurti gyvenimo.“ Susikroviau milžinišką lagaminą, į kurį prisikroviau įvairiausių šūdniekių, kur labai mieli daiktai ir naiviai tikėjausi, kad pradėsiu suaugusio žmogaus kelią. Tokia naivi iliuzija. Tikėjausi, kad atvažiuosiu į Angliją, visi gers arbatėlę, kalbės filosofinėm temom, irgi naiviai. Londone to neradau. Jokių arbatėlių ir jokių filosofinių temų. Nieko panašaus. Pradėjau gyventi skvote, nes tai buvo pats pigiausias variantas, tiksliau, nemokamas gyvenimo variantas. Tu skipini maistą, renki iš šiukšlių dėžių bananus ir panašiai.
Man buvo tik 17 metų. Kaip ir turėjau kur gyventi, bet vidinė būsena – jautiesi be vietos, bomželis. Neturi šilčiausių dalykų, nei mamos. Iš tiesų sunkiausiomis akimirkomis, o tos akimirkos, kai tu susergi, guli lovoj ir negali pajudėti, geri vaistus nuo skrandžio, nors tau visiškai kita, ir taip norisi mamos. Arba, kad kas bent vandens atneštų ir pasakytu: „ Nu berniuk, tu dar pagulėk“. Dėl tokių minimalių dalykų sugrįžau į Lietuvą. Bandžiau iš naujo integruotis į visuomenę. Ėjau į kastingus, dariau savo darbelius, performansus, kūrėm su draugais. Tuomet atėjau į kastingą pas Šarūną Bartą. Jis pasiūlė kartu dirbti. Su Š. Bartu niekas nedirba. Jis turi tik du žmones – savo prodiuserį ir buhalterį, abu ilgamečiai palydovai. Aš pradirbau tris metus, jau bonusas (juokiasi).
Nuo to viskas prasidėjo?
Prasidėjo iš anksčiau, bet tai buvo spyris. Pas Šarūną tiesiog dirbdavau ir gaudavau atlyginimą. Man asmeniškai stiprus žingsnis. Suvokiau, kad tvarkausi savo gyvenimą ir tampu suaugęs. Jis daug reikalaudavo, rašydavau scenarijus, atrinkinėdavau aktorius Rusijoje, Prancūzijoj, ieškodavau lokacijų, gėles laistydavau ir panašiai. Įdomūs potyriai. Tuo pat metu, kaip menininką rezidentą, mane priėmė į Fluxus ministeriją. Dariau pasirodymą gatvėje, visiškai nurautą. Ant stogo grojo koncertas, o aš šokau gatvėje ant mašinų, sustoja mašina vidury gatvės, staiga užlipu ant kapoto arba važiuoja taksi, sustoja, o aš įlipu į jį pro vienas dureles, išlipu pro kitas. Išlipa taksistas, pradeda rėkti, kad narkotikų apsivalgęs, o aš krentu ant žemės ir šoku toliau. Taip woa! Girdi klasikinę muziką, stovi šimtas žmonių, kiekvienas su savo nuomone. Vieni pribėga ir siūlo pagalbą vargšui girtam berniukui. Kaip tik pasirodymą pamatė Jonas Mekas, kuris lankėsi Vilniuje. Jam labai tas patiko. Sakė, kad niekuomet nesitikėjo nieko panašaus Lietuvoje ir pakvietė atvažiuoti į Ameriką. Proga pasinaudojau. Nekartą pakartojau tą patį ir ten. Tokie išskirtiniai atvejai. Du mano mylimiausi žmonės gyvenime, kurie labai padėjo kūrybine prasme, suprasti, kas yra kinas, kas yra pats performansas, kas yra Fluxus meno judėjimas, kas yra kiti meno judėjimai, menas apskritai. Jonas pats turi labai daug išminties ir ja dalinasi. Šarūnas labiau destruktyvus, bet šalia jo gerai gėlės auga. Š. Barto kritinis požiūris augina, yra paspirtis. O Jonas neįtikėtinai šiltas.
Kaip save pristatytum dabar?
Labai sunku. Labai nepatinka, kai parašo šokėjas, choreografas.
Ką man parašyti?
Neįsivaizduoju. Gal menininkas? Labai abstraktu, bet apibūdinimas patogesnis. Esu ne tik šokėjas. Muziką moku sukurti, nupaišyti. Žinoma, turiu savo technikas, kaip tą padaryti (juokiasi). Aišku, kiekvienam meninė vertė gali būti skirtingai suvokiama, bet tai tam tikra mano išraiška.
Ar galėčiau tavo meną pavadinti tarpdisciplininiu? Kaip reaguoji, kai tave gretina su Fluxus judėjimu?
Galima pavadinti ir Fluxus, bet šito šiek tiek kratausi. Kalbėdami bendrai apie meną, kai žmonės pamini Fluxus, atsiranda kažkas destruktyvaus, o tarpdisciplininis menas – puikus pavadinimas.
Kokius meninius laikotarpius spėjai pereiti?
…gatvės, paskui buvo galerijų. Tada jau atėjau į tokią sterilią erdvę – visiškai baltą kubą ir bandžiau tas erdves atgaivinti judesiu. Gvildenau, kaip erdvė įtakoja žmogų arba kaip kūnas daro įtaką erdvei, kaip ji keičiasi. Esu daug su šituo padaręs Amerikoje, Prancūzijoje, Anglijoje, Lietuvoje… Vėliau buvo filmų laikotarpis. Dirbau kaip aktorius. Dabar prasidėjo meninis laikotarpis, kai įeini į galerijas, bet jau su savo meniniais darbais. Pavyzdžiui, Skalvijos penkiasdešimtmetyje suklijavau savo filmą. Ką spėjau išgelbėti iš Kino studijos – senas kino juostas. Žiauriai blogas, holivudines, kur iki šiol rodo per TV3.
Penktadienio filmus ?
Jo. Katastrofiški (juokiasi). Pavyzdžiui, „Vienas namuose“. Jis jau dvidešimt metų yra „Vienas namuose“. Visa karta užaugo ant šito filmo ir tai nėra geras filmas, bet turiu visas juostas. Žinai, jos – labai gražus dalykas. Susikarpiau kaip norėjau. Iš man patikusių kadrų sulipdžiau savo filmą. Gavosi kažkoks avangardas. Nuėmėm garsą, o aš jį įgrojau. Kodėl? Kadangi Lietuvoje prieš, rodos, septyniasdešimt metų buvo pradėtas rodyti nebylusis kinas, tačiau taip čia jo niekas ir neįgarsindavo. Sėdi ir žiūri nebylųjį kiną tyloj, kas yra šiaip labai intymus dalykas. Gali girdėti savo kvėpavimą, kito kvėpavimą. Parodai SELF ruošiu dar vieną filmą. Trumpesnį.
Viską pradėjai palyginus vėlai, baletą lankei nuo 15m.,o dabar tau tik 20 m. – trumpas laiko tarpas. Ar vaikystėje įsivaizdavai kažką panašaus, kad būsi, pavyzdžiui, šokėjas, menininkas?
Taip, labai trumpas laiko tarpas. Niekada nesvajojau, net neįsivaizdavau. Dėl to ir kratausi to „šokėjas, choreografas“ epiteto. Esu labai dėkingas gyvenimo atsitiktinumams. Šokis – visiškai naujai išmokta kalba, išraiškos priemonė.
Prisiminiau kuo norėjau būti vaikystėje – vienuoliu. Norėjau klajoti, gyventi asketišką gyvenimą. Dabar retsykiais prie to sugrįžtu, tai mano kita pusė. 14 metų prieš įstodamas į Mykolo Konstantino Čiurlionio Menų mokyklą pėsčiomis nuėjau beveik 3000 kilometrų: išskridau į Belgiją, nuo Belgijos traukiniais nuvažiavau iki Prancūzijos sienos, nuo ten ėjau pėsčiomis iki Lenkijos sienos ir sugrįžau namo. Toks įdegęs gražus vaikis. Mama, žinoma, buvo strese, atėmė pasą ir sakė, kad daugiau niekada niekur nevyksiu. Kai kuriuose miestuose buvo įdomių dalykų atsitikę, vienas meras dėl žygiuojančio vaikelio sušaukė spaudos konferenciją. Kažkur turiu linką.
Iš kur idėjos?
Pagrinde iš knygų, iš gamtos, kalbų. Beveik iš visko. Būna, kad užtemsta akyse ir matai darbą. Naujo pasirodymo konceptą arba meninę instaliaciją. Pavyzdžiui, skaičiau Babiloną, sudomino sodai. Užsimaniau juos padaryti. Skaitai, kad tokie sodai buvo neįmanomi, o aš suvokiau, kad man tą padaryti yra realu. Tada imi ir transformuoji. O kodėl tiek daug darbų? Jonas išmokė. Jis yra archyvistas. Archyvuoja visokius daiktus. Visos knygos, plokštelės sudėliotos abėcėlės tvarka. Labai tvarkingai, pagal metus, pagal stilistiką. Iš jo išmokau, jog darbai ir idėjos, kurias užsirašai, kad neužmirštum, labai užsitempia. Dabar bandau kartą per mėnesį atsisėsti ir uodegas nukirpti. Susižiūrėti darbus, kurių dar nepadariau. Laiko susirandi, padarai. Vis mažesnė uodega.
http://www.youtube.com/watch?v=EQUQYhQeTpQ
Darant visko daug ir po truputį iškyla rizika “persūdyti”, padaryti netikrai. Kur ta riba tarp supuvusio obuolio ir gardaus pyragaičio?
Dėstytoja sakydavo, kad reikia skaityti tik geras knygas ir žiūrėti tik gerus filmus. Dar sakydavo, kad žmogus tikslingai dirbdamas viena kryptimi gali pasiekti labai daug, bet dabar negaliu sau to leisti, nes yra daug įdomių dalykų, kuriuos noriu išbandyti. Turbūt dėl to ir eksperimentuoji ir retsykiais tikrai gali persūdyti. Pavyzdžiui, žiūriu į savo ankstesnius darbus ir matau kaip tai buvo naivu, kvaila ir kaip tai blogai menine prasme. Man pačiam, kaip menininkui, kuris dar auga ir yra ieškojimo kelyje, savo darbų peržiūrėjimas – puikus savistabos objektas. Tačiau kaip atskirti, nežinau. Gyvendami laviname ir kuriame savo skonį. Tik atėję į parodas žmonės gali spręsti, ar tai supuvęs obuolys ar saldus pyragaitis.
Paradoksalu, bet tavo darbams galiu pritaikyti vieną nekintamą žodį – kitimas.
Kitimas – ieškojimas. Augimas ir ieškojimas kažko – pirmoje vietoje savęs. Tiesos pasauly, aiškinimasis, kas pasaulis yra tau – žmogaus prigimties fundamentai.
Žmonės dažnai pamiršta save stebėti, būti čia ir dabar. Kodėl visgi jiems to reikia?
Nežinau ar visiems reikia save stebėti. Kodėl? Jeigu patys apie tai negalvoja, tai turbūt to ir nereikia. Bet manau, kiekvienam skirtingai ateina momentas, kai jis pradeda galvoti. Svarbu, kad kiekvienas žmogus turėtų tikslą. Tam ir reikalinga savistaba. Man svarbu būti šviesos magu ir skleisti į pasaulį geras žinutes, bandyti keisti jį į gerą pusę. Savęs stebėjimas yra bandymas per save pakeisti pasaulį. Turbūt kiekvienas pasirenka, į kurią pusę nori keisti. Tik savistabos pagalba išmoksti būti dabartiniame momente, save pagauti ir suvokti. Tada esi ramus viduje ir susivokęs. Gali paimti ir keisti. Naudojuosi čia ir dabar momentu. Dažnai improvizacijos forma, pagal galimybes. Tu kalbi apie nusiraminimą, vidinę ramybę, kas yra visiškai teisinga. Tik ramus žmogus gali skleisti ramybę, o geras – gėrį.
Didžiausia kliūtis žmogui yra jis pats. Kaip tu peršoki savo žmogiškąsias kliūtis?
Visada įdomu susikurti visokiausių ritualų, kurie padeda susikaupti ir nusiraminti. Kiekvienas daro pagal save. Pavyzdžiui, Marina Abramovic savaitę prieš performansą neprataria nė žodžio ir tai yra jos pasiruošimas pasirodymui. Tam tikros vidinės ramybės suradimas. Aš dar nesubrendau tokiems ryžtingiems ritualams. Turiu juos paprastesnius – naktiniai pasivaikščiojimai, stiprios juodos arbatos gėrimas su cukrum duoda energijos.
Dar yra svarbu tikėti. Labai tikiu tuo, ką darau. Nes darydamas atiduodu absoliučiai visą save. Pavyzdžiui, kai šoku, tai nueinu į absoliutų transą, kartais net akys užsiverčia. Yra pora nuotraukų, kur atrodo lyg šokčiau ritualinį šokį. Labai svarbu tiesiog būti tame momente. Va, vėl grįžtam prie to, ką tu sakai – čia ir dabar.
SELF paroda?
Mes su Jovita esame labai panašūs. Net veidu. Mūsų skirtumas šioje parodoje yra tas, jog Jovitai prasidėjęs manifestacijos periodas. Jai nesvarbu nuomonė. Jos SELF parodoje yra jos narciziškumas. Mano išraiška visai kita. Remiuosi Senekos posakiu, kad žmogus pats nieko negali sukurti, viskas yra transformacija iš tobuliausio dalyko – gamtos. Taip ir sugalvojom padaryti parodą. Supratom, jog žmogus norėdamas kažką pakeisti arba padaryti, iš pradžių turi pažiūrėti į save. Viskas ir prasideda nuo tavęs. Tik tada gali žengti pirmuosius žingsnius pokyčio link. Tave kuria aplinka, patirtis, žmonės. Galiu užsiminti apie vieną darbą. Tai bus Babilono sodai – du šimtai stiklainių, o juose užkonservuoti augalai. Juose vyksta atskira ekosistema. Ten ir lietus lyja, ir dygsta, ir pūva, ir vėl viskas iš naujo. Tokius darbus darydavom pradinėje mokykloje, gamtininkų būrelyje. Mažas sekretas – sudėdavom įvairiausių šakų, samanų, užkonservuodavom ir prieš žiemą užkasdavom, sudarydavom žemėlapius, o paskui pavasarį iškasdavom ir žiūrėdavom kas gavosi. Nuostabiausias dalykas, kai matai, kaip viskas keičiasi. Stiklainyje procesai gali vykti šimtus metų ir be tavęs. Tai yra kaip ir mano meno kūrinys, bet aš tik transformuoju, palieku meną darytis savaime.
Kur tavo SELF šituose stiklainiuose?
Kad ir kaip norėčiau būti menininkas ir kažką sukurti, iš tikrųjų tiktai transformuoju ir leidžiu jam vykti savaime. Tai ir yra mano SELF. Geras mokytojas nėra tas, kuris duoda atsakymą, o tas, kuris paskatina tave atsakymo ieškoti, gal duoda užuominų, bet ar surasi priklausys tik nuo tavęs. Tad tik gražiai susodinau tuos augalus, gražiai estetiškai sukabinau, o visa kitą palikau savaime. Yra ir kitų instaliacijų. Ateikit, pamatysit.
Kas tau yra tas taurusis menas? Koks turi būti jo kūrėjas?
Kaip tik skaitau knygą šia tema. Ten tikras menininkas yra tas, kuris tapo tobulus paveikslus. Teigiama, jog tik tas žmogus, kuris turi nepriekaištingą, išlavintą ilgamečio darbo techniką ir jautrią širdį, gali daryti tikrąjį meną. Labai ryškiai atskiriama, kad taikomasis menas nėra tikrasis menas. Jeigu jį naudoji buityje, tai tampa šiaip buities atributu. Pavyzdžiui, gerai nupaišyti moterį gali ne kiekvienas dailininkas, nes jeigu tu priėjęs imsi galvoti kokias pornografines mintis arba sukils kokių iliuzijų, žinutė bus ne grynumas, o kažkas kita. Aš manau, kad kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkas tai žino. Gal ši sentencija yra visai teisinga. Mes kiekvienas kuriame gyvenimo meną, jį gyvename. Kas tas tikrasis menas toli gražu nežinau. Gal kada nors sužinosiu? Bandau daryti savo meną. Bandau save perteikti per savo darbus, o tie darbai pasireiškia skirtingais būdais . Aš tik gilinuosi ir bandau sužinoti, kas tas tikrasis menas yra… Gyvenimo menas man dabar yra lengviau apibūdinamas nei tas tikrasis menas.
Yra laikas sustoti?
Gal nereikia žmogui sustoti. Tai tam tikra gydymo priemonė. Jeigu mintys, kurios šokinėja galvoje, nesueitų į kažkokį darbą ir nesugebėčiau jų išleisti, jos turbūt labai apsunkintų mano gyvenimą asmeniškai. Jei neišreikščiau savęs per meną, turbūt nesugebėčiau savęs išreikšti visai.
Šiuo metu Deniso skaitoma knyga: Jonas Grinius “Menas ir Grožis”
Komentarai