„Silence“ akordai, bėgimas per lietų link ArcelorMittal gamyklos ir pergalingas ėjimas pirmojo sektoriaus link. Šitaip Krokuvoje birželio pabaigoje buvo pasitikti Portishead, ko gero, žymiausi trip hop‘o atstovai iš Didžiosios Britanijos. Portishead pasirodymas – tai įžanga į rugsėjį vyksiančio festivalio „Sacrum Profanum“ koncertų maratoną. Festivalis pasižymi muzikine eklektika ir naujomis šiuolaikinės muzikos variacijomis, todėl minėtieji britai tinkamai „įsipaišo“ šiame kontekste.
Koncertas buvo numatytas 20 val., tačiau likus kiek daugiau nei savaitei iki renginio, organizatoriai perspėjo, jog jo pradžia 21 val. Iš tiesų, keliolika minučių po 21 val. pasigirdo pirmieji garsai, kviečiantys įžengti į gigantišką angarą, paverstą koncertų meka (apie Vilniaus „Loftą“ nėra ko kalbėti). Teko tris kartus pabuvoti „Heineken Opener“ festivalyje, kuris pasižymi koncertų punktualumu – ir šį kartą lenkai pradžiugino geru organizuotumu.
Portishead paruošė užburiantį setlist‘ą, varijuodami tarp trijuose albumuose pasirodžiusių kūrinių, nuo melancholiškais tonais kuriamos „The Rip“ iš pastarojo albumo „Third“ iki daugumai paširdžiuose vibracijas sukeliančios „Roads“ iš debiutinio albumo „Dummy“. Labiausiai nustebino, jog įsimintiniausiu vakaro momentu tapo „Machine Gun“ , didžiulėje erdvėje skambėjusi, ko gero, puikiausiai, ypač dėl ryškių elektroninių ir perkusinių efektų, persipynusių su išskirtiniu Beth vokalu bei ekrane besimainančiomis nespalvotomis vaizdo projekcijomis. Paminėti verta ir „Over“ iš antrojo albumo, užliūliavusi savo melodingumu. Žinoma, publika buvo pamaloninta ir didžiosiomis „Dummy“ „žvaigždėmis“ – „Roads“, „Wandering Star“ bei „Glory Box“, neneigsiu, buvo įdomu išgirsti, kaip jos atliekamos gyvai. Kol vieni šnabždėjo iki širdies gelmių žinomus žodžius „how can it feel, this wrong“ ir „wandering stars, for whom it is reserved/ the blackness of darkness forever“, kitus hipnotizavo gundančioje melodijoje ir raudonoje scenos šviesoje skęstančios Beth „išpažintis“ – „I’m so tired of playing/ playing with this bow and arrow“. Turiu pripažinti, jog tikėjausi didesnio katarsio klausydamasi „Glory Box“, bet, ko gero, nuolatinis repeat mygtuko spaudinėjimas mano itunes, neleido įsijausti, tiek, kiek vyliausi.
Būtina nepamiršti, jog vaizdo projekcijos ne tik suteikė muzikai įtaigumo, tačiau puikiai atitiko koncerto atmosferą. Daug raudonos šviesos, optinę iliuziją sukeliančios figūros, nespalvoti protestuojančių žmonių bei gamyklinių įrengimų vaizdai sukėlė savotišką destrukcijos įspūdį. Kai kurie projekcijų atspindžiai buvo kuriami čia ir dabar, dėl naujausių technologijų ekrane buvo galima išvysti ne tik jausmingumą Beth veide, bet taip pat kaip kiti grupės nariai manipuliuoja jiems pavaldžiais instrumentais. Geoff Barrow, Adrian Utley ir Beth Gibbons – per daugiau nei dvidešimt karjeros metų itin susigroję scenoje ir tai puikiai matėsi.
Atrodė, jog grupė iš tiesų kuria ne muziką, o magiją. Hipnozė. Būtent šis žodis geriausiai apibūdintų tai, kas koncerto metu vyko ArcelorMittal salėje. Čia negalėjai aptikti paauglių, kurie veržiasi per galvas norėdami iš arčiau išvysti savo dievaičius. Apsidairius aplink mačiau daugybę įvairaus plauko žmonių – tėvų su vaikais, merginų, padėjusių galvas savo antrosioms pusėms, pavienių asmenų, nebyliai linguojančių į taktą. Galėjau nebesijaudinti dėl savo gyvybės ar numindytų kojų, kas dažnai nutinka kituose koncertuose, ir pagaliau ne tik klausytis, bet iš tiesų įsiklausyti.
Nesklandumų, deja, neišvengta. Vokalistės balsas koncerto pabaigoje tapo itin gergždžiantis, tačiau tai nebuvo specialiųjų efektų dalis, kas šiek tiek nuliūdino, nes sukorus 16 valandų kelionę, nesitiki, jog vokalistės balsas pradės „lūžti“ dar setlist‘ui nepasibaigus. Atsisveikinimo žodžių bei padėkų beveik nesigirdėjo, prikimusi, bet nuoširdi, vienintelė kolektyvo moteris padėkojo ir šviesos užgeso.
Nuoširdi pasirodė visa grupė – susitelkę ties savo vaidmenimis scenoje, stengiantys išlaikyti emocinę įtampą, privertusią klausytoją išgyventi kiekvieną melodijos vingį visomis kūno ląstelėmis. Nustebino ir publika – santūri ir susikaupusi kūrinių metu, tačiau negailinti aplodismentų po kiekvienos dainos. Gaila, bet koncerto trukmė šiek tiek nuvylė, paskutiniai akordai nutilo praėjus kiek daugiau nei valandai nuo koncerto pradžios. Vis dėlto šie, parako dar turintys britai, padovanojo valandą tikrumo ir muzikos.
Komentarai