Berlynas – miestas didelis ir erdvus. Kasdien čia vyksta galybė koncertų, parodų atidarymų ir įvairių kultūrinių renginių, kurių kiekis jautresnį miesto gyventoją neretai atbukina. Neretas Berlyno gyventojas laikas nuo laiko patenka į šią perdėto emocionalumo fazę ir užsidaro savo bute, kuris nuo didžiulio nuomos kainų kilimo nebėra erdvus ir Kreuzberge, bet tampa mažas ir kai kuriems išdygsta net už didelio miesto žiedo. Nepaslaptis, jog Berlynas neturi miesto centro – kaip kokia Vokietija, padalinta į žemes, Berlynas padalintas į keletą rajonų, kuriuose visada kažkas vyksta. Miestas – Europos kultūros sostinė de facto – už tai gyventojai save disciplinuoja ir kuria, groja, kviečia groti. Taip ir birželio 27 dieną į Berlyną buvo pakviesta grupė Auktyon.
„Legendinė grupė“ – sakau aš. „Nerašyk taip“ – sako mano draugai. Ar Auktyon Berlyne atpažįstama, mėgstama? Ir taip, ir ne. Koncertas vyko alternatyvaus rajono įvaizdį vis dar turinčiame Kreuzberge, koncertų salėje “Festsaal Kreuzberg”, į kurį prisirinko pilna salė žiūrovų. Įeinant į teritoriją kiekvienas buvo pasveikintas rusų kalba, nors ne kiekvienas ją suprato. Taigi, į koncertą susirinko įvairi publika – net ir nežinanti grupės, nekalbanti rusiškai, tačiau smalsi. “Festsaal Kreuzberg” interjeras neįtikėtinai primena “New York” klubą Vilniuje, kuriame 2006 m. vyko paskutinis Auktyon koncertas Lietuvoje. Į jį, pamenu, susirinko itin spalvinga publika – nuo kostiumuotų vyriškių iki lyg ir dar egzistuojančių hipių. Berlyno salėje publika taip pat buvo įvairi: nuo vaikų iki senjorų, suprantančių rusiškai ir pirmakąrt girdinčių šią kalbą, buvusių Berlyno skvotuose, kuriuose Auktyon 90’ųjų pradžioje lankėsi ir grojo.
Scenoje pasirodė 9 atlikėjai; grupės lyderis Leonidas Fiodorovas – scenos pakraštyje, Olegas Garkuška – viduryje, su blizgančiu sidabro spalvos švarku. Koncertas tęsėsi 2,5 valandos, kurios prabėgo stulbinamai greitai. Ką tai reiškia? Ogi tai, jog grupė sugebėjo įtraukti visą spalvingą publiką į savotišką transą, kuris panaikino laiko svarbą. Taip – taip būna, ir daugelis iš dalyvavusiųjų tam pritartų. Auktyon prikaustė mūsų akis ir ausis. Atlikdama daugiausiai dainų iš paskutiniųjų albumų „Merginos dainuoja“ ir „Vilkelis“, grupė ištęsdavo dainas iki begalybės (20 minučių?). “Tam Dam”, “Pechal”, “Devushki Poyut”, “Karandashi i Palochki”, senosios “Moya Liubov”, “Spi”, “Soldat”, “Zimy Nebudit”, “Vsio Vertica”, tarp kitų, tapo kompozicijomis, kurios nukeldavo tai į miškus, tai į kalnus, tai prie jūros. Įspūdinga, kaip grupė, sukurianti chaotiškas ir klajojančias melodijas, maišanti begalę stilių (free džiazą, regį, etnomuziką, roką), sugeba suvienyti savo eksperimentus ir sukurti dainas, turinčias įsimenamą pradžią, pabaigą ir istoriją. 30 metų patirtis ir sugebėjimas išleisti vienas už kitą geresnius albumus įrodo, jog tęstinumas turi savo privalumų. „Kaip vynas“, neretai sakoma apie Auktyon. Gyvenimas dideliame mieste neretai išmoko greičiau atpažinti nuoširdų gestą, žodį, reakciją – gal todėl, kad jų nedaug. Manau, jog ne tik Auktyon profesionalumas, kokybiškas dainų atlikimas, bet ir autentiškumas, įsitraukimas į tai, ką daro, buvo viena iš priežasčių, kodėl tiek rusiškai suprantantys, tiek ne, paniro į jų muziką.
Praėjus dviems valandoms, publika plojo ir plojo. Prisiploti Auktyon nebuvo lengva. Pamenu, ir Vilniuje žiūrovams reikėjo stengtis – itin ilgai triukšmauti, kol grupė darsyk užlipo ant scenos. Sugrįžusi, pateikė dar vieną mini koncertą, kuris tęsėsi bene pusę valandos. Koncertas Berlyne baigėsi – grupė išvyko į “Fusion” – vis dar truputį alternatyvų festivalį Vokietijos šiaurės rytuose, kuris vyksta senoje rusų oro karinėje bazėje, o bilietų į jį nusipirkti negalima – tik išlošti bingo būdu.
Komentarai