Perversiškas ideologijos gidas
(The Pervert‘s Guide to Ideology, Sophie Fiennes, Jungtinė Karalystė, Airija, 2012)
Dar vienas dokumentinis filmas, kuriame pamatysite daugybę kadrų iš vaidybinių filmų ir į šiuos kadrus įsiropš ne kas kitas, o pats filosofijos šoumenas, Lacano psichoanalizės interpretatorius, Slavojus Žižekas. Sophie Fiennes jau buvo sukūrusi vieną filmą drauge su Slavojumi – „Perversišką kino gidą“, kuriuo pati režisierė teigia norėjusi patyrinėti kino ir psichoanalizės teorijų santykį. O štai ir antrasis jųdviejų blynas – kuriame gvildenama ideologijos tema. Kinas pasirenkamas kaip medžiaga analizei dėl to, kad filosofo manymu, būtent, jis iš visų menų geriausiai prasiskverbia į privačią erdvę. Tačiau, nereikėtų pamiršti, kad tas pats gali būti pasakyta ir apie filmą, kuriame ši analizė pateikiama.
Atsistojęs greta šiukšlių konteinerio Žižekas mums pareiškia, kad kiekvieną dieną mėgsta iš jo užkąsti, o šis konteineris, tuštuma, kurioje telpa bet kas, yra pati ideologija. Filme žongliruojama provokuojančiomis frazėmis, kurių paveikumas atsiremia ne į argumentų kalbą, o į paradoksalų žaidimą žodžiais. Kiekvienas Žižeko sakinys skambus, nereikalaujantis konteksto. Tai charizmatiškas kalbėjimas neparašytų tekstų pavadinimais, gaivališkas virsmas, kurį galima apkaltinti populizmu, prastu burnos kvapu, vėlavimu grąžinti knygas į biblioteką ar kitomis pirmiausia į galvą toptelėjusiomis negerovėmis. Tačiau anksčiau ar vėliau tenka pripažinti, kad to ko norėta – pasiekta, žiūrovas išprovokuotas.
„Perversiškame ideologijos gide“ kiekvienas sakinys iš Žižeko lūpų taip pat gali būti pavadintas konteineriu, jo paties įvardyta metaforiškąja prasme. Kiekvienas iš jų toks talpus, kad net tuščias ir dėl tos pačios priežasties kaip ir ideologija, keliantis didingumo pojūtį, kuriam nesutrukdo nei prakaituotos filosofo pažastys, nei be paliovos krapštoma nosis. Tik, jei prieš tai matėte „Perversišką kino gidą“, antrasis dueto darbas turėtų jus provokuoti kur kas mažiau, nes pasirinkta kino kalba čia tokia pati kaip ir prieš tai buvusiame filme.
Stokeriai
(Stoker, Park Chan-wook, JAV, Jungtinė Karalystė, 2013)
Naujasis Park-Chan-wook‘o filmas „Stokeriai“ – puikus lizdelis mano mėgstamai aktorei Nikole Kidman. Čia ji tinka kaip nulieta, neįmanoma įsivaizduoti jokios kitos aktorės, kuri būtų geriau suvaidinusi geidulingą ir rafinuotą našlę Eveliną Stoker, gedinčią paslaptingomis aplinkybėmis žuvusio vyro. Jos dukrą Indiją Stoker suvaidinusi kita australų aktorė Mia Wasikowska, plačiajai publikai geriau žinoma iš Timo Burtono „Alisos Stebuklų šalyje“, nei kiek nenusileidžia šarmingajai kino veteranei. Abi atrodo kaip porcelianinės lėlytės, nuostabiai elegantiški, padykę, bet išradingai tai slepiantis nuo savęs ir kitų, žaislai, nekantraujantys kada kas nors ateis ir bandys sudaužyti jų stiklinį kalėjimą. Šis laukimas, kurio gausiai prisodrinta abiejų moterų būtis, išsipildo pasirodžius Evelinos vyro paslaptingajam broliui, Indijos dėdei, Čarliui.
Čarlis po brolio laidotuvių apsigyvena keistajame „lėlių namelyje“ ir čia visų gražumu ima skleistis rafinuotas, estetiškas ir seksualus smurto šokis. O žiūrovams telieka spėlioti, kuri pora iš trijulės liks šokti iki galo.
Filmo pavadinimas pirštuku baksnoja į rašytoją, žymiojo „Drakulos“ autorių, Bramą Stokerį. Juostoje jokių ilčių taip ir nepasiseks pamatyti, tačiau galima drąsiai teigti, kad „Stokeriuose“ bandoma realizuoti vampyriška seksualumo-smurto tema. Estetiškas psichologinis trileris su erotiškais motyvais bei Kidman ir Chan-wook‘o pavardėmis priviliojo pilną didžiąją „Vingio“ kino salę. Tenka pripažinti, kad šis derinys tikrai kerintis, tačiau seanso metu taip ir nepasijutau apkerėta. Vis atrodė, kad tai, apie ką buvo užsiminta filmo pradžioje turėtų ir likti daugiau mažiau nutylėta, o ne taip nedovanotinai pritemptai išpainiojama.
Aš ir tu
(Io e te / Me and You, Bernardo Bertolucci, Italija, 2012)
Po dešimties metų pertraukos sulaukti naujo Bertolucci filmo rodėsi tiesiog nepaprasta. Tad nieko keista, kad šiame Pavasaryje pasišokinėdama nuskuodžiau į „Aš ir tu“. Juokingiausia, kad į šį filmą ėjau tą pačią dieną kaip ir į „Stokerius“, kuriuose maniau gavusi visą dienos užuominų apie vampyrus dozę, tačiau naujojoje italų meistro juostoje keturiolikmetis Lorenzo, besislepiantis savo namų rūsyje, garsiai skaito ne ką kito, o „Interviu su vampyru“ ištraukas.
Rūsys čia tampa atsitraukimo už visuomenės ribų zona. Visi namai turi rūsius, ant jų laikosi visi kiti namo aukštai, tačiau tai vieta, kurioje žmonės paprastai negyvena. „Aš ir tu“ pasakojimas apie du žmones – brolį ir seserį, kurie jaučiasi atsidūrę visuomenės paribiuose. Rūsys – Lorenzo šansas išvengti motinos kontrolės ir pabūti vienam, o jo įseserei Olivijai, tai galimybė atgauti jėgas, tam kad vėl galėtų grįžti į normalų gyvenimą. Nors abu veikėjai siekia atsitraukimo ir vienatvės, tačiau pačiu paradoksaliausiu būdu buvimas kartu jiems padeda labiau nei siekta vienatvė ar atsitraukimas ir suteikia jėgų grįžti labai pasikeitusiems atgal į gyvenimą.
Taigi, galėčiau ilgai ploti katučių Bertolucci „Aš ir tu“, jei jis būtų kito režisieriaus filmas ir jei jame nesijaustų bandymas dar kartą pakartoti sėkmės receptą. Tačiau kas matė prieš dešimt metų sukurtus, autorinio kino klasika spėjusius tapti, „Svajotojus“ be vargo atpažins tokius autoriaus sprendimus kaip uždara erdvė, ore sklandanti galimo incesto nuojauta etc.
http://www.youtube.com/watch?feature=player_embedded&v=CYdCVH0KHCI
Komentarai